Ieškota: 128, 129, 130, 1094 Rasta: 4
128 Bažnyčia jau apaštalų laikais107 ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. 1094Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.489
129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. 651Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas,2055 kurį pats Viešpats patvirtino.108 Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi.109 Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“1101968
130 Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (
1094 128—130Iš abiejų Testamentų darnos10 ir kilo Viešpaties velykinė,11 o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė.12 Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą,13 lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis;14 mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (
1281094 Iš abiejų Testamentų darnos ir kilo Viešpaties velykinė, o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė. Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą, lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis; mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).
128489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.
129651 „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąją valdžią, kaip ir buvo žadėjęs.
1292055 Kai Jo klausia: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsako: „'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu'. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Dekalogas aiškintinas šio dvilypio vienatinio meilės įsakymo, kuris yra Įstatymo pilnatvė, šviesoje: Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė (Rom 13, 9–10).
1291968 Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs moralinius Senojo Įstatymo priesakus, Viešpaties pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus: apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neprideda naujų išorinių įsakymų, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra, kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu, pagal dieviškojo didžiadvasiškumo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.
1094128 Bažnyčia jau apaštalų laikais ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.
1094129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“
1094130 Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.
107Plg. 1 Kor 10, 6. 11; Žyd 10, 1; 1 Pt 3, 2 1.
108Plg. Mk 12, 29–31.
109Plg. 1 Kor 5, 6–8; 10, 1–11.
110Šv. Augustinas, Quaestiones in Heptateucum 2, 73: CCL 33, 106 (PL 34, 623); plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 16: AAS 58 (1966) 825.
10Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 14–16: AAS 58 (1966) 824–825.
11Plg. Lk 24, 13–49.
12Plg. 2 Kor 3, 14–16.
13Plg. 1 Pt 3, 21.
14Plg. 1 Kor 10, 1–6.