Paieškos rezultatai
Ieškota: 1402, 1403, 1404, 1405, 2837 Rasta: 5
1402 Senovinėje maldoje Bažnyčia taip kreipiasi į Eucharistijos slėpinį: 1323„O šventasis Pokyli, kuriame Kristų priimame, skaudžią Jo kančią minime, siela malonę laimi, ir gauname būsimos garbės laidą.“245 Kadangi Eucharistija yra Viešpaties Velykų atminimas, kadangi mūsų altoriaus Komunija mus pripildo „dangaus palaimos ir malonės“246, tai Eucharistija irgi yra dangaus garbės anticipacija.1130
1403 Paskutinės vakarienės metu Viešpats savo mokinių dėmesį nukreipė į Velykų atbaigimą Dievo karalystėje: „Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo Karalystėje“ (
1404 Bažnyčia žino, kad jau dabar Viešpats ateina savo Eucharistijoje ir yra čia, tarp mūsų. Vis dėlto tas Jo buvimas yra pridengtas. Dėl to Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“249,1041 prašydami: „Priimk į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes tave, Dieve, regėdami veidas į veidą,1028 per amžius būsime į tave panašūs ir nesiliaudami tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“250
1405 1042Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė,251 – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“252, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas,1000 priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“253.
2837 2659„Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“110 pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti,2633 o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui.111 Pažodžiui (epiousion: super-substantiale, „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“112,1405 be kurio mes neturime savyje gyvybės.113 Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio,1166 užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“.1389
Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei.114
Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos.115 Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“116.
KBK nuorodos
14021323 „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas.“
14021130 Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“
1403671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).
14041041 Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).
14041028 Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį gebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“: Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad drauge su Viešpačiu Kristumi, savo Dievu, galėtum dalytis išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmu [...], drauge su teisiaisiais ir Dievo draugais džiaugtis dangaus Karalystėje nemirtingumo palaima.
14051042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.
14051000 Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų: Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.
28372659 Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati: laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).
28372633 Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui. Būdami tuo tikri, Jokūbas ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.
28371405 Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.
28371166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.
28371389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.
KBK išnašos
245In Sollemnitate ss.mi corporis et sanguinis Christi, Antiphona ad „Magnificat“: II Vesperis: Liturgia Horarum, editio typica, v. 3, Vatikanas, 1973, p. 502.
246I Eucharistijos malda, 96, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 475.
247Plg. Lk 22, 18; Mk 14, 25.
248Didaché 10, 6: SC 248, 180 (Funk, Patres apostolici 1, 24).
249Komunija, 126, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 496; plg. Tit 2, 13.
250III Eucharistijos malda, 115a, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 486.
251Plg. 2 Pt 3, 13.
252Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 3: AAS 57 (1965) 6.
253Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Ephesios, 20, 2: SC 10bis, 76 (Funk 1, 230).
110Plg. Iš 16, 19–21.
111Plg. 1 Tim 6, 8.
112Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Ephesios, 20, 2: SC 10bis, 76 (Funk 1, 230).
113Plg. Jn 6, 53–56.
114Šv. Augustinas, Sermo 57, 7, 7: PL 38, 389–390.
115Plg. Jn 6, 51.
116Šv. Petras Auksažodis, Sermo 67, 7: CCL 24A, 404–405 (PL 52, 402).
Kraunama...