Paieškos rezultatai
Ieškota: 1322-1419 Rasta: 98
1332 Šventosios Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo slėpinys, baigiama tikinčiųjų pasiuntimu (missio),849 kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime.
1333 1350Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus Kūnu ir Krauju,1147 nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklais. Dėl to atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną,1641148 ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (
1334 1150Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę:1363 nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona.166 Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (
1335 1151Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios – eucharistinės Duonos gausą.167 Kanoje vynu paversto vandens ženklas168 jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną,169 tapusį Kristaus Krauju.
1336 Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (
1337 610Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą.170 Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“171.611
1338 Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Jonas savo ruožtu užrašė Kafarnaumo sinagogoje Jėzaus pasakytus žodžius, rengiančius Eucharistijos įsteigimą: Kristus tąsyk pavadino save gyvybės duona, nužengusia iš dangaus.172
1339 1169Kad įvykdytų, ką buvo Kafarnaume pažadėjęs: duoti mokiniams savo Kūną ir Kraują, Jėzus pasirinko Velykų metą:
Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7–20 ).173
1340 Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas.1151 Juk Jėzaus perėjimui pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, toms naujosioms Velykoms, buvo užbėgta už akių Paskutinės vakarienės metu, ir tai švenčiama Eucharistijoje, kuria užbaigiamos žydų Velykos ir pradedamos galutinių laikų Bažnyčios Velykos dangaus karalystės garbėje.677
1341 Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol jis ateis“ (
KBK nuorodos
1332849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
13331350 Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.
13331147 Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.
13331148 Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.
13341150 Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
13341363 Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.
13351151 Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.
13361327 Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.“
1337610 „Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), vakarieniaudamas su dvylika apaštalų, Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
1337611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).
13391169 Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“, o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.
13401151 Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.
1340677 Bažnyčia į Karalystės garbę įžengs tik per tas paskutines Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tad Karalystė ateis ne kaip istorinis Bažnyčios triumfas nuolat jai žengiant į priekį, bet kaip Dievo pergalė kovoje su paskutiniu blogio siautėjimu; tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė. Po šio praeinančio pasaulio galutinio, kosminio sukrėtimo įvyks Paskutinis teismas; tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.
1341611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).
13411363 Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.
KBK išnašos
164Plg. Ps 104, 13–15.
165Plg. I Eucharistijos malda, 95, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 475.
166Plg. Įst 8, 3.
167Plg. Mt 14, 13–21; 15, 32–39.
168Plg. Jn 2, 11.
169Plg. Mk 14, 25.
170Plg. Jn 13, 1–17.
171Tridento Susirinkimas, 22a sesija, Doctrina de ss. Missae Sacrificio, c. 1: DS 1740.
172Plg. Jn 6.
173Plg. Mt 26, 17–29; Mk 14, 12–25; 1 Kor 11, 23–25.
Kraunama...