Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Pirmas poskyris. Įkrikščioninimo sakramentai

2 skirsnis. Sutvirtinimo sakramentas

1285  Sutvirtinimo sakramentas drauge su Krikštu ir Eucharistija yra „į krikščionybę įvedantys sakramentai“, kurių vienybę privalu išsaugoti. Tad reikia tikintiesiems aiškinti, jog tas sakramentas yra būtinas Krikšto malonei atbaig–ti.⁹⁰ „Sutvirtinimo sakramentu (pakrikštytieji) tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti ir ginti tikėjimą.“⁹¹

1286  Senojo Testamento pranašai skelbė, kad Viešpaties Dvasia ilsėsis ant lauktojo Mesijo⁹² dėl išganingosios Jo pasiuntinybės.⁹³ Šventosios Dvasios nusileidimas ant Jėzaus Jonui Jį krikštijant buvo ženklas, kad Jis yra Tas, kuris turėjo ateiti, kad Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus.⁹⁴ Visas iš Šventosios Dvasios pradėtojo Jėzaus gyvenimas ir pasiuntinybė vyko visiškoje vienybėje su Šventąja Dvasia, kurią Tėvas Jam teikė „be saiko“ (Jn 3, 34).

1287  Ši Dvasios pilnybė neturėjo likti tik vieno Mesijo, bet privalėjo būti suteikta visai mesijinei tautai.⁹⁵ Daugelį kartų Kristus žadėjo atsiųsti Dvasią,⁹⁶ o pažadą įvykdė pirmiausia Velykų dieną,⁹⁷ po to, dar įspūdingiau, per Sekmines.⁹⁸ Šventosios Dvasios kupini apaštalai ėmė skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11), o Petras pareiškė, kad šis Šventosios Dvasios išliejimas yra mesijinių laikų ženklas.⁹⁹ Visi, kurie tada patikėjo apaštalų skelbimu ir pasikrikštijo, irgi gavo Šventosios Dvasios dovaną.¹⁰⁰

1288  „Nuo to meto apaštalai, vykdydami Kristaus valią, rankų uždėjimu perduodavo naujai pakrikštytiesiems Dvasios dovaną, kuri atbaigia Krikšto malonę.¹⁰¹ Dėl to Laiške žydams, kaip vienas ankstyvojo krikščionių apmokymo elementų, dėstomas mokslas apie Krikštą, taip pat ir apie rankų uždėjimą.¹⁰² Tą rankų uždėjimą katalikų tradicija pagrįstai laiko užuomazga Sutvirtinimo sakramento, tam tikru būdu pratęsiančio Bažnyčioje Sekminių malonę.“¹⁰³

1289  Norint dar geriau išreikšti Šventosios Dvasios dovaną, netrukus rankų uždėjimą papildė patepimas kvapniu aliejumi (krizma). Tas patepimas paaiškina „krikščionio“ vardą, kuris reiškia „pateptąjį“ ir yra kilęs iš paties Kristaus: Jį „Dievas patepė Šventąja Dvasia“ (Apd 10, 38). Ši patepimo apeiga išliko ligi mūsų dienų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Dėl to Rytuose šis sakramentas vadinamas Chrismatio, patepimu krizma, arba myron, tai reiškia „krizma“. Vakaruose Sutvirtinimo pavadinimas primena, kad šis sakramentas ir Krikštą patvirtina, ir Krikšto malonę sustiprina.

1290  Pirmaisiais amžiais Sutvirtinimas paprastai būdavo švenčiamas jungiant su Krikštu ir sudarė drauge su juo, anot šv. Kiprijono, „dvigubą sakramentą“¹⁰⁴. Kadangi daugėjo kūdikių krikštų įvairiu metų laiku, daugėjo parapijų (kaimo vietovėse), kurios plėtė vyskupijų ribas, ir dėl kitų priežasčių tapo neįmanoma, kad kiekvienose krikšto apeigose dalyvautų vyskupas. Kadangi Vakaruose krikšto užbaigimo apeigą norėta palikti vyskupui, tai tiedu sakramentai laiko atžvilgiu buvo atskirti. Rytai išlaikė šių sakramentų vienybę, ir Sutvirtinimą ten teikia krikštijantis kunigas. Tačiau tai daryti jis gali tik su vyskupo pašventintu „myronu“ [krizma].¹⁰⁵

1291  Vakarų praktikai išsivystyti padėjo Romos Bažnyčios paprotys po krikšto du kartus patepti šventąja krizma: kunigui jau patepus naujakrikštį, išeinantį iš krikšto maudynės, apeigą užbaigdavo vyskupas antruoju – kiekvieno naujai pakrikštytojo kaktos patepimu.¹⁰⁶ Krikšto apeigose išliko pirmasis kunigo patepimas šventąja krizma, reikšdamas pakrikštytojo dalyvavimą pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Kristaus tarnystėje. Jei krikštijamas suaugęs žmogus, po krikšto būna tik vienas – Sutvirtinimo – patepimas.

