Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 1, 104, 239, 1692, 1709, 2009, 2736 Rasta: 7

1 Dievas, pats būdamas be galo tobulas ir laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvykdytų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Gelbėtoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais.

104 Bažnyčia iš Šventojo Rašto nuolat semiasi gyvybės ir jėgų,72 nes jame randa ne tik žmonių žodžius, bet ir tai, kas jis iš tikro yra: Dievo žodį.73 „Šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais.“74

239 Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis,41 labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės,42 nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis:43 niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.

1692 Tikėjimo simbolis primena, kokios didžios yra Dievo dovanos, kurias Jis suteikė žmogui kurdamas, o dar labiau – jį atpirkdamas ir pašventindamas. Ką tikėjimas išpažįsta, tą sakramentai perduoda: krikščionys per sakramentus, kurie juos atgimdo, tampa „Dievo vaikais“ (1 Jn 3, 1)2, „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Tikėjimu pažinę savo naująjį kilnumą, krikščionys nuo šiol yra pašaukti kaip dera laikytis Kristaus Evangelijos.3 Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir Jo Dvasios dovanas, kurios padaro juos pajėgius taip gyventi.

1709 Kas tiki į Kristų, tampa Dievo vaiku. Ta įvaikystė jį pakeičia leisdama sekti Kristaus pavyzdžiu, įgalina jį tinkamai elgtis ir daryti gera. Susivienijęs su savo Gelbėtoju, mokinys pasiekia tobulą meilę – šventumą. Malonės subrandintas moralinis gyvenimas virsta amžinuoju gyvenimu dangaus garbėje.

2009 Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“64. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos.65 „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“66

2736 Ar esame įsitikinę, jog „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26)? Ar prašome Dievą „tinkamų gėrybių“? Mums dar neprašius, mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia,21 bet Jis laukia mūsų prašymo, nes Jo vaikų kilnumas glūdi laisvėje. Tad reikia melstis su Jo laisvės Dvasia, kad iš tikrųjų galėtume pažinti tai, ko Jis trokšta.22

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

72Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

73Plg. 1 Tes 2, 13.

74Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827–828.

41Plg. Iz 66, 13; Ps 131, 2.

42Plg. Ps 27, 10.

43Plg. Ef 3, 14–15; Iz 49, 15.

2Plg. Jn 1, 12.

3Plg. Fil 1, 27.

64Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1546.

65Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1548.

66Šv. Augustinas, Sermo 298, 4–5: SPM 1, 98–99 (PL 38, 1367).

21Plg. Mt 6, 8.

22Plg. Rom 8, 27.