Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Antras poskyris. Žmonių bendruomenė

2 skirsnis. Dalyvavimas visuomenės gyvenime

1897  „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų, kurie užtikrintų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“¹⁶

„Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.

1898  Kiekvienai žmonių bendruomenei reikalinga valdžia, kuri jai vadovautų.¹⁷ Jos pagrindas – žmogaus prigimtyje. Valdžia būtina valstybei vienyti. Jos uždavinys yra kiek galima geriau užtikrinti bendrąją visuomenės gerovę.

1899  Dorinei tvarkai palaikyti reikalinga valdžia kyla iš Dievo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1–2).¹⁸

1900  Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški.

Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią randame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose:¹⁹

„Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“²⁰

1901  Valdžios pagrindas – Dievo nustatyta tvarka, „pasirinkti valdymo formą ir išrinkti valdančiuosius paliekama laisvai piliečių valiai“²¹.

Bet kuri valdymo forma doriniu požiūriu yra leistina, jei tik rūpinasi ją pasirinkusios bendruomenės teisėta gerove. Valdžios, kurios savo prigimtimi yra priešingos prigimtiniam įstatymui, viešajai tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms, negali užtikrinti savo užvaldytų tautų gerovės.

1902  Valdžia netampa morališkai teisėta pati iš savęs. Ji neturi elgtis despotiškai, bet privalo rūpintis bendrąja gerove kaip „moralinė jėga, kuri remiasi laisve ir jai tenkančios atsakomybės suvokimu“²²:

Žmonių leidžiamas įstatymas yra tikras įstatymas tik tada, kai jis neprieštarauja sveikam protui; iš to matyti, kad savo galią jis gauna iš amžinojo Įstatymo. Kai tik jis su protu nesuderinamas, reikia jį laikyti neteisingu įstatymu; jis neatitinka įstatymo sampratos, o veikiau yra tam tikra prievartos forma.²³

1903  Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendrąja atitinkamos visuomenės gerove ir jai pasiekti imasi doriniu požiūriu leistinų priemonių. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar vartoja dorinei tvarkai priešingas priemones, tie jų veiksmai sąžinių neįpareigoja. „Tuo atveju pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“²⁴

1904  Geriau, kai „kiekvienai valdžiai atsvarą sudaro kitos valdžios ir kitos kompetencijos sritys, kurios apibrėžia teisingas jos ribas. Tai teisinės valstybės pagrindas: joje viešpatauja įstatymas, o ne žmonių savivalė.“²⁵

1905  Pagal visuomenišką žmogaus prigimtį asmeninė jo gerovė būtinai esti susijusi su visų bendrąja gerove. Pastaroji gali būti apibrėžiama tik atsižvelgiant į patį žmogų:

Negyvenkite atsiriboję, užsidarę savyje, lyg jau būtumėte nuteisinti, bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems.²⁶

1906  Bendrąją gerovę reikia suprasti kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visumą, leidžiančią visapusiškiau ir lengviau tobulėti tiek visuomenės grupėms, tiek paskiriems jos nariams“²⁷. Bendroji gerovė apima visų žmonių gyvenimą. Ji reikalauja išmintingumo iš kiekvieno ir ypač iš tų, kurie eina valdžios pareigas. Yra trys esminiai bendrosios gerovės elementai:

1907  Pirmoji jos prielaida yra pagarba asmeniui kaip tokiam. Bendrosios gerovės vardan viešoji valdžia yra įpareigota gerbti pagrindines ir neatimamas žmogaus teises. Visuomenė privalo sudaryti galimybę kiekvienam savo nariui įgyvendinti savąjį pašaukimą. Bendroji gerovė ypač pasireiškia naudojantis prigimtinėmis laisvėmis, būtinomis žmogaus pašaukimui išsiskleisti: tai „teisė veikti pagal savo teisingą sąžinę; teisė į privataus gyvenimo apsaugą ir į teisingą laisvę – taip pat ir religijos srityje“²⁸.

1908  Antra: bendroji gerovė reikalauja socialinės gerovės ir visuomenės išsivystymo. Tas išsivystymas apima visus socialinius uždavinius. Žinoma, vardan bendrosios gerovės valdžiai tenka derinti skirtingus pavienių žmonių interesus. Tačiau ji privalo padaryti kiekvienam prieinama tai, kas būtina jo tikrai žmoniškam gyvenimui: maistą, apdarą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą bei kultūrą, tinkamą informaciją, teisę kurti šeimą²⁹ ir t. t.

1909  Pagaliau bendrajai gerovei priklauso taika, tai yra teisingos tvarkos tvarumas ir saugumas. Jos prielaida yra patikimomis priemonėmis valdžios užtikrinamas visuomenės ir jos narių saugumas. Bendrąja gerove grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė.