1292  Rytų Bažnyčių praktika labiau pabrėžia vieningą įvedimą į krikščionybę; Lotynų Bažnyčioje daugiau akcentuojama naujojo krikščionio vienybė su savo vyskupu, užtikrinančiu savosios Bažnyčios vienybę, katalikiškumą bei apaštališkumą, tam tarnaujančiu ir taip išlaikančiu ryšį su apaštalinėmis Kristaus Bažnyčios ištakomis.

1293  Du dalykai svarbiausi šio sakramento apeigose: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis anstpaudas.

Patepimas biblinėje ir antikinėje simbolikoje turi daug prasmių: aliejus yra gausumo¹⁰⁷ ir džiaugsmo¹⁰⁸ ženklas, jis nuvalo (prieš prausiantis ir nusiprausus) ir kūną daro miklų (juo tepasi atletai ir imtynininkai); jis yra gydymo ženklas, nes ramina mėlynių ir žaizdų skausmą;¹⁰⁹ pateptasis spindi grožiu, sveikata ir jėga.

1294  Visos tos patepimo aliejumi prasmės sutinkamos sakramentiniame gyvenime. Katechumenų patepimas aliejumi prieš krikštą reiškia nuvalymą ir sustiprinimą, ligonių patepimas – gydymą ir suraminimą. Patepimas šventąja krizma po krikšto, sutvirtinimo ir šventimų metu yra įšventinimo ženklas. Per Sutvirtinimą krikščionys, tai yra pateptieji, labiau įsijungia į Jėzaus Kristaus pasiuntinybę ir tampa pilni Šventosios Dvasios – kurios ir Jis buvo kupinas, kad visu savo gyvenimu skleistų gerą „Kristaus kvapsnį“¹¹⁰.

1295  Tuo patepimu sutvirtinamasis gauna „žymę“, Šventosios Dvasios antspaudą. Antspaudas yra asmens simbolis,¹¹¹ jo valdžios,¹¹² daikto priklausymo jam¹¹³ ženklas – juk karius žymėdavo jų vado, o vergus jų šeimininko antspaudu; jis patvirtina juridinį aktą¹¹⁴ arba dokumentą¹¹⁵, o kartais jį ir įslaptina.¹¹⁶

1296  Pats Kristus pareiškė esąs pažymėtas savo Tėvo antspaudu.¹¹⁷ Ir krikščionis yra pažymėtas antspaudu: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 21–22).¹¹⁸ Tas Šventosios Dvasios antspaudas ženklina visišką priklausymą Kristui, amžiną Jam tarnavimą, bet drauge ir dieviškosios globos pažadą didžiajame paskutiniųjų laikų išmėginime.¹¹⁹

1297  Svarbus veiksmas, kuris atliekamas prieš sutvirtinimo apeigas, bet tam tikra prasme joms priklauso, yra šventosios krizmos pašventinimas. Didįjį Ketvirtadienį per krizmos Mišias vyskupas pašventina šventąją krizmą visai savo vyskupijai. Rytų Bažnyčiose teisė šventinti yra palikta netgi patriarchui:

Antiochijos liturgijoje šventosios krizmos (myrono) pašventinimo epiklezė skamba taip: „[Tėve, [...] atsiųsk savo Šventąją Dvasią] ant mūsų ir ant šito aliejaus priešais mus ir jį pašventink, kad visiems juo pateptiems ir paženklintiems jis būtų myronas šventas, myronas kunigiškas, myronas karališkas, džiaugsmingas patepimas, šviesos drabužis, išganymo apsiaustas, dvasinė dovana, sielos ir kūno pašventinimas, nepraeinanti laimė, neišdildomas antspaudas, tikėjimo skydas ir grėsmingas šalmas prieš visus Piktojo darbus.“¹²⁰

1298  Kai Sutvirtinimas teikiamas atskirai nuo Krikšto, kaip tai daroma Romos apeigose, sakramento liturgija prasideda Krikšto pažadų atnaujinimu ir sutvirtinamųjų tikėjimo išpažinimu. Taigi aiškiai matyti, kad Sutvirtinimas yra Krikšto tęsinys.¹²¹ Kai krikštijamas suaugęs žmogus, jis tuoj pat yra sutvirtinamas ir dalyvauja Eucharistijoje.¹²²

1299  Romos apeigose vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų; tas gestas nuo apaštalų laikų yra Šventosios Dvasios dovanos ženklas. Drauge vyskupas meldžia išlieti Šventąją Dvasią:

