144 Paklusti (ob-audire) tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui, nes jo tiesą laiduoja Dievas, pati Tiesa. Šventajame Rašte kaip tokio klusnumo pavyzdys mums pateikiamas Abraomas. Tobuliausiai pakluso Mergelė Marija.
145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas:592570 „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8).4 Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje.5489Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.6
1461819Tad Abraomas įgyvendino Laiške žydams pateiktą tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3).7 Kai „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20), Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11. 18).8
165 Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo taku“41 ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“42, dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje;432719 ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).
2572 Kad Abraomo tikėjimas taptų visiškai grynas, iš jo, „kuris buvo gavęs pažadus“ (Žyd 11, 17), reikalaujama paaukoti Dievo jam duotą sūnų. Jo tikėjimas nesusvyruoja: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8); jis supranta, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11, 19). Taip tikinčiųjų tėvas tapo panašus į Dievą Tėvą,603 kuris nepagailės savo Sūnaus, bet atiduos Jį už mus visus.15 Malda padaro žmogų vėl panašų į Dievą ir leidžia dalyvauti daugelį išgelbinčio Dievo meilės galybėje.16
2676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda:
722„Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,24 ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas.25
490„Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui.
435„Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių26 kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. 146Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.
KBK nuorodos
14559 Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3).
1452570 Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys. Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.
145489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį,
ir kad ji bus visų gyvųjų motina.
Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.
1461819 Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis: jam duotus pažadus Dievas ištesėjo apdovanodamas jį Izaoku ir apvalydamas išbandymo auka. „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18).
1652719 Kontempliatyvioji malda yra meilės bendrystė, daugybei teikianti gyvybę tiek, kiek sutinkama likti tikėjimo naktyje. Agonijos ir kapo naktys parengia velykinę Prisikėlimo naktį. Jo Dvasia (o ne „kūnas, kuris yra silpnas“) nulemia, kad kontempliatyviąja malda įgyvendintume šiuos tris intensyvius Jėzaus Valandos laikus. Būtina sutikti bent vieną valandą pabudėti kartu su Juo.
2572603 Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs. Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Taip Jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).
2676722 Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), derėjo būti „malonės pilnai“. Iš grynos meilės ji buvo pradėta be nuodėmės kaip nuolankiausias iš kūrinių, tinkamiausias priimti neapsakomą Visagalio dovaną. Dėl to pagrįstai angelas Gabrielius ją sveikina kaip „Siono dukrą“: „Džiūgauk!“
Visos Dievo tautos, tad ir Bažnyčios, padėką Tėvui ji savo giesme išsako Šventojoje Dvasioje, nešiodama savyje amžinąjį Sūnų.
2676490 Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“.
Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.
2676435 Jėzaus vardas yra krikščioniškos maldos šerdis. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra: „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.
2676146 Tad Abraomas įgyvendino Laiške žydams pateiktą tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3). Kai „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20), Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11. 18).
Kraunama...