Ieškota: 1, 52, 270, 294, 422, 654, 1709, 2009 Rasta: 8
1 Dievas, pats būdamas be galo tobulas ir laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvykdytų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Gelbėtoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais.
52 Dievas, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (
270 Dievas yra visagalis Tėvas. Jo tėvystė ir galybė nušviečia viena kitą. 2777Iš tiesų savo tėvišką visagalybę Jis parodo rūpindamasis mūsų reikalais;95 mus įvaikindamas („Aš... būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“,
294 2809Dievo garbė ir yra tai, kad Jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (
422 389„Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (
654 Yra du Velykų slėpinio aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. 1987Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, grąžinantis mums Dievo malonę,584 „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių [...], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (
1709 1265Kas tiki į Kristų, tampa Dievo vaiku. Ta įvaikystė jį pakeičia leisdama sekti Kristaus pavyzdžiu, įgalina jį tinkamai elgtis ir daryti gera. Susivienijęs su savo Gelbėtoju, mokinys pasiekia tobulą meilę – šventumą. Malonės subrandintas moralinis gyvenimas virsta amžinuoju gyvenimu dangaus garbėje.1050
2009 Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“64. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos.65 „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“66604
2702777 Romos liturgijoje eucharistinis susirinkimas kviečiamas melstis „Tėve mūsų“ malda su sūniška meile; Rytų liturgijoje yra panašių posakių: „išdrįsti visiškai pasitikint“, „padaryk mus vertus“. Iš degančio krūmo Mozei buvo pasakyta: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus“ (Iš 3, 5). Tą dieviškojo šventumo slenkstį peržengti galėjo tiktai Jėzus, kuris, „nuplovęs nuodėmes“ (Žyd 1, 3), atveda mus priešais Tėvo veidą: „Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas“ (Žyd 2, 13): Savo, kaip vergų, suvokta padėtis verstų mus slėptis po žeme, ir mūsų žemiškasis būvis pavirstų dulkėmis, jei paties mūsų Tėvo galia ir Jo Sūnaus Dvasia neragintų mūsų šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). [...] Kada gi silpnas mirtingasis išdrįstų Dievą vadinti savo Tėvu, jei žmogaus iš vidaus neįkvėptų dangaus galybė?
2701441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.
2942809 Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, tai Šventasis Raštas vadina garbe, Jo didybės spindesiu. Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe, tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“. Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).
2941722 Tokia palaima pranoksta žmogaus suvokimą ir jo jėgas. Tai grynai Dievo dovana. Dėl to ji vadinama antgamtine, kaip ir malonė, kuri parengia žmogų įžengti į Dievo džiaugsmą. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“ Bet dėl Jo didybės ir neapsakomos garbės „niekas negalės regėti Dievo ir likti gyvas“, nes Tėvas yra nesuvokiamas; tačiau dėl savo meilės bei gerumo žmonėms ir dėl to, kad viską gali, Jis net ir tai suteikė Jį mylintiems: regėti Dievą [...]. Nes „kas neįmanoma žmonėms, tas galima Dievui“.
2941992 Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana: Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).
422389 Gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus. Bažnyčia, kuri turi „Kristaus išmonę“, gerai žino, kad, sumenkinant gimtosios nuodėmės apreiškimą, pažeidžiamas Kristaus slėpinys.
4222763 Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje. Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą. Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas: Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.
6541987 Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų ir Krikštu: Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).
6541996 Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškosios prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais.
17091265 Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu, kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“ , Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.
17091050 „Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28): Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.
2009604 Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).
3Plg. Ef 1, 4–5.
95Plg. Mt 6, 32.
122Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 4, 20, 7: SC 100, 648 (PG 7, 1037).
123Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.
1Plg. Mk 1, 1.
2Plg. Lk 1, 68.
3Plg. Lk 1, 55.
4Plg. Mk 1, 11.
584Plg. Rom 4, 25.
585Plg. Ef 2, 4–5; 1 Pt 1, 3.
586Plg. Jn 20, 17.
64Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1546.
65Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1548.
66Šv. Augustinas, Sermo 298, 4–5: SPM 1, 98–99 (PL 38, 1367).