Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Pirmas poskyris. Įkrikščioninimo sakramentai

1 skirsnis. Krikšto sakramentas

1213  Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje (vitae spiritualis ianua), vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai:⁴ „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“⁵

1214  Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (graikiškai baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi⁶ kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

1215  Šis sakramentas dar yra vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).

1216  „Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“⁷ Per Krikštą priėmę [Amžinąjį] Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“⁸, yra „šviesos vaikai“⁹ ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8):

Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.¹⁰

1217  Velyknakčio liturgijoje Bažnyčia, šventindama krikšto vandenį, iškilmingai prisimena didžiuosius išganymo istorijos įvykius, kurie jau buvo Krikšto slėpinio pirmavaizdžiai:

Dieve, Tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.¹¹

1218  Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Šventasis Raštas mato jį tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“¹²:

Pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.¹³

1219  Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20):

Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.¹⁴

1220  Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo yra mirties simbolis. Dėl to vanduo gali vaizduoti ir Kryžiaus slėpinį. Tada Krikštas simboliškai reiškia susivienijimą su Kristaus mirtimi.

1221  Krikštu atliekamą išvadavimą iš anksto itin vaizdžiai skelbia perėjimas per Raudonąją jūrą – tikrasis Izraelio išvadavimas iš Egipto vergijos:

Tu Abraomo vaikams leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą, kad iš faraono vergijos išvaduota tauta būtų krikščionijos pirmavaizdis.¹⁵

1222  Pagaliau Krikšto pirmavaizdis yra ir perėjimas per Jordaną; jį perėjusi Dievo tauta gavo kaip dovaną Abraomo palikuonims Pažadėtą žemę – amžinojo gyvenimo paveikslą. To palaimingo paveldo pažadas išsipildo Naujojoje Sandoroje.

1223  Visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai išsipildė Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane,¹⁶ o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).¹⁷

1224  Išganytojas laisva valia priėmė šv. Jono krikštą, skirtą nusidėjėliams, norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“¹⁸. Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad Jis „apiplėšė pats save“¹⁹. Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.²⁰

1225  Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, Jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas.²¹ Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono,²² yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai:²³ nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo karalystę (Jn 3, 5).

Žiūrėk, kur esi pakrikštytas, iš kur atėjo Krikštas, jei ne iš Kristaus kryžiaus, ne iš Kristaus mirties. Visa paslaptis ta, kad Jis kentėjo už tave. Jame esi atpirktas. Jame esi išganytas.²⁴

1226  Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną, įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius*, pagonis.²⁵ Krikštas visuomet atrodė susietas su tikėjimu: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, pareiškė Paulius Filipų kalėjimo viršininkui. O tas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 31–33).

1227  Anot šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi; su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia:

Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4).²⁶

Pakrikštytieji „apsivelka Kristumi".²⁷ Šventosios Dvasios galia Krikštas yra nuplovimas, kuris nuvalo, pašventina ir nuteisina.²⁸**

1228  Tad Krikštas yra nuplovimas vandeniu, kai Dievo žodžio „nenykstanti sėkla“ daigina gyvybę teikiantį veikimą.²⁹ Šv. Augustinas sako apie Krikštą: „Žodį sujungus su [materialiu] elementu, atsiranda sakramentas.“³⁰

1229  Norint tapti krikščioniu, jau nuo apaštalų laikų reikėjo pereiti keletą įvadinių tarpsnių. Tai padaryti galima greitai arba palengva. Tačiau visada turi išlikti esminiai elementai: žodžio skelbimas, atsivertimo lydimas Evangelijos priėmimas, tikėjimo išpažinimas, krikštas, Šventosios Dvasios suteikimas, vienijimasis Eucharistijoje.

1230  Amžiams bėgant ir keičiantis aplinkybėms, šis įkrikščioninimas labai keitėsi. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais jis buvo labai išplėstas, apėmė ilgą katechumenato laikotarpį ir parengiamąsias apeigas, kurios buvo liturginės katechumenų parengimo gairės ir baigdavosi įkrikščioninimo sakramentų šventimu.

