Paieškos rezultatai
Ieškota: 1384, 1385, 1386, 1387, 1388, 1389, 1390, 1391, 1392, 1393, 1394, 1395, 1396, 1397, 1398, 1399, 1400, 1401, 2837 Rasta: 19
1394 Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę,1863 kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes.233 Mums save dovanojantis Kristus gaivina mūsų meilę1436 ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame:
Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. [...] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui.234
1395 Dėl tos meilės, kurią Eucharistija mumyse įžiebia, ji mus saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių1855. Kuo labiau dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per mirtinąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta mirtinosioms nuodėmėms atleisti.1446 Tam skirtas Sutaikinimo sakramentas. Tuo tarpu Eucharistija – sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia.
1396 1118Mistinio Kūno vienybė: Eucharistija ugdo Bažnyčią. Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; drauge Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename Kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina per Krikštą jau įvykusį įsitraukimą į Bažnyčią.1267 Krikštu mes buvome pašaukti sudaryti vieną Kūną.235 Eucharistija įgyvendina šį kvietimą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas Kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (
Jeigu jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, tai ant Viešpaties stalo yra jūsų sakramentas, ir jūs priimate sakramentą, kuris esate jūs patys. Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami įsipareigojate.1064 Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo „Amen“ būtų tikras.236
1397 Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse,2449 Jo broliuose:237
Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.238
1398 Eucharistija ir krikščionių vienybė. Šio didžio slėpinio akivaizdoje šv. Augustinas sušunka: „O pamaldumo sakramente! O vienybės ženkle! O gailestingosios meilės ryšy!“239 Kuo skaudžiau jaučiamas Bažnyčios suskilimas,817 kuris neleidžia bendrai artintis prie Viešpaties stalo, tuo karščiau meldžiamasi prašant Viešpatį, kad ateitų visų tikinčiųjų visiškos vienybės metas.
1399 838Rytų Bažnyčios, kurios nėra visiškai susivienijusios su Katalikų Bažnyčia, Eucharistiją švenčia su didele meile. „Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkos įpėdinystės dėka ypač Kunigystę ir Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijusios.“240 Tad tam tikras bendradarbiavimas šventuosiuose dalykuose (in sacris), būtent Eucharistijoje, „palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas“241.
1400 Dėl Reformacijos atsiradusios ir nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios bažnytinės bendruomenės 1536„ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo [...] neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos“242. Dėl šios priežasties eucharistinė Katalikų Bažnyčios bendrystė su tomis bendruomenėmis yra neįmanoma. Vis dėlto tos bažnytinės bendruomenės, „šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą“, „išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo“243.
1401 1483Esant, ordinaro nuomone, svarbiam reikalui, katalikų kunigams leidžiama teikti sakramentus (Eucharistiją, Atgailos sakramentą, Ligonių patepimą) ir kitiems krikščionims, kurie nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, jeigu jie patys to prašo savo noru; tada jie turi išpažinti tikį tais sakramentais taip, kaip tiki katalikai, ir būti tinkamai pasirengę juos priimti.2441385
2837 2659„Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“110 pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti,2633 o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui.111 Pažodžiui (epiousion: super-substantiale, „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“112,1405 be kurio mes neturime savyje gyvybės.113 Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio,1166 užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“.1389
Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei.114
Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos.115 Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“116.
KBK nuorodos
13941863 Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti. Ji neatima „pašvenčiamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios palaimos“: Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis? Pirmiausia išpažintis...
13941436 Eucharistija ir Atgaila. Kasdienio atsivertimo ir atgailos šaltinis bei penas yra Eucharistija, nes joje sudabartinama mus su Dievu sutaikinusio Kristaus auka; ji maitina ir stiprina Kristaus gyvenimu gyvenančius žmones; „ji yra vaistas, kuris mus išvaduoja iš kasdienių nuodėmių ir saugo nuo mirtinųjų“.
