Ieškota: 1602, 1603, 1604, 1605, 1606, 1607, 1608, 1609, 1610, 1611, 1612, 1613, 1614, 1615, 1616, 1617, 1643, 1644, 1645, 1646, 1647, 1648, 1649, 1650, 1651, 2331, 2332, 2333, 2334, 2335, 2336 Rasta: 31
1612 Dievo ir Jo tautos Izraelio Sandora, tarytum santuokinis ryšys, parengė Naująją ir amžinąją Sandorą, kurioje Dievo Sūnus, įsikūnydamas ir atiduodamas savo gyvybę, tam tikru būdu susivienijo su visa savo išgelbėtąja žmonija,116521 taip paruošdamas ją „Avinėlio vestuvėms“117.
1613 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, Motinos prašomas, savo pirmąjį ženklą padaro vestuvių puotoje.118 Jėzaus buvimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.
1614 2336Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: 2382Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo;119 vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (
1615 2364Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas.120 Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos,121 dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių,122 sutuoktiniai galės „išmanyti“123 pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.1642
1616 Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (
1617 796Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas124 prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas.125
1643 2361„Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui. Vienu žodžiu, kalbama apie įprastinius bet kurios santuokinės meilės bruožus, tačiau turinčius naują reikšmę, kuri juos ne tik apvalo ir sutvirtina, bet ir taip pakylėja, kad jie tampa būdingų krikščioniškųjų vertybių išraiškomis.“166
1644 Sutuoktinių meilė pačia savo prigimtimi reikalauja visą jų gyvenimą apimančios dviejų asmenų bendrijos vienybės ir neišardomumo. „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (
1645 369„Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile.“169 Poligamija prieštarauja tam lygiam asmenų kilnumui ir santuokinei meilei, kuri vienintelė ir išskirtinė.170
1646 Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“171
1612521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.
16142336 Jėzus atėjo atkurti pirmykščio kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis griežtai aiškina Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!' O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs. Pagal Bažnyčios tradiciją šeštu įsakymu aprėpiamas visas žmogaus lytiškumas.
16142382 Viešpats Jėzus pabrėždavo, kad pagal savo planą Kūrėjas nuo pat pradžių norėjo neišardomos santuokos. Jis panaikino lengvatas, kurios buvo atsiradusios Senajame Įstatyme. Pakrikštytųjų galiojančios ir įgyvendintos „santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia ir dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“.
16152364 Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).
16151642 Tos malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą.“ Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas, paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio: Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, priešingai, jie iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.
1617796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.
16432361 „Todėl lytiškumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse. Jis tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties“: Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų.“ Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve [...]. Tu sukūrei Adomą, jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės.“ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ Tada atsigulė nakčiai (Tob 8, 4–9).
1645369 Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.
116Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.
117Plg. Apr 19, 7 ir 9.
118Plg. Jn 2, 1–11.
119Plg. Mt 19, 8.
120Plg. Mt 19, 10.
121Plg. Mt 11, 29–30.
122Plg. Mk 8, 34.
123Plg. Mt 19, 11.
124Plg. Ef 5, 26–27.
125Plg. Tridento Susirinkimas, 24a sesija, Doctrina de sacramento Matrimonii: DS 1800; KTK kan. 1055, § 1.
166Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 96.
167Plg. Pr 2, 24.
168Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 101.
169Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.
170Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 102.
171Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.