1231  Ten, kur ilgainiui plačiai paplito kūdikių krikštas kaip įprastinė šio sakramento forma, jo šventimas tapo vienkartiniu aktu, labai suglaudusiu parengiamuosius įvedimo į krikščionybę tarpsnius. Dėl pačios savo prigimties kūdikių krikštas reikalingas katechumenato po krikšto. Juo suprantamas ne tik reikalas apmokyti vaikus po krikšto, bet ir būtinybė drauge su bręstančia vaiko asmenybe išsiskleisti krikšto malonei. Tai būtent ir yra katekizavimo metas.

1232  Antrasis Vatikano Susirinkimas sugrąžino Lotynų Bažnyčiai „suaugusių katechumenatą, suskirstytą į kelis tarpsnius“³¹. Jo apeigas nurodo Ordo initiationis christianae adultorum (1972). Be to, Susirinkimas leido, kad „misijų kraštuose, be krikščioniškoje tradicijoje esamų įvedimo elementų, būtų vartojami ir tie, kurie sutinkami kitų tautų praktikoje, jeigu juos galima pritaikyti krikščioniškoms apeigoms“³².

1233  Tad pagal visų Lotynų ir Rytų Bažnyčių apeigas suaugusiųjų įkrikščioninimo eiga dabar pradedama jų katechumenatu, o vainikuojama iš karto trijų sakramentų– Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu.³³Rytų apeigose vaikų įkrikščioninimas prasideda krikštu, tuoj po jo suteikiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją, tuo tarpu Romos apeigų Bažnyčioje jis tęsiasi katechezės metais ir tik vėliau pasiekia įkrikščioninimo viršūnę, švenčiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją.³⁴

1234  Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius, tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje.

1235  Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.

1236  Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką. Krikštas gi yra „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą.

1237  Kadangi Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, įsakmiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „pavestas" Krikštu.³⁵

1238  Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).

1239  Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Išraiškingiausiai krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant krikšto vandenyje. Tačiau nuo seniausių laikų krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.

1240  Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Rytų liturgijose katechumenas atgręžiamas į rytus, o kunigas sako: „Dievo tarnas N. yra krikštijamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.

1241  Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.³⁶

1242  Rytų Bažnyčių liturgijoje patepimas po krikšto yra Patepimo krizma sakramentas (Sutvirtinimas). Romos liturgijoje jis nurodo kitą patepimą šventąja krizma, kurį atliks vyskupas; tai bus Sutvirtinimo sakramentas, kuris „sutvirtins“ ir užbaigs Krikšto patepimą.

1243  Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“³⁷, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė neofitą*. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).³⁸

Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.

1244  Pirmoji eucharistinė komunija. Tapęs Dievo vaiku, apvilktas vestuviniu drabužiu, neofitas priimamas į „Avinėlio vestuvių pokylį“ ir gauna naujojo gyvenimo maistą – Kristaus Kūną ir Kraują. Rytų Bažnyčios palaiko gyvą vienybės suvokimą pašventinant krikščionį ir todėl duoda šventąją Komuniją visiems ką tik pakrikštytiems ir sutvirtintiems, net ir mažiems vaikams, prisimindamos Viešpaties žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14). Lotynų Bažnyčia, kuri leidžia priimti šventąją Komuniją tik sulaukusiems sąmoningo amžiaus, Krikštą kaip Eucharistijos pažadą išreiškia tuo, kad pakrikštytą kūdikį prineša prie altoriaus „Tėve mūsų“ maldai.

1245  Krikšto šventimą užbaigia iškilmingas palaiminimas. Krikštijant naujagimius, ypatingai palaiminama motina**.

1246  Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus.“³⁹

1247  Nuo Bažnyčios pradžios suaugusiųjų krikštas labiausiai būdavo paplitęs ten, kur Evangeliją pradėta skelbti neseniai. Tad svarbus buvo katechumenatas (parengimas krikštui). Kaip įvadas į tikėjimą ir krikščionišką gyvenimą, jis turi parengti žmogų priimti Dievo dovaną per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

1248  Katechumenato, arba katechumenų parengimo, tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Tai apima „viso krikščioniškojo gyvenimo ugdymą, kuriuo mokiniai vienijasi su savo Mokytoju Kristumi. Tad katechumenus reikia supažindinti su išganymo paslaptimis ir gyvenimu pagal Evangeliją ir protarpiais šventomis apeigomis įvesti į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą“⁴⁰.

1249  Katechumenai „jau yra susieti su Bažnyčia, yra Kristaus namiškiai ir neretai jau gyvena tikėjimu, viltimi ir meile“⁴¹. „Motina Bažnyčia juos kaip savus jau apsupa meile ir rūpesčiu.“⁴²

1250  Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą,⁴³ kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę,⁴⁴ į kurią yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai dovanai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.⁴⁵

1251  Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę.⁴⁶

1252  Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“,⁴⁷ būdavo krikštijami ir kūdikiai.⁴⁸

1253  Krikštas yra tikėjimo sakramentas.⁴⁹ Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, tai tik tikėjimo pradžia, ir jis turi būti ugdomas. Katechumeno ar jo krikštatėvio klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“.

1254  Po krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Dėl to Bažnyčia kasmet Velykų naktį atnaujina Krikšto pažadus. Pasirengimas Krikštui tik priveda prie naujojo gyvenimo slenksčio. Krikštas yra naujojo gyvenimo Kristuje šaltinis, iš kurio trykšta visas krikščionio gyvenimas.

1255  Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.⁵⁰ Jų uždavinys yra tikra bažnytinė tarnyba (oficium⁵¹). Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą.

1256  Paprastai krikštija vyskupas ar kunigas, o Lotynų Bažnyčioje ir diakonas.⁵² Reikalui esant, pakrikštyti, ištardamas trejybinę formulę, gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas,⁵³ jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Pagrindas Bažnyčiai sutikti su tokia galimybe yra Dievo troškimas išganyti visus žmones⁵⁴ ir Krikšto būtinumas išganymui.⁵⁵

1257  Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas yra būtinas išganymui.⁵⁶ Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones.⁵⁷Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems buvo skelbiama Evangelija ir kurie galėjo to sakramento prašyti.⁵⁸ Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų surištas.

1258  Bažnyčia visada buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo dar negavę krikšto, jau yra pakrikštyti savo mirtimi už Kristų ir su Kristumi. Tas kraujo krikštas, kaip ir troškimo krikštas, nebūdami sakramentai, duoda Krikšto vaisių.

1259  Katechumenams, mirštantiems iki krikšto, jų aiškus troškimas jį gauti, sujungtas su gailesčiu už nuodėmes ir su meile, užtikrina išganymą, kurio jie negalėjo gauti sakramentu.

1260  „Kadangi Kristus numirė už visus ir galutinis žmogaus pašaukimas iš tikrųjų tėra vienas, būtent dieviškas, tai turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia suteikia visiems žmonėms galimybę vien Dievui žinomu būdu įsijungti į šią velykinę paslaptį.“⁵⁹ Kiekvienas žmogus, kuris, nepažindamas Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, ieško tiesos ir klauso Dievo valios tiek, kiek ją suvokia, gali būti išgelbėtas. Galima manyti, kad tokie žmonės aiškiai trokštų Krikšto, jei tik žinotų, kad jis yra būtinas.

1261  Be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik pavesti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jų laidojimo apeigas. Didis gailestingumas Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti" (1 Tim 2, 4), ir švelni Jėzaus meilė vaikams, skatinusi Jį sakyti: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14), suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be krikšto mirusiems kūdikiams. Juo labiau Bažnyčia įsakmiai ragina netrukdyti vaikeliams gauti šventojo Krikšto dovaną ir nueiti pas Kristų.

1262  Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto dariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.⁶⁰

1263  Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes.⁶¹ Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės pasekmės, kurių skaudžiausia yra atskyrimas nuo Dievo.

1264  Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurios laikinos nuodėmių pasekmės: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, kurį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme „nuodėmės židiniu“ (fomes peccati): „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad tas 'negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (Plg. 2 Tim 2, 5).“⁶²

1265  Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro neofitą „nauju kūriniu“⁶³, Dievo įvaikiu,⁶⁴ kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“⁶⁵, Kristaus nariu⁶⁶ ir Jo bendraįpėdiniu,⁶⁷ Šventosios Dvasios šventove.⁶⁸

1266  Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam duoda pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri:

— teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti;

— duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis;

— moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam.

Tad visas antgamtinis krikščionio gyvenimas yra įsišaknijęs šventajame Krikšte.

1267  Krikštas padaro mus Kristaus kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įjungia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13).

