Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Antras poskyris. Gydymo sakramentai

4 skirsnis. Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas

1422  „Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“³

1423  Jis vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti,⁴ atveria kelią sugrįžti pas Tėvą,⁵ nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.

Jis vadinamas atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.

1424  Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.

Jis vadinamas atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“⁶.

Jis vadinamas ir sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).

1425  „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentuose, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi.⁷ Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

1426  Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įvedant į krikščionybę gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje.⁸ Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.⁹

1427  Jėzus ragina atsiversti. Tas raginimas yra esminė Karalystės skelbimo dalis: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Skelbdama savo mokslą, Bažnyčia šitaip kreipiasi pirmiausia į tuos, kurie dar nepažįsta Kristaus ir Jo Evangelijos. Tad kaip tik Krikštas esti pirmojo ir pagrindinio atsivertimo vieta. Tikint Gerąja Naujiena ir pasikrikštijant¹⁰ atsižadama blogio ir įgyjamas išganymas, tai yra visų nuodėmių atleidimas ir naujo gyvenimo dovana.

1428  Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolimesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „savo prieglobstyje apglėbusi nusidėjėlius, ji lieka šventa ir drauge reikalinga nuskaistinimo, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“¹¹. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos¹² ir palytėtos „sugrudusios dvasios“¹³ atsakas Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingajai meilei.¹⁴

1429  Tai rodo ir triskart savo Mokytojo išsigynusio šv. Petro atsivertimas. Begalinio gailestingumo kupinas Jėzaus žvilgsnis ištraukia gailesčio ašaras,¹⁵ o Viešpačiui prisikėlus, triskart pakartotą „taip“ į Jo klausimą, ar Petras Jį mylįs.¹⁶ Antrasis atsivertimas apima ir bendruomenę. Tai matyti iš Viešpaties raginimo visai Bažnyčiai: „Atsiversk!“ (Apr 2, 5. 16).

Šv. Ambraziejus apie dvejopą atsivertimą taip sako: „Bažnyčioje yra vanduo ir ašaros: Krikšto vanduo ir Atgailos ašaros.“¹⁷

1430  Kaip pranašų, taip ir Jėzaus raginimas atsiversti ir atgailauti pirmiausia turi mintyje ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; atvirkščiai, vidinis atsivertimas siekia šią būseną paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.¹⁸

1431  Vidinė atgaila yra radikali viso gyvenimo permaina, sugrįžimas, atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmės atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio, bjaurintis mūsų padarytais blogais darbais. Tuo pat metu vidinė atgaila yra troškimas ir pasiryžimas pakeisti gyvenimą, viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba. Tą širdies atsivertimą lydi išganingas skausmas ir liūdesys, kurį Bažnyčios tėvai vadino nimi cruciatus (dvasios sielvartas), compunctio cordis (širdies graudulys).¹⁹

1432  Žmogaus širdis yra nerangi ir užkietėjusi. Reikia, kad Dievas duotų žmogui naują širdį.²⁰Atsivertimas pirmiausia yra Dievo malonė, sugrąžinanti prie Jo mūsų širdis: „Susigrąžink mus, Viešpatie, kad galėtume sugrįžti!“ (Rd 5, 21