Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Antras poskyris. Žmonių bendruomenė

1 skirsnis. Asmuo ir visuomenė

1878  Visi žmonės yra kviečiami į tą patį tikslą – Dievą. Yra tam tikras panašumas tarp dieviškųjų Asmenų vienybės ir tarpusavio broliškumo, kuriuo tiesoje ir meilėje privalo gyventi žmonės.¹ Artimo meilė yra neatskiriama nuo Dievo meilės.

1879  Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės vysto savo sugebėjimus ir taip atitinka savo pašaukimą.²

1880  Visuomenė yra visuma asmenų, kuriuos organiškai jungia atskirą asmenį pranokstantis vienybės principas. Visuomenė, būdama regimas ir drauge dvasinis susivienijimas, pastoviai egzistuoja laike: ji paveldi praeitį ir rengia ateitį. Visuomenėje kiekvienas žmogus tampa „paveldėtoju“ ir gauna „talentus“, kurie jį praturtina ir kurių vaisius jis privalo paskleisti.³ Dėl to kiekvienas privalo savo įnašu padėti bendruomenėms, kurioms priklauso, ir gerbti valdžią, kuriai pavesta rūpintis bendrąja gerove.

1881  Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, ir dėl to ji laikosi savų taisyklių, tačiau „visų visuomeninių institucijų atrama, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“⁴.

1882  Kai kurios bendruomenės, kaip šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos yra jam būtinos. Padedant kuo didesniam žmonių skaičiui dalyvauti visuomeniniame gyvenime, reikia skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“⁵. Toks „visuomenėjimas“ yra pagrįstas ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn, siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens pajėgumą. Tai leidžia išsiskleisti asmens sugebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises.⁶

1883  Visuomenėjimas taip pat yra susijęs su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Mokanti Bažnyčia iškėlė vadinamąjį subsidiarumo [papildomumo] principą. Pagal jį „aukščiau stovinti organizacija neturi kištis į žemiau esančios vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti, iškilus būtinybei, ir jai padėti, derinant jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekiant bendros gerovės“⁷.

1884  Dievas nenorėjo visos valdžios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis paveda uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus sugebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys, valdant pasaulį, iš tiesų labai atsižvelgiantis į žmogaus laisvę, turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.

1885  Papildomumo principas yra priešingas bet kurioms kolektyvizmo formoms. Jis užbrėžia ribas valstybės kišimuisi; jo tikslas – darnus santykis tarp individo ir visuomenės; jis siekia sukurti tikrą tarptautinę tvarką.

1886  Visuomenė yra būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. Norint pasiekti šį tikslą, reikia laikytis teisingos vertybių hierarchijos, kurioje „materialinės ir instinktų valdomos sritys esti pavaldžios vidinėms ir dvasinėms“⁸:

Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir atlikinėti pareigas; skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku, kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai siekti dvasiškai praturtėti. Tokios vertybės turi duoti įkvėpimo ir gairių mokslui, ekonominiam gyvenimui, socialinei veiklai, valstybės pažangai ir santvarkai, įstatymų leidybai ir visoms kitoms nuolat besivystančio visuomenės gyvenimo apraiškoms.⁹

1887  Priemonių ir tikslų sukeitimas¹⁰ arba priemonę padaro galutiniu tikslu, arba asmenį paverčia priemone; tai padeda atsirasti neteisingoms struktūroms, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.¹¹

1888  Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, reikia pažadinti dvasines bei dorovines jo galias ir nuolatinį reiklumą atsiversti iš vidaus. Širdies atsivertimui pripažįstama pirmenybė jokiu būdu nepašalina, o veikiau padidina pareigą taip pataisyti į nuodėmę vedančias institucijas ir gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir padėtų skleisti gėrį, užuot trukdžiusios tai daryti.¹²

1889  Be malonės pagalbos žmonės nepajėgtų „pastebėti dažnai siauro takelio tarp silpnumo, kuris nusilenkia blogiui, ir prievartos, kuri, tariamai kovodama su blogiu, iš tikrųjų jį tik didina“¹³. Tas takelis – tai krikščioniškos – Dievo ir artimo – meilės kelias. Meilė yra pats didysis socialinis įsakymas. Ji pagerbia kitą žmogų ir jo teises; reikalauja būti teisingiems, ir tik ji viena daro mus pajėgius taip elgtis. Ji įkvepia gyventi aukojant save: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33).

1890  Yra tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų vienybės ir to tarpusavio broliškumo, kuriuo gyventi privalo žmonės.

1891  Kad išsiskleistų žmogaus prigimtis, jam reikia visuomeninio gyvenimo. Kai kurios bendruomenės, kaip šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai.

1892  „Visų visuomeninių institucijų pradininkas, atrama ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo.“¹⁴

1893  Reikia skatinti aktyvų dalyvavimą įvairiose draugijose ir renkamose institucijose.

1894  Pagal subsidiarumo [papildomumo] principą nei valstybė, nei jokia kita platesnės apimties draugija neturi teisės atimti iniciatyvos ir atsakomybės iš pavienių asmenų bei mažesnių kolektyvų.

1895  Visuomenė turi padėti, o ne trukdyti dorai elgtis. Ji privalo vadovautis teisinga vertybių hierarchija.

1896  Kai nuodėmė užnuodija socialinį klimatą, reikia žadinti širdžių atsivertimą ir šauktis Dievo malonės. Meilė verčia daryti teisingas reformas. Socialinis klausimas negali būti išspręstas be Evangelijos.¹⁵