Ieškota: 790, 1003, 1322, 1323, 1324, 1325, 1326, 1327, 1328, 1329, 1330, 1331, 1332, 1333, 1334, 1335, 1336, 1337, 1338, 1339, 1340, 1341, 1342, 1343, 1344, 1345, 1346, 1347, 1348, 1349, 1350, 1351, 1352, 1353, 1354, 1355, 1356, 1357, 1358, 1359, 1360, 1361, 1362, 1363, 1364, 1365, 1366, 1367, 1368, 1369, 1370, 1371, 1372, 1373, 1374, 1375, 1376, 1377, 1378, 1379, 1380, 1381, 1382, 1383, 1384, 1385, 1386, 1387, 1388, 1389, 1390, 1391, 1392, 1393, 1394, 1395, 1396, 1397, 1398, 1399, 1400, 1401, 1402, 1403, 1404, 1405, 1406, 1407, 1408, 1409, 1410, 1411, 1412, 1413, 1414, 1415, 1416, 1417, 1418, 1419 Rasta: 100
1380 Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu ypatingu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu;669 kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (
Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Šiame meilės sakramente mūsų laukia Jėzus. Netaupykime laiko susitikdami su Juo per adoraciją ir kontempliaciją2715, kupiną tikėjimo ir pasirengimo atlyginti už pasaulio dideles kaltes bei nusikaltimus. Mūsų adoracija tegu niekada nesiliauja!213
1381 „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente, pasak šv. Tomo, 'galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu'156. Todėl komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: 'Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas', šv. Kirilas sako: 'Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Gelbėtojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja'“214:215
Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,
Ostijos paveiksle tikrai esamas.
Tau aš savo širdį duodu visiškai,
nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai.
Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas –
liudyt čia tegali vien tikėjimas.
Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai,
nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.215
1382 Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau Eucharistijos aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją.950 Priimti Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo.
1383 1182Altorius, prie kurio renkasi Bažnyčia švęsdama Eucharistiją, žymi du to paties slėpinio aspektus: aukos altorių ir Viešpaties stalą; negana to: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškasis maistas. „Kas gi iš tiesų yra Kristaus altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“, – klausia šv. Ambraziejus,216 o kitoje vietoje: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas – ant altoriaus.“217 Liturgija daugeliu maldų išreiškia tą aukos ir Komunijos vienybę. Todėl Romos Bažnyčia savo anaforoje meldžiasi:
Karštai maldaujame tave, visagali Dieve: paliepk šventajam savo Angelui nunešti šią auką prie tavo aukštojo sosto – tavo dieviškos didybės akivaizdon, kad, priėmę nuo šio altoriaus tavo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.218
1384 2835Viešpats mus primygtinai kviečia priimti Jį Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (
1385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (
1386 Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu pakartoti šimtininko žodžius:219 „Viešpatie, nesu vertas [kad užeitum po mano stogu] , kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“.220 Dieviškojoje šv. Jono Auksaburnio liturgijoje tikintieji meldžiasi ta pačia dvasia:
732Dievo Sūnau, leisk man šiandien dalyvauti toje mistinėje vakarienėje. Aš neišduosiu paslapties Tavo priešams, nepabučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu, bet Tau šaukiu kaip piktadarys: prisimink mane, Viešpatie, savo Karalystėje.221
1387 Rengdamiesi tinkamai priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi jų Bažnyčioje nustatyto pasninko.2043222 Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus kaip svečias.
1388 Suvokdami pačios Eucharistijos esmę, tikintieji, jei yra tinkamai pasirengę,223 turėtų priimti Komuniją dalyvaudami Mišiose:224 „Labai rekomenduojamas toks tobulesnis Mišiose dalyvavimo būdas, kai tikintieji po kunigo komunijos priima Viešpaties kūną iš tos pačios aukos.“225
1389 2042Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“226 ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku,227 tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.2837
1380669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
1380478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.
13802715 Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis jo šventojo klebono laikais. Tas dėmesys Jėzui yra savojo „aš“ atsižadėjimas. Jėzaus žvilgsnis nuvalo širdį. Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje. Be to, kontempliacija kreipia žvilgsnį į Kristaus gyvenimo slėpinius. Taip mokomės „vidinio Viešpaties pažinimo“, kad vis labiau Jį mylėtume ir Juo sektume.
