Paieškos rezultatai
Ieškota: 1083, 2670, 2671, 2672 Rasta: 4
1083 2627Kaip tikėjimo ir meilės atsakas į „dvasinius palaiminimus“, kuriais Tėvas mus apdovanoja, krikščionių liturgija suprantama dvejopai. Viena vertus, savo Viešpaties suvienyta ir Šventosios Dvasios paveikta2 Bažnyčia dėkoja Tėvui „už jo neapsakomą dovaną“ (
2670 683„Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (
Jei nereikėtų garbinti Šventosios Dvasios, tai kaip Ji mane sudievintų per Krikštą? O jeigu Ją garbinti reikia, tai argi Ji neturi būti garbinama ypatingai?16
2671 Įprastinė Šventosios Dvasios prašymo forma yra per mūsų Viešpatį Kristų melsti Tėvą, kad suteiktų Dvasią Guodėją.17 Kaip tik pažadėdamas dovanoti Tiesos Dvasią,18 Jėzus pabrėžia, kaip svarbu Jos prašyti Jo vardu. Bet pati paprasčiausia ir tiesiausia taip pat yra tradicinė malda: „Ateik, Šventoji Dvasia“; kiekviena liturginė tradicija ją savaip išplėtojo priegiesmiuose ir himnuose:
Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk tikinčiųjų širdis jose ir uždek jose savo meilės ugnį.19
Dangiškasis Karaliau, Dvasia Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, visokio gėrio lobyne ir gyvybės šaltini, ateik, apsigyvenk mumyse, nuvalyk ir išgelbėk mus, Tu mūsų Geroji!20
2672 695Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia visą mūsų esybę, yra vidinis krikščioniškosios maldos mokytojas. Ji kuria gyvąją maldos tradiciją. Žinoma, kiek yra besimeldžiančiųjų, tiek ir maldos būdų, tačiau ta pati Dvasia veikia visuose ir su visais. Melstis vienybėje su Šventąja Dvasia krikščioniui reiškia melstis Bažnyčioje.
KBK nuorodos
10832627 Judama dviem pagrindinėmis kryptimis: šlovinimas, vedamas Šventosios Dvasios, per Kristų kyla į Tėvą (Jį šloviname, kad mus palaimino); maldaujama Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų nusileidžia iš Tėvo (Jis mus laimina).
10831360 Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia „dėkojimą“.
2670683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.
26702001 Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“: Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.
26701310 Norint priimti Sutvirtinimo sakramentą, reikia būti pašvenčiamosios malonės būvyje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, tam pasirengus Atgailos sakramentu. O intensyvesnė malda turi nuteikti nuolankiai ir noriai priimti Šventosios Dvasios jėgą ir malones.
2672695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.
KBK išnašos
2Plg. Lk 10, 21.
16Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 31 (theologica 5), 28: SC 250, 332 (PG 36, 165).
17Plg. Lk 11, 13.
18Plg. Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13.
19Marijos giesmės priegiesmis, I Vakarinė, Šventosios Dvasios Atsiuntimas, in: Valandų liturgija, t. 2, Vilnius, 2012, p. 891; plg. Sollemnitas Pentecostes, Ad Missam in die, Sequentia: Lectionarium, v. 1, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 855–856.
20Officium Horarum Byzantinum, Vespertinum in die Pentecostes, Sticherum 4: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 394.
Kraunama...