Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Antras poskyris. Žmonių bendruomenė

3 skirsnis. Socialinis teisingumas

1928  Visuomenė užtikrina socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir atskiriems žmonėms pasiekti tai, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas yra susietas su bendrąja gerove ir su valdymu.

1929  Socialinis teisingumas gali būti pasiektas tik gerbiant prakilnų žmogaus orumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį:

Kūrėjas mums patikėjo ginti ir didinti žmogaus orumą, kuriam labai ir atsakingai skolingi yra vyrai ir moterys visokiomis istorinėmis aplinkybėmis.³⁸

1930  Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, orumo išplaukiančioms teisėms. Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas paminanti arba atsisakanti pripažinti savo leidžiamuose įstatymuose visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą.³⁹ Negerbdama asmens, valdžia gali remtis tik jėga arba prievarta, norėdama laimėti valdinių klusnumą. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir jas skirti nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.

1931  Žmogaus asmuo gerbiamas, kai pagerbiamas principas, jog „kiekvienas privalo savo artimą, neišskiriant nė vieno, laikyti 'antruoju savimi', pirmiausia atsižvelgdamas į jo gyvybės palaikymą ir priemones, reikalingas gyventi oriai“⁴⁰. Jokie įstatymai nepajėgs patys savaime pašalinti baimės, išankstinio nepalankumo, išpuikimo ir egoizmo, kliudančių kurti tikrai brolišką visuomenę. Tokią laikyseną įveikia tik meilė, kuri kiekviename žmoguje mato „artimą“, savo brolį ar seserį.

1932  Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai patarnauti jam kaip artimui. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

1933  Ta pati pareiga apima ir tuos žmones, kurie mąsto ar veikia kitaip negu mes. Pagal Kristaus mokslą reikia net atleisti nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia ir visų priešų atžvilgiu.⁴¹ Evangelijos dvasia suprastas išsivadavimas nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.

1934  Visi žmonės, sukurti pagal vienintelio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, turi vienodą prigimtį ir vienodą kilmę. Atpirkti Kristaus auka, visi jie yra pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškoje laimėje: tad jų visų orumas yra vienodas.

1935  Iš esmės žmonės yra lygūs savo, kaip asmenų, orumu ir iš jo išplaukiančiomis teisėmis:

Bet kokia pagrindinių asmens teisių diskriminacija, [...] susijusi su skirtinga lytimi, kilme, odos spalva, socialine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir panaikinta, nes yra priešinga Dievo planui.⁴²

1936  Ateidamas į pasaulį, žmogus neturi viso to, kas yra būtina jo fiziniam ir dvasiniam gyvenimui išvystyti. Jam reikalingi kiti žmonės. Atsiranda skirtumai, susiję su amžiumi, fizinėmis galimybėmis, intelektualiniu ar moraliniu pajėgumu, bendraujant su kitais įgytu pranašumu, turto pasiskirstymu.⁴³ „Talentai“ nėra išdalyti vienodai.⁴⁴

1937  Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasiškus, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie skatina ir kultūrų tarpusavio praturtinimą:

Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš jas skirstau tai vienam, tai kitam. [...] Vienam meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai, nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.⁴⁵

1938  Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai:

Vienodas asmenų orumas reikalauja, kad būtų pasiektos žmoniškesnės ir teisingesnės gyvenimo sąlygos. Juk perdaug ryški ekonominė ir socialinė nelygybė tarp vienos žmonių šeimos narių ar tautų kelia papiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, žmonių lygybei ir orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.⁴⁶

1939  Solidarumo principas, dar vadinams „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės:⁴⁷

Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiško solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.“⁴⁸

1940  Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir atlyginimu už darbą. Jo prielaida taip pat yra pastangos kurti teisingesnei visuomenės tvarkai, kurioje būtų lengviau mažinti įtampas, o konfliktus spręsti derybomis.

1941  Socialinės-ekonominės problemos gali būti sprendžiamos tik visokiomis solidarumo formomis: varguolių tarpusavio solidarumu, turtingųjų ir beturčių, darbininkų tarpusavio, darbdavių ir samdinių sutartimis įteisintu solidarumu, nacijų ir tautų solidarumu. Tarptautinis solidarumas yra dorinės tvarkos reikalavimas. Nuo jo iš dalies priklauso ir pasaulio taika.

1942  Solidarumo dorybė neapsiriboja vien materialinėmis gėrybėmis. Bažnyčia, skleisdama dvasines tikėjimo vertybes, tuo padėjo ir laikinųjų gėrybių išvystymui, dažnai jam atverdama naujus kelius. Taip, amžiams bėgant, pasitvirtino Išganytojo žodžiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33):

Du tūkstančius metų Bažnyčios sieloje tebėra gyvas jausmas, kuris visose kartose ir visose tautose skatino ir tebeskatina kitas sielas – iki pat vienuolių žemdirbių, vergų vaduotojų, ligonių gydytojų, tikėjimo, civilizacijos, mokslo skelbėjų meilės heroizmo – kurti tokias socialines sąlygas, kurios galėtų visiems užtikrinti žmogaus ir krikščionio vertą gyvenimą.⁴⁹

1943  Visuomenė užtikrina socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir paskiriems žmonėms pasiekti tai, kas jiems priklauso.

1944  Pagarba asmeniui rodoma tada, kai kitas žmogus laikomas „antruoju Aš“. Tos pagarbos prielaida yra iš vidinio asmens orumo išplaukiančios jo pagrindinės teisės.

1945  Žmonės yra lygūs dėl savo, kaip asmenų, orumo ir iš jo išplaukiančių teisių.

1946  Skirtumai tarp žmonių atitinka Dievo planą; Dievas nori, kad mes būtume reikalingi vieni kitiems. Skirtumai turi skatinti krikščionišką meilę.

1947  Vienodas visų žmonių orumas verčia stengtis mažinti per daug ryškią socialinę ir ekonominę nelygybę ir naikinti neteisingas nelygybes.

1948  Solidarumas yra ypatingai krikščioniška dorybė. Dvasinėmis gėrybėmis ji dalijasi dar labiau negu materialinėmis.