Paieškos rezultatai

14001536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

14011483 Esant svarbiam reikalui, galimos bendruomeninės sutaikinimo apeigos atliekant visuotinę išpažintį ir suteikiant visuotinį išrišimą. Toks svarbus reikalas gali būti tiesioginis mirties pavojus, kai kunigas (ar kunigai) nebeturi pakankamai laiko išklausyti kiekvieno penitento išpažinties. Svarbus reikalas gali būti ir tada, kai penitentų labai daug, o nuodėmklausių neužtenka, todėl jie neturi pakankamai laiko išklausyti, kaip pridera, kiekvieno asmeninės išpažinties, o penitentai ne dėl savo kaltės priversti ilgesnį laiką negauti sakramento malonės arba šventosios Komunijos. Šiuo atveju tikintieji, kad išrišimas galiotų, privalo būti pasiryžę kiekvienas asmeniškai išpažinti savo mirtinąsias nuodėmes, kai tik galės tai padaryti. Ar yra reikiamos sąlygos visuotiniam išrišimui, sprendžia vyskupijos vyskupas. Didelis tikinčiųjų antplūdis didžiųjų švenčių ar maldininkų kelionių metu dar nėra toks svarbus reikalas.

KBK 1483 kontekstas

14011385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.

KBK 1385 kontekstas

14021323 „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas.“

KBK 1323 kontekstas

14021130 Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“

KBK 1130 kontekstas

1403671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).

KBK 671 kontekstas

14041041 Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

KBK 1041 kontekstas

14041028 Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį gebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“: Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad drauge su Viešpačiu Kristumi, savo Dievu, galėtum dalytis išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmu [...], drauge su teisiaisiais ir Dievo draugais džiaugtis dangaus Karalystėje nemirtingumo palaima.

KBK 1028 kontekstas

14051042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.

KBK 1042 kontekstas

14051000 Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų: Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.

KBK 1000 kontekstas