Antra dalis. Krikščioniškosios paslapties šventimas

Šv. Petro ir šv. Marcelino katakombų freska, IV amžiaus pradžia Vaizduojamas Jėzaus susitikimas su kraujoplūdžiu sergančia moterimi. Daug metų sirgusi moteris prisilietė Jėzaus apsiausto, ir ją išgydė iš Jėzaus „išėjusi jėga“ (plg. Mk 5, 25–34). Bažnyčios sakramentai dabar toliau daro tai, ką Kristus darė savo žemiškojo gyvenimo metu (plg. 1115 skiltį). Sakramentai yra tarytum iš Kristaus kūno „išėjusi jėga“, kad išgydytų mums nuodėmės padarytas žaizdas ir duotų mums naują Kristaus gyvenimą (plg. 1116 skiltį). Tad šis paveikslas simbolizuoja dievišką ir išganomąją Dievo Sūnaus galią, kuria Jis per sakramentinį gyvenimą gelbi visą žmogų, jo kūną ir sielą.

1066  Tikėjimo išpažinime Bažnyčia išpažįsta Švenčiausiosios Trejybės paslaptį ir ką Ji „panorėjo nutarti“ (Ef 1, 9) dėl visos kūrinijos: Tėvas vykdys „savo valios paslaptį“, atiduodamas savo mylimąjį Sūnų ir savo Šventąją Dvasią pasauliui išganyti ir savo vardui pašlovinti. Tokia yra Kristaus paslaptis,¹ apreikšta ir planingai vykdoma istorijoje, laikantis išmintingai sumanytos tvarkos, kuri šv. Pauliui yra „paslaptis“ (Ef 3, 9)* ir kurią Bažnyčios tėvų tradicija vadina „įsikūnijusio Žodžio Ekonomija“ [tvarkomu gyvenimu] arba „išganymo Ekonomija“ [tvarka].

1067  „Nuostabius Dievo darbus Senojo Testamento tautoje pratęsė Kristaus atliktas žmonių Atpirkimas bei tobulas Dievo pagarbinimas, ypač Velykų paslaptimi: palaimintąja Jo kančia, prisikėlimu iš numirusių ir garbinguoju žengimu į dangų, kai Jis 'savo mirtimi mūsų mirties geluonį išrovė ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino'. Juk iš pakibusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“². Dėl to liturgijoje Bažnyčia ypač švenčia Velykų paslaptį, kuria Kristus atbaigė mūsų išganymo darbą.

1068  Tą Kristaus paslaptį Bažnyčia skelbia ir švenčia savo liturgijoje, kad tikintieji ja gyventų ir ją liudytų pasaulyje:

Liturgijoje, ypač dieviškojoje Eucharistijos aukoje, „vyksta mūsų atpirkimo darbas“; ji geriausiai padeda tikintiesiems savo gyvenimu išreikšti ir kitiems atskleisti Kristaus paslaptį bei autentišką tikrosios Bažnyčios prigimtį.³

1069  Pirminė žodžio „liturgija“ reikšmė yra „viešas darbas“, „liaudies tarnyba, tarnavimas liaudžiai“. Krikščioniškojoje tradicijoje tuo žodžiu norima pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja „Dievo darbe“⁴. Liturgijos metu Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, savo Bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų Atpirkimo darbą.

1070  Naujajame Testamente žodis „liturgija“ vartojamas ne tik viešajam Dievo garbinimui,⁵ bet ir Evangelijos skelbimui⁶ bei veikliai meilei⁷ nusakyti. Visais tais atvejais kalbama apie tarnavimą Dievui ir žmonėms. Švęsdama liturgiją, Bažnyčia yra tarnaitė, sekanti savo Viešpačiu – vieninteliu „Liturgu“⁸ [Didžiuoju Kunigu]: kultu ji dalyvauja Jo kunigiškoje, žodžio skelbimu – pranašiškoje ir meilės darbais – karališkoje tarnystėje:

Tad liturgija pagrįstai yra laikoma Jėzaus Kristaus kunigystės praktika; joje vartojamais regimais ženklais išreiškiamas ir savaip atliekamas kiekvieno žmogaus pašventinimas, o mistinis Jėzaus Kristaus kūnas, tai yra jo Galva ir nariai, integraliu viešu kultu garbina Dievą. Todėl kiekviena Kristaus – Kunigo ir Jo kūno – Bažnyčios atliekama apeiga yra ypatingai šventas veiksmas, kurio galiai nei savo reikšme, nei iškilumu neprilygsta joks kitas Bažnyčios veiksmas.⁹

1071  Būdama Kristaus veikimas, liturgija yra ir Jo Bažnyčios veikla. Ji įkūnija Bažnyčią ir rodo ją kaip regimą Dievo ir žmonių bendrystės Kristuje ženklą. Ji įtraukia tikinčiuosius į naują bendruomenės gyvenimą, siekia, kad visi dalyvautų liturgijoje „sąmoningai, aktyviai ir vaisingai“¹⁰.

1072  „Liturgija neišsemia viso Bažnyčios veikimo“¹¹: pirmiau turi eiti evangelizavimas, įtikėjimas ir atsivertimas; tik tada ji gali duoti vaisių tikinčiųjų gyvenime: naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje, įsijungimą į Bažnyčios pasiuntinybę ir tarnavimą jos vienybei.

1073  Liturgija taip pat yra dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje. Liturgija yra visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas. Dalyvaudamas liturgijoje, vidinis žmogus įsišaknija ir įsitvirtina¹² didžioje Tėvo meilėje, „kuria [Jis] mus pamilo“ (Ef 2, 4) savo mylimajame Sūnuje. Tai tas „nuostabus Dievo darbas“, išgyvenamas ir pasiliekantis mumyse su kiekviena malda, „kiekvienu metu [...] Dvasioje“ (Ef 6, 18).

1074  „Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir drauge šaltinis, iš kurio srūva visa jos jėga.“¹³ Tad liturgija yra labiausiai tinkama vieta Dievo tautos katechezei. „Katechezė yra esmingai susijusi su visa liturgine ir sakramentine veikla, nes sakramentuose, o ypač Eucharistijoje, Jėzus Kristus veikia visu savo Asmeniu perkeisdamas žmones.“¹⁴

1075  Liturginės katechezės (kaip „misagogijos“) tikslas yra įvesti į Kristaus paslaptį, nuo regimo prie neregimo, nuo ženklo prie to, kas ženklinama, nuo „sakramentų“ prie „paslapčių“. Tokiai katechezei skiriami vietiniai ir regionų katekizmai. Šis Katekizmas, kurio tikslas yra tarnauti visai skirtingų apeigų ir kultūrų Bažnyčiai,¹⁵ pateiks fundamentalius ir bendrus visai Bažnyčiai dalykus: liturgijos paslaptį ir liturgijos šventimą (pirmas skyrius), po to septynis sakramentus ir sakramentalijas (antras skyrius).