Visagalis Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve! Tu Krikšto vandeniu ir Šventosios Dvasios galia išvadavai iš nuodėmės vergijos šiuos tikinčiuosius ir atgimdei juos malonės gyvenimui. Dabar, o Viešpatie, atsiųsk jiems Šventąją Dvasią Globėją. Duok jiems išminties ir supratimo dvasios, patarimo ir tvirtumo dvasios, žinojimo ir maldingumo dvasios, pripildyk juos pagarbios Tavo baimės dvasios. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.¹²³

1300  Po to eina esminė sakramento apeiga. Lotynų apeigose „Sutvirtinimo sakramentas teikiamas patepant šventąja krizma kaktą, uždedant ranką ir tariant žodžius: 'Accipe signaculum doni Spiritus Sancti' ('Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą')“¹²⁴. Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose po epiklezės maldos myronu patepamos svarbiausios kūno vietos: kakta, akys, nosis, ausys, lūpos, krūtinė, nugara, rankos ir kojos, o kiekvieną kartą patepant tariama formulė: „Sfraphģs doreąs Pnełmatos Haghģou" („Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“)¹²⁵.

1301  Taikos pabučiavimas, kuriuo užbaigiamos sakramento apeigos, išreiškia ir parodo bažnytinę bendrystę su vyskupu ir visais tikinčiaisiais.¹²⁶

1302  Iš sakramento liturgijos matyti, kad sutvirtinant įvyksta ypatingas Šventosios Dvasios išliejimas, kaip kadaise Ji buvo išlieta apaštalams Sekminių dieną.

1303  Todėl Sutvirtinimas padidina ir pagilina Krikšto malonę:

— juo mumyse giliau įsišaknija dieviškoji įvaikystė, kuri mums leidžia tarti „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15);

— jis mus tvirčiau suvienija su Kristumi;

— jis padaugina mumyse Šventosios Dvasios dovanų;

— jis tobuliau sujungia mus su Bažnyčia;¹²⁷

— jis suteikia mums ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume ir gintume tikėjimą, drąsiai išpažintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume Kryžiaus:¹²⁸

Todėl atsimink, kad gavai dvasinį antspaudą, išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, žinojimo ir maldingumo dvasią, šventos baimės dvasią, ir sergėk, ką esi gavęs. Dievas Tėvas tave paženklino, Viešpats Kristus tave sutvirtino ir Tavo širdžiai suteikė Dvasią kaip laidą.¹²⁹

1304  Sutvirtinimas, kaip ir juo atbaigiamas Krikštas, teikiami tik vieną kartą. Sutvirtinimas iš tikrųjų įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, „charakterį“¹³⁰; tai ženklas, kad Jėzus Kristus pažymi krikščionį savo Dvasios antspaudu, duodamas jam iš aukštybių jėgos būti Jo liudytoju.¹³¹

1305  „Charakteris“ patobulina per Krikštą gautą bendrąją tikinčiųjų kunigystę, o „sutvirtintasis gauna jėgos viešai, tartum atlikdamas tarnybines pareigas (quasi ex officio), išpažinti tikėjimą į Kristų.“¹³²

1306  Sutvirtinimo sakramentą gali ir privalo gauti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas asmuo.¹³³ Kadangi Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija sudaro vienovę, „tikinčiųjų pareiga gauti šį sakramentą tinkamu metu“¹³⁴; nors Krikšto sakramentas galioja ir yra veiksmingas dar nepriėmus nei Sutvirtinimo, nei Eucharistijos, tačiau įkrikščioninimas be jų lieka neužbaigtas.

1307  Pagal lotynų paprotį nuo senų laikų tinkamas metas Sutvirtinimui gauti prasideda pasiekus „sąmoningą amžių“. Tačiau esant mirties pavojui, reikia sutvirtinti vaikus, net nesulaukusius to amžiaus.¹³⁵

1308  Nors kartais Sutvirtinimas vadinamas „krikščioniškos brandos sakramentu“, nedera tikėjimui subrendusio amžiaus tapatinti su tikruoju suaugusio žmogaus amžiumi; taip pat nereikia pamiršti, kad Krikšto malonė yra dovanai teikiama ir nenupelnyta, pasirenkanti malonė; kad būtų veiksminga, ji nereikalinga jokio „patvirtinimo“. Tai primena šv. Tomas:

Kūno amžius neriboja sielos. Net ir vaikystėje žmogus gali pasiekti dvasinę amžiaus brandą, apie kurią kalba Išminties knyga (4, 8): „Juk ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais.“ Tad galima suprasti, kodėl daugelis vaikų, iš Šventosios Dvasios gautai jėgai veikiant, ligi kraujo narsiai kovodavo už Kristų.¹³⁶

