Paieškos rezultatai
Ieškota: 385-409 Rasta: 25
405 Nors „ji būdinga kiekvienam“296, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia).2515 Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.1264
406 Gimtosios nuodėmės perdavimo sampratą Bažnyčia pirmiausia patikslino V amžiuje, ypač paveikta prieš pelagijonybę nukreiptų šv. Augustino minčių, ir XVI amžiuje, priešindamasi protestantų Reformai. Pelagijus manė, kad žmogus gali išlikti morališkai geras ir be būtinos Dievo malonės pagalbos, grynai savo laisvos valios jėgomis; šitaip Adomo nuodėmės įtaką Pelagijus pavertė tik blogu pavyzdžiu. Priešingai elgėsi pirmieji protestantų reformatoriai: jie mokė, kad žmogus yra sugedęs iš pat šaknų, o jo laisvė sunaikinta gimtosios nuodėmės; kiekvieno žmogaus paveldimą nuodėmę jie tapatino su neįveikiamu polinkiu į blogį (concupiscentia). Bažnyčia apreiškimo sampratą apie gimtąją nuodėmę pirmiausia išsakė Oranžo II Susirinkime 529 metais297 ir Tridento Susirinkime 1546 metais298.
407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą,2015 leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. 2852Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“299. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos300 ir moralės srityse.1888
408 Gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių žmonių nuodėmių padariniai visą pasaulį įtraukia į nuodėmingą būvį, kurį galima apibūdinti šv. Jono žodžiais apie „pasaulio nuodėmę“ (
409 Ši dramatiška viso pasaulio, kuris „yra piktojo pavergtas“ (
Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.303
KBK nuorodos
4052515 Etimologine prasme „geismingumas“ gali reikšti bet kurį stiprų žmogišką troškimą. Krikščioniškoji teologija šiai sąvokai suteikė ypatingą prasmę: tai kylantis juslinis noras, priešingas proto balsui. Apaštalas šv. Paulius jį tapatina su „kūno“ maištu prieš „dvasią“. Geismingumas kyla iš pirmosios nuodėmės neklusnumo. Jis sutrikdo moralines žmogaus galias ir, pats nebūdamas nusižengimas, skatina žmogų nusidėti.
4051264 Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]: „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“
4072015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.
4072852 „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys, [...] melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), šėtonas, „kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9); per jį nuodėmė ir mirtis atėjo į pasaulį, ir tik jam galutinai pralaimėjus, visa kūrinija bus „išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo“. „Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nenusideda, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia. Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 18–19): Sunaikinęs jūsų nuodėmę ir atleidęs jūsų kaltes, Viešpats jus gins ir saugos nuo kovojančio su jumis velnio žabangų, idant jūsų neužkluptų nuodėmę gimdyti įpratęs priešas. Kas pasitiki Dievu, tas nebijo šėtono. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31).
4071888 Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, būtina pažadinti dvasinius bei moralinius jo gebėjimus ir nuolatinį poreikį atsiversti iš vidaus. Širdies atsivertimui pripažįstama pirmenybė jokiu būdu nenaikina, o veikiau didina pareigą taip pataisyti į nuodėmę vedančias institucijas ir gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir padėtų skleisti gėrį, užuot trukdžiusios tai daryti.
4081856 Mirtinajai nuodėmei mumyse pasikėsinus į gyvenimo pagrindą – meilę, prireikia Dievo naujo gailestingumo parodymo ir širdies atsivertimo; tai paprastai įvyksta per Sutaikinimo sakramentą: Kai valia siekia ko nors, kas savaime prieštarauja meilei, kuri žmogų tinkamai kreipia į galutinį tikslą, tada nuodėmė esti mirtinoji dėl paties siekiamo objekto [...], ar ji būtų nukreipta prieš Dievo meilę, pavyzdžiui, piktžodžiavimas Dievui, priesaikos sulaužymas ir t. t., ar prieš artimo meilę, pavyzdžiui, žmogžudystė, svetimavimas ir pan. [...] O jei nusidėjėlio valia siekia ko nors, kas savaime netvarkinga, bet nėra nukreipta prieš Dievo ir artimo meilę, pavyzdžiui, tuščios kalbos, kvaili juokai ar panašūs dalykai, tai tokios nuodėmės savo prigimtimi yra lengvos.
4092516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).
KBK išnašos
296Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 3: DS 1513.
297Plg. Oranžo II susirinkimas, Canones 1–2: DS 371–372.
298Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali: DS 1510–1516.
299Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 1: DS 1511; plg. Žyd 2, 14.
300Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 25: AAS 83 (1991) 823–824.
301Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 213–217.
302Plg. 1 Pt 5, 8.
303Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 37: AAS 58 (1966) 1055.
Kraunama...