1381156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“. „Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.
1381215 „Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo. Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.
1382950 Sakramentų bendrystė. „Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos tarpusavyje suvienija ir tvirtai sujungia su Kristumi; užvis labiau tai padaro Krikštas, per kurį tartum pro duris įeiname į Bažnyčią. Šventųjų bendrystė – tai sakramentų kuriama vienybė [...]. Žodis 'bendrystė' taikomas visiems sakramentams, nes kiekvienas iš jų mus jungia su Dievu [...], bet geriausiai tinka Eucharistijai, kuri labiausiai tą bendrystę kuria.“
13831182 Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius, duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama Kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta. Kai kuriose Rytų liturgijose altorius yra ir Kristaus kapo simbolis (Kristus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė).
13842835 Tas prašymas ir drauge su juo tenkanti atsakomybė galioja ir kito žmones žudančio bado atžvilgiu: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4), tai yra Jo Žodžiu ir Jo Dvasia. Krikščionys turi sutelkti visas savo pastangas „skelbti Evangeliją vargdieniams“. Žemėje yra badaujančių, tačiau patiriančių „ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (Am 8, 11). Dėl to šis ketvirtasis prašymas įgyja ypatingą krikščionišką prasmę meldžiant gyvenimo Duonos: tikėjimu priimamo Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno.
13851457 Pagal Bažnyčios įsakymą „kiekvienassąmoningumo amžių pasiekęs tikintysis turi pareigą bent vieną kartą per metus sąžiningai išpažinti savo sunkias nuodėmes“. Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo, nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio. Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį.
1386732 Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Savo nenutrūkstamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.
13872043 Ketvirtuoju įsakymu („Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis“) nustatomas liturginėms šventėms mus parengiantis askezės ir atgailos metas, padedantis mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę. Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) skelbiama, kad tikintieji įpareigoti pagal savo išgales prisidėti prie materialinio Bažnyčios išlaikymo.
13892042 Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir per kitas privalomąsias šventes dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų slėpiniams pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tas dienas švęsti. Antruoju įsakymu („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) laiduojamas pasirengimas Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuriuo pratęsiamas Krikštu pradėtas atsivertimas ir atleidimas. Trečiuoju įsakymu („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) laiduojamas Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimo minimumas, sujungiant tai su Velykų laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.
13892837 „Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“ pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti, o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui. Pažodžiui (epiousion: super-substantiale, „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“, be kurio mes neturime savyje gyvybės. Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio, užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“. Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei. Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos. Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“.
212Plg. Gal 2, 20.
213Jonas Paulius II, Laiškas Dominicae Cenae, 3: AAS 72 (1980) 119; plg. Enchiridion Vaticanum 7, 177.
214Paulius VI, Encikl. Mysterium fidei: AAS 57 (1965) 757; plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 75, a. 1, c, ed. Leon. 12, 156; Šv. Kirilas Aleksandrietis, Commentarius in Lucam 22, 19: PG 72, 912.
215AHMA 50, 589.
216Šv. Ambraziejus, De sacramentis 5, 7: CSEL 73, 61 (PL 16, 447).
217Šv. Ambraziejus, De sacramentis 4, 7: CSEL 73, 49 (PL 16, 437).
218I Eucharistijos malda, 96, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 475.
219Plg. Mt 8, 8.
220Komunija, 133, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 498.
221Liturgia Byzantina. Anaphora Iohannis Chrysostomi, Prex ante Communionem, in: Liturgies Eastern and Western, F. E. Brightman, Oksfordas, 1896, p. 394 (PG 63, 920).
222Plg. KTK kan. 919.
223Plg. KTK kan. 916–917.
224Tą pačią dieną tikintieji gali priimti komuniją ne daugiau kaip du kartus. Popiežiškoji Kanonų teisės autentiško aiškinimo komisija, Responsa ad proposita dubia, 1: AAS 76 (1984) 746.
225Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 55: AAS 56 (1964) 115.
226Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Orientalium Ecclesiarum, 15: AAS 57 (1956) 81.
227Plg. KTK kan. 920.