1910  Kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrą gėrį, tačiau jos gerovę tobuliausiai įgyvendina politinė bendruomenė. Valstybės uždavinys yra ginti ir didinti civilinės visuomenės, piliečių bei tarpinių institucijų bendrąją gerovę.

1911  Vis didėja žmonių tarpusavio priklausomybė. Palengva ji apima visą žemę. Žmonijos, kaip lygaus prigimtinio orumo asmenis suburiančios šeimos, vienybė yra neatskiriama nuo visuotinės bendrosios gerovės. Pastaroji reikalauja jungtinės tautų organizacijos, pajėgios „rūpintis įvairiomis žmonių reikmėmis tiek socialinio gyvenimo (mitybos, sveikatos, švietimo, darbo) baruose, tiek ypatingais, galinčiais bet kur iškilti atvejais, sakysime, [...] lengvinant visame pasaulyje išsisklaidžiusių pabėgėlių dalią arba padedant migrantams bei jų šeimoms“³⁰.

1912  Bendroji gerovė visuomet siekia asmenų pažangos: „Daiktai turi būti pavaldūs asmenims, o ne atvirkščiai.“³¹ Tokios tvarkos pamatas yra tiesa, ji kuriama teisingumu, gaivinama meile.

1913  Bendradarbiavimas yra savanoriškas ir dosnus asmens įsijungimas į visuomeninius mainus. Būtina, kad kiekvienas, pagal savo užimamą vietą ir vaidmenį visuomenėje, bendradarbiautų didinant bendrąją gerovę. Ta pareiga yra neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo.

1914  Bendradarbiavimas pirmiausia vyksta imantis užduočių, už kurias žmogus yra asmeniškai atsakingas: rūpindamasis savo šeimos auklėjimu, sąžiningai dirbdamas, jis prisideda prie kitų žmonių ir visuomenės gerovės.³²

1915  Piliečiai privalo, kiek tik įmanoma, aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime. Šio dalyvavimo būdai vienoje ar kitoje šalyje, vienoje ar kitoje kultūroje gali įvairuoti. „Pagyrimo verta veiksena tų tautų, kuriose dauguma piliečių tikrai nevaržomi dalyvauja viešuosiuose reikaluose.“³³

1916  Visų bendradarbiavimas didinant bendrąją gerovę, kaip ir kiekviena etinė pareiga, neatsiejamas nuo nuolat atnaujinamo visuomenės narių atsivertimo. Sukčiavimas ir kitokios apgaulės, kuriomis kai kas apeina įstatymo suvaržymus ir visuomenės pareigos nuostatus, turi būti griežtai smerkiamos, kaip nesuderinamos su teisingumo reikalavimais. Reikia rūpintis, kad klestėtų institucijos, kurios gerina žmonių gyvenimo sąlygas.³⁴

1917  Valdžios žmonės privalo stiprinti vertybes, kurios didina visuomenės narių pasitikėjimą ir juos skatina tarnauti kitiems žmonėms. Bendradarbiavimas prasideda nuo auklėjimo ir nuo kultūros. „Pagrįstai galime manyti, kad žmonijos ateitis yra sudėta į rankas tų žmonių, kurie pajėgs padėti pagrindus būsimoms kartoms gyventi ir viltis.“³⁵

1918  „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1).

1919  Kiekvienai žmonių bendruomenei, kad ji išsilaikytų ir vystytųsi, reikalinga valdžia.

1920  „Politinė bendruomenė ir viešoji valdžia kyla iš žmogaus prigimties ir dėl to priklauso Dievo nustatytai tvarkai.“³⁶

1921  Teisėtai valdoma tada, kai valdžia nuolat rūpinasi bendrąja visuomenės gerove. Jai pasiekti ji turi imtis doriniu požiūriu tinkamų priemonių.

1922  Bet kuri valdymo forma yra teisėta, kad tik tarnautų bendruomenės gerovei.

1923  Politinės valdžios veiksmai turi neperžengti dorinės tvarkos ribų ir užtikrinti sąlygas naudotis laisve.

1924  Bendrąja gerove suprantama „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti visapusiškiau ir lengviau tobulėti tiek visuomenės grupėms, tiek paskiriems jos nariams“³⁷.

1925  Yra trys esminiai bendrosios gerovės elementai: pagarba ir pirmenybė pagrindinėms asmens teisėms; visuomenės klestėjimas, arba jos dvasinių ir laikinųjų gėrių išvystymas; visuomenės ir jos narių taika bei saugumas.

1926  Dėl žmogaus asmens orumo privalu siekti bendrosios gerovės. Kiekvienas privalo rūpintis žmonių gyvenimo sąlygas gerinančių institucijų steigimu ir rėmimu.

1927  Valstybės uždavinys yra ginti ir didinti bendrąją piliečių visuomenės gerovę. Bendrajai visos žmonių šeimõs gerovei reikalinga tarptautinės bendrijos organizacija.