Trečia dalis. Gyvenimas Kristuje

359 metų Junijaus Baso (Bassus) sarkofago, rasto po Romos šv. Petro Bazilikos Konfesijos altoriumi, centrinė dalis. Pašlovintasis Kristus, pavaizduotas visai jaunas (Jo dievystės ženklan), sėdi dangiškame soste, uždėjęs kojas ant pagoniško dievaičio Urano. Šalia Kristaus – apaštalai Petras ir Paulius, abu į Jį atsigręžę ir gavę iš Jo du ritinius – Naująjį Įstatymą. Kaip Mozė ant Sinajaus kalno gavo iš Dievo Senąjį Įstatymą, taip dabar apaštalai, kuriems atstovauja du jų vyresnieji, gauna iš Kristaus, Dievo Sūnaus, dangaus ir žemės Viešpaties, Naująjį Įstatymą, ne akmens plokštėse, o tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios įrašytą. Kristus duoda jėgų gyventi „naują gyvenimą“ (1697 skiltis). Jis įvykdys mumyse tai, ką yra įsakęs mūsų labui (plg. 2074 skiltį).

1691  „Krikščioni, pažink savo didybę! Tapai dieviškosios prigimties dalininku ir neprarask tos šlovės, grįždamas į senają menkystę. Atsimink, kokios Galvos ir kokio kūno nariu esi. Nepamiršk, kad buvai išvaduotas iš tamsybių galybės ir perkeltas į Dievo šviesą ir karalystę.“¹

1692  Tikėjimo išpažinimas primena, kokios didžios yra Dievo dovanos, kurias Jis suteikė žmogui kurdamas, o dar labiau – jį atpirkdamas ir pašventindamas. Ką tikėjimas išpažįsta, tą sakramentai perduoda: krikščionys per sakramentus, kurie juos atgimdo, tampa „Dievo vaikais“ (1 Jn 3, 1)², „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Tikėjimu pažinę savo naująjį kilnumą, krikščionys nuo šiol yra pašaukti kaip dera laikytis Kristaus Evangelijos.³ Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir Jo Dvasios dovanas, kurios padaro juos pajėgius taip gyventi.

1693  Jėzus Kristus visada darė tai, kas patiko Tėvui.⁴ Jis nuolat gyveno tobulai su Juo susivienijęs. Ir Jo mokiniai yra pašaukti gyventi akivaizdoje Tėvo, „reginčio slaptoje“ (Mt 6, 6), kad taptų „tobuli, kaip [...] dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 47).

1694  Per Krikštą suaugę su Kristumi,⁵ krikščionys yra mirę nuodėmei, o gyvena Dievui Jėzuje Kristuje,⁶ taip dalyvaudami Prisikėlusiojo gyvenime.⁷ Sekdami Kristumi ir pasilikdami Jame,⁸ krikščionys ryžtasi būti Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai, ir gyventi meile;⁹ jie taip tvarko savo mintis, žodžius ir veiksmus, kad būtų tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus¹⁰ ir sektų Jo pavyzdžiu.¹¹

1695  „Nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11), krikščionys – pašvęstieji ir pašaukti šventieji¹² – yra tapę „Šventosios Dvasios šventove“ (1 Kor 6, 19). Ši „Sūnaus Dvasia“ juos moko melsti Tėvą¹³ ir, tapusi jų gyvenimu, ragina juos elgtis taip,¹⁴ kad veiklioje meilėje subręstų Dvasios vaisiai.¹⁵ Gydydama nuodėmės padarytas žaizdas, Šventoji Dvasia mus atnaujina dvasinės kaitos gelmėje,¹⁶ apšviečia ir stiprina, kad gyventume kaip „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8) „visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 9).

1696  Kristaus kelias veda „į gyvenimą“ (Mt 7, 14), priešingas kelias – „į pražūtį“ (Mt 7, 13).¹⁷ Evangelijos palyginimas apie du kelius visada sutinkamas Bažnyčios katechezėje. Jis parodo, kokie svarbūs mūsų išganymui yra doriniai sprendimai. „Yra du keliai, vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie yra didžiai skirtingi.“¹⁸

1697  Katechezėje svarbu labai aiškiai parodyti Kristaus kelio džiaugsmą ir reikalavimus.¹⁹ Katechezė apie „atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4) Kristuje turėtų būti:

— Šventosios Dvasios katechezė. Šventoji Dvasia yra vidinis Mokytojas gyventi pagal Kristų, malonus svetys ir bičiulis, kuris tą gyvenimą įkvepia, palaiko, taiso ir stiprina;

— malonės katechezė, nes malone esame išgelbėti ir tik per malonę mūsų darbai gali duoti amžinojo gyvenimo vaisių;

— palaiminimų katechezė, nes palaiminimuose glaustai nurodytas Kristaus kelias, vienintelis kelias į amžinąją laimę, kurios trokšta žmogaus širdis;

— katechezė apie nuodėmę ir atleidimą, nes, neprisipažindamas esąs nusidėjęs, žmogus negali suprasti tiesos apie save ir teisingai elgtis, o be atleidimo dovanos jis negalėtų tos tiesos pakelti;

— žmogiškųjų dorybių katechezė, padedanti suvokti, kaip gražu ir patrauklu būti pasirengusiam ir sugebėti gerai elgtis;

— krikščioniškųjų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių katechezė, kurią įkvepia kilnus šventųjų pavyzdys;

— Dekaloge išdėstyto dvilypio meilės įsakymo katechezė;

— bažnytinė katechezė, nes krikščioniškasis gyvenimas gali augti, skleistis ir būti perduodamas gausiai dalijantis „dvasiniais lobiais“ „šventųjų bendrijoje“.

1698  Pirmasis šios katechezės šaltinis ir galutinė atrama visada bus pats Jėzus Kristus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Su tikėjimu žvelgdami į Kristų, krikščionys gali viltis, kad, mylėdami Jį tokia meile, kokia Jis juos mylėjo, jie elgsis, kaip reikalauja jų kilnumas:

Prašau tave atsiminti, kad tikroji Galva yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, o tu – vienas iš Jo narių. Jis tau yra kaip galva savo nariams; visa, kas Jo, yra ir tavo: Jo dvasia, Jo širdis, kūnas, siela ir visos Jo galios, o tu turi tais dalykais naudotis kaip savais, kad Dievui tarnautum, Jį šlovintum, mylėtum ir garbintum. Tu Jam priklausai kaip narys galvai. Todėl Jis karštai trokšta naudotis visomis tavo galiomis kaip savosiomis, kad tarnautų Tėvui ir Jį pašlovintų.²⁰

Man gyvenimas – tai Kristus (Fil 1, 21).