Paieškos rezultatai

11622502 Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

KBK 2502 kontekstas

2131476 Kadangi Žodis tapo kūnu, prisiimdamas tikrą žmogystę, Kristus buvo kūnu apibrėžtas. Todėl žmogiškoji Jėzaus išvaizda gali būti „nupiešta“. Septintajame Visuotiniame Susirinkime Bažnyčia pripažino, kad Kristų galima vaizduoti šventuose paveiksluose.

KBK 476 kontekstas

25021156 „Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis.“ Įkvėptųjų psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis. Bažnyčia tęsia ir plėtoja tą tradiciją: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). Kas gieda, dvigubai meldžiasi.

KBK 1156 kontekstas

25021157 Giedojimas ir muzika, kaip ženklai, bus tuo reikšmingesni, juo glaudžiau bus susieti „su liturgijos vyksmu“, vadovaujantis trimis pagrindiniais kriterijais: išraiškingu maldos grožiu, darniu susirinkimo dalyvių dalyvavimu numatytu metu ir apeigų iškilmingumu. Taip giedojimas ir muzika prisideda prie to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius: Kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis.

KBK 1157 kontekstas

25021158 Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais. Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“.

KBK 1158 kontekstas

25021159 Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Paveikslu neįmanoma atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“: Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.

KBK 1159 kontekstas

25021160 Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą: Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.

KBK 1160 kontekstas

25021161 Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir tapęs „panašus į Jį“, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus: Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.

KBK 1161 kontekstas

25021162 „Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“ Šventų paveikslų kontempliacija drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai siejasi su šventimų ženklais, kad švenčiamas slėpinys giliai įsmigtų į širdį ir po to reikštųsi naujame tikinčiojo gyvenime.

KBK 1162 kontekstas