Paieškos rezultatai

14559 Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3).

KBK 59 kontekstas

1452570 Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys. Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.

KBK 2570 kontekstas

145489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.

KBK 489 kontekstas

1461819 Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis: jam duotus pažadus Dievas ištesėjo apdovanodamas jį Izaoku ir apvalydamas išbandymo auka. „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18).

KBK 1819 kontekstas

2572603 Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs. Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Taip Jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).

KBK 603 kontekstas