1309  Rengiant krikščionį sutvirtinimui, reikia siekti, kad jis būtų skatinamas glaudžiau vienytis su Kristumi, gyviau atsiverti Šventajai Dvasiai, Jos veikimui, Jos dovanoms ir Jos įtakai ir kad galėtų geriau imtis apaštališkosios krikščionio gyvenimo atsakomybės. Todėl sutvirtinimo katechezė tesistengia žadinti priklausomybės Jėzaus Kristaus Bažnyčiai – tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek parapijos bendruomenei – suvokimą. Pastarajai tenka ypatinga atsakomybė už sutvirtinamųjų parengimą.¹³⁷

1310  Norint gauti Sutvirtinimo sakramentą, reikia būti pašvenčiamos malonės būklėje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, tam pasirengus Atgailos sakramentu. O intensyvesnė malda turi nuteikti nuolankiai ir paslankiai priimti Šventosios Dvasios jėgą ir malones.¹³⁸

1311  Sutvirtinamiesiems, kaip ir krikštijamiesiems dera tikėtis dvasinės Sutvirtinimo globėjo arba globėjos paramos. Būtų gera, kad krikštatėviai ir Sutvirtinimo globėjai būtų tie patys asmenys: tai stipriau pabrėžtų abiejų sakramentų vienybę.¹³⁹

1312  Pirminis Sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas.¹⁴⁰

Rytuose paprastai krikštijantis kunigas tuojau pat, tų pačių apeigų metu ir sutvirtina, tačiau tai daro patriarcho arba vyskupo pašventinta šventąja krizma; tuo išreiškiama apaštalinė Bažnyčios vienybė, kurios ryšius stiprina Sutvirtinimo sakramentas. Tos pačios tvarkos laikomasi ir lotynų apeigų Bažnyčioje, kai krikštijami suaugusieji arba kai su Bažnyčia visiškai suvienijamas pakrikštytasis iš kitos krikščionių bendruomenės, lig tol negavęs galiojančio Sutvirtinimo sakramento.¹⁴¹

1313  Lotynų apeigose ordinarinis sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas.¹⁴² Nors būtinu atveju vyskupas ir gali įgalioti kunigus teikti Sutvirtinimo sakramentą,¹⁴³ vis dėlto jį teikti dera jam pačiam, nepamirštant, kad kaip tik dėl to sutvirtinimas ir buvo laiko atžvilgiu atskirtas nuo krikšto. Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai, jie yra gavę Šventimų sakramento pilnybę. Kai Sutvirtinimo sakramentą teikia jie patys, aiškiai parodoma, kad tas sakramentas padeda jį gaunančius glaudžiau suvienyti su Bažnyčia, su jos apaštalinėmis ištakomis ir jos pasiuntinybe liudyti Kristų.

1314  Krikščioniui esant mirties pavojuje, Sutvirtinimo sakramentą jam gali suteikti kiekvienas kunigas.¹⁴⁴ Bažnyčia nori, kad nė vienas, net ir mažiausias, jos vaikas neišeitų iš šio pasaulio Šventosios Dvasios neištobulintas Kristaus pilnatvės dovana.

1315  „Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat Ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią“ (Apd 8, 14–17).

1316  Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę; tai sakramentas, kuris suteikia Šventąją Dvasią, kad mus dar giliau įskiepytų dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau sujungtų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų mums krikščionių tikėjimą liudyti žodžius lydinčiais darbais.

1317  Sutvirtinimas, kaip ir Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia dvasinį ženklą, arba neišdildomą žymę („charakterį“); dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime.

1318  Rytuose šis sakramentas teikiamas tuoj po Krikšto, paskui dalyvaujama Eucharistijoje. Tokia tradicija labai išryškina trijų įkrikščioninimo sakramentų vienybę. Lotynų Bažnyčioje sutvirtinimas teikiamas, vaikui sulaukus sąmoningo amžiaus; pirmenybė jį teikti paliekama vyskupui, tuo pažymint, jog šis sakramentas tvirčiau sujungia su Bažnyčia.

1319  Sąmoningo amžiaus sulaukęs sutvirtinamasis privalo išpažinti tikėjimą, būti malonės būklėje, turėti norą gauti šį sakramentą ir būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje ir pasaulyje.

1320  Esminė sutvirtinimo apeiga yra pakrikštyto asmens kaktos (o Rytuose ir kitų jutimo organų) patepimas šventąja krizma, sakramentą teikiančiojo rankos uždėjimas ir tariami žodžiai: Romos apeigose – „Accipe signaculum doni Spiritus Sancti“ („Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“), Bizantijos apeigose –„Signaculum doni Spiritus Sancti" („Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“).

1321  Kai Sutvirtinimas teikiamas skyrium nuo Krikšto, jo ryšys su Krikštu dar išreiškiamas ir Krikšto pažadų atnaujinimu. Sutvirtinimo teikimas švenčiant Eucharistiją padeda pabrėžti į krikščionybę įvedančių sakramentų vienybę.