13951855 Mirtinoji nuodėmė, smarkiai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia.
13951446 Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui – praradus malonę“.
13961118 Sakramentai yra „Bažnyčios“ dvejopai – „per ją“ ir „jai“. Jie yra „per Bažnyčią“, nes ji yra Kristaus veikimo sakramentas – Kristaus, veikiančio joje per atsiųstą Šventąją Dvasią. Ir jie yra „skirti Bažnyčiai“, nes sakramentais statydinama Bažnyčia, skelbiant ir perteikiant žmonėms, pirmiausia Eucharistijoje, bendrystės su Dievu – Meile, vienu trijuose Asmenyse, slėpinį.
13961267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
1396790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.
13961064 Tad Tikėjimo simbolio pabaigos žodžiu „Amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra begalinės meilės ir tobulos ištikimybės „Amen“. Tada kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „Amen“, tariamu tam „Tikiu“, kuris išpažintas per Krikštą: Tavasis Tikėjimo simbolis tebūna tau tarytum veidrodis. Įsižiūrėk į jį ir įsitikink, ar tikrai tiki visa, ką pareiškei tikįs. Kasdien džiaukis savo tikėjimu.
13972449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“
1398817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.
1399838 „Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės.“ „Tie iš jų, kurie tiki į Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“ Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.
14001536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]
14011483 Esant svarbiam reikalui, galimos bendruomeninės sutaikinimo apeigos atliekant visuotinę išpažintį ir suteikiant visuotinį išrišimą. Toks svarbus reikalas gali būti tiesioginis mirties pavojus, kai kunigas (ar kunigai) nebeturi pakankamai laiko išklausyti kiekvieno penitento išpažinties. Svarbus reikalas gali būti ir tada, kai penitentų labai daug, o nuodėmklausių neužtenka, todėl jie neturi pakankamai laiko išklausyti, kaip pridera, kiekvieno asmeninės išpažinties, o penitentai ne dėl savo kaltės priversti ilgesnį laiką negauti sakramento malonės arba šventosios Komunijos. Šiuo atveju tikintieji, kad išrišimas galiotų, privalo būti pasiryžę kiekvienas asmeniškai išpažinti savo mirtinąsias nuodėmes, kai tik galės tai padaryti. Ar yra reikiamos sąlygos visuotiniam išrišimui, sprendžia vyskupijos vyskupas. Didelis tikinčiųjų antplūdis didžiųjų švenčių ar maldininkų kelionių metu dar nėra toks svarbus reikalas.
14011385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.
28372659 Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati: laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).
28372633 Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui. Būdami tuo tikri, Jokūbas ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.
28371405 Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.
28371166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.
28371389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.
KBK išnašos
233Plg. Tridento Susirinkimas, 13a sesija, Decretum de ss. Eucharistia, c. 2: DS 1638.
234Šv. Fulgentas Ruspietis, Contra gesta Fabiani 28, 17: CCL 91A, 813–814 (PL 65, 789).
235Plg. 1 Kor 12, 13.
236Šv. Augustinas, Sermo 272: PL 38, 1247.
237Plg. Mt 25, 40.
238Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam I ad Corinthios, homilia 27, 5: PG 61, 230.
239Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 26, 13: CCL 36, 266 (PL 35, 1613); plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 47: AAS 56 (1964) 113.
240Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102.
241Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102; plg. KTK kan. 844, § 3.
242Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 106.
243Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 106.
244Plg. KTK kan. 844, § 4.
110Plg. Iš 16, 19–21.
111Plg. 1 Tim 6, 8.
112Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Ephesios, 20, 2: SC 10bis, 76 (Funk 1, 230).
113Plg. Jn 6, 53–56.
114Šv. Augustinas, Sermo 57, 7, 7: PL 38, 389–390.
115Plg. Jn 6, 51.
116Šv. Petras Auksažodis, Sermo 67, 7: CCL 24A, 404–405 (PL 52, 402).
Kraunama...