1268  Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje pasiuntinybėje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia dalį dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

1269  Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau,⁶⁹ o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas.⁷⁰ Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems,⁷¹ tarnauti jiems,⁷² būti klusnus ir atsidavęs Bažnyčios vadovams,⁷³ juos gerbti ir branginti.⁷⁴ Kaip Krikštas daro žmogų atitinkamai atsakingą ir įpareigoja, taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.⁷⁵

1270  „Tikintieji, per Krikštą [...] atgimę Dievo vaikais, privalo išpažinti prieš žmones tikėjimą, gautą iš Dievo per Bažnyčią“⁷⁶, ir dalyvauti apaštališkoje ir misionieriškoje Dievo tautos veikloje.⁷⁷

1271  Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie, kurie tiki Kristų ir tinkamu būdu priima krikštą, tam tikra prasme, nors ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per Krikštą nuteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų ir todėl teisėtai vadinami garbingu krikščionio (-ės) vardu, o Katalikų Bažnyčios vaikai pagrįstai laiko juos savo broliais–seserimis Viešpatyje.“⁷⁸ „Tad Krikštas yra sakramentinis vienybės ryšys tarp visų, kurie per jį yra atgimę.“⁷⁹

1272  Krikštu įjungtas į Kristų, pakrikštytasis supanašinamas su Kristumi.⁸⁰Krikštas įspaudžia krikščioniui dvasinę neišdildomą jo priklausomybės Kristui žymę (charakterį). Tos žymės nepanaikina jokia nuodėmė, net jeigu ji sutrukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių.⁸¹ Vieną kartą visam laikui suteiktas krikštas negali būti kartojamas.

1273  Krikštu įjungti į Bažnyčią, tikintieji esti paženklinti sakramentine žyme, kuri pašventina juos krikščioniškai garbinti Dievą.⁸² Krikšto antspaudas krikščionis įpareigoja ir padaro tinkamus tarnauti Dievui, gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje, ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę, liudijant šventą gyvenimą ir veiklią meilę.⁸³

1274  „Viešpaties antspaudas“ („Dominicus character“⁸⁴) yra tas antspaudas, kuriuo Šventoji Dvasia mus paženklino „Atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30).⁸⁵„Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas.“⁸⁶ Tikintysis, „išlaikęs antspaudą iki galo“, tai yra likęs ištikimas savojo Krikšto priesakams, galės mirti „pažymėtas tikėjimo ženklu“,⁸⁷ lydimas savojo Krikšto tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti.

1275  Į krikščionybę įveda trys sakramentai: Krikštas, kuris yra naujo gyvenimo pradžia; Sutvirtinimas, kuris tą gyvenimą sustiprina; ir Eucharistija, kuri maitina mokinį Kristaus Kūnu ir Krauju, kad jis taptų kaip Kristus.

1276  „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

1277  Krikštas gimdo naujam gyvenimui Kristuje. Pagal Viešpaties valią Krikštas yra būtinas išganymui, kaip ir pati Bažnyčia, į kurią Krikštas įveda.

1278  Esminė Krikšto apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens užpylimas ant galvos, šaukiantis Švenčiausiosios Trejybės, tai yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

1279  Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas; gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.

1280  Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį krikščioniškai garbinti Dievą. Dėl šio antspaudo krikštas negali būti kartojamas.⁸⁸

1281  Žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo, katechumenai ir visi tie, kurie, nors ir nepažįsta Bažnyčios, bet, malonės pažadinti, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti Jo valią, gali būti išganyti net ir negavę Krikšto.⁸⁹

1282  Nuo seniausių laikų Krikštas yra teikiamas ir kūdikiams, nes jis yra Dievo malonė ir dovana be jokių žmogaus nuopelnų; kūdikiai yra krikštijami, remiantis Bažnyčios tikėjimu. Įžengimas į krikščioniškąjį gyvenimą atidaro kelią į tikrąją laisvę.

1283  Dėl kūdikių, mirusių be krikšto, Bažnyčios liturgija ragina mus pasitikėti Dievo gailestingumu ir melsti jiems išganymo.

1284  Esant reikalui, krikštyti gali kiekvienas žmogus, jei tik jis turi intenciją atlikti tai, ką atlieka Bažnyčia, ir užpila vandens ant krikštijamojo galvos tardamas: „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.