Paieškos rezultatai

Ieškota: 151, 241, 291, 423, 445, 456, 457, 458, 459, 460, 461, 462, 463, 504, 505, 526, 1216, 2466, 2787 Rasta: 19

461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), 653 661Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį,449 norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną:

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).⁸⁷

462 Laiške žydams kalbama apie tą patį slėpinį:

Todėl, ateidamas į pasaulį, jis [Kristus] byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.“ Tuomet aš tariau: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7, cituojant Ps 40, 7–9 LXX).

463 90Tikėti tikrą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas: „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Toks yra džiugus Bažnyčios įsitikinimas nuo pat pradžių, kai ji gieda apie didų maldingumo slėpinį: „Jis apsireiškė kūne“ (1 Tim 3, 16).

504 Jėzus buvo Mergelės Marijos įsčiose pradėtas iš Šventosios Dvasios, nes Jis yra naujasis Adomas¹⁷⁵, duodantis pradžią naujajai kūrinijai:359 „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47). Kristaus žmogystė nuo pat Jo prasidėjimo yra pilna Šventosios Dvasios, nes „Dievas teikia jam Dvasią be saiko“ (Jn 3, 34). Tai „iš jo“, kuris yra atpirktosios žmonijos galva,¹⁷⁶ „pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).

505 Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą.1265 „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34).¹⁷⁷ Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. Žmogaus pašaukimo – būti sužadėtam su Dievu – prasmė¹⁷⁸ tobulai išsipildė mergeliškojoje Marijos motinystėje.

526 Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę.²²⁴ Tam reikia nusižeminti,²²⁵ pasidaryti mažam; negana to: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam,²²⁶ kad taptum Dievo vaiku.²²⁷ Gimimo slėpinys mumyse vyksta, kai mumyse ima ryškėti Kristus.²²⁸ Jėzaus gimimas yra tų „nuostabių mainų“ slėpinys:

O nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, gimė iš mergelės; tapęs žmogumi be vyro, mums dovanojo savo dievystę.²²⁹460

1216 „Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“⁷ Per Krikštą priėmę Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“⁸, yra „šviesos vaikai“⁹ ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8):1243

Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.¹⁰

2466 Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos,²¹⁸ Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa.²¹⁹ Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje.²²⁰ Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina²²¹ ir kuri pašventina.²²² Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia,²²³ kurią Tėvas siunčia Jo vardu²²⁴ ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).2153 Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

2787 Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta,782 ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“³⁶ turime atsiliepti meile ir ištikimybe.³⁷

1 2

KBK nuorodos

461653 Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.

KBK 653 kontekstas

461661 Šis paskutinis etapas artimai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13). Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“, į Dievo gyvenimą ir laimę. Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus, kuris „mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“.

KBK 661 kontekstas

461449 Priskirdami Jėzui dievišką Viešpaties titulą, pirmieji Bažnyčios tikėjimo išpažinimai nuo pat pradžių teigė, kad Dievui Tėvui pripažįstama valdžia, galybė ir garbė yra taikoma ir Jėzui, nes Jis turi „Dievo prigimtį“ (Fil 2, 6), ir šią Jėzaus didybę Tėvas parodė prikeldamas Jėzų iš numirusių ir Jį išaukštindamas savo garbėje.

KBK 449 kontekstas

46390 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.

KBK 90 kontekstas

504359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

5051265 Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu, kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“ , Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.

KBK 1265 kontekstas

526460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“

KBK 460 kontekstas

12161243 Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.

KBK 1243 kontekstas

24662153 Jėzus antrą įsakymą išdėstė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas'. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37). Jėzus moko, kad kiekviena priesaika susijusi su Dievu ir kad ja pagerbtinas Jo buvimas kiekviename žodyje. Santūrus Dievo minėjimas kalboje lygiavertis pagarbiam dėmesingumui Jo buvimui čia ir dabar, kurį paliudijame ar paniekiname kiekviena savo ištara.

KBK 2153 kontekstas

2787782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“

KBK 782 kontekstas

KBK išnašos

87Plg. Sekmadienio I Vakarinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 599, 686, 780, 873.

175Plg. 1 Kor 15, 45.

176Plg. Kol 1, 18.

177Plg. Jn 3, 9.

178Plg. 2 Kor 11, 2.

224Plg. Mt 18, 3–4.

225Plg. Mt 23, 12.

226Plg. Jn 1, 13.

227Plg. Jn 1, 12.

228Plg. Gal 4, 19.

229Kalėdų aštuntoji diena, I ir II Vakarinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 423, 435.

7Šv. Justinas, Apologia 1, 61: CA 1, 168 (PG 6, 421).

8Plg. Žyd 10, 32.

9Plg. 1 Tes 5, 5.

10Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 40, 3–4: SC 358, 202–204 (PG 36, 361–364).

218Plg. Jn 1, 14.

219Plg. Jn 14, 6.

220Plg. Jn 12, 46.

221Plg. Jn 8, 31–32.

222Plg. Jn 17, 17.

223Plg. Jn 14, 17.

224Plg. Jn 14, 26.

36Plg. Jn 1, 17.

37Plg. Oz 2, 21–22; 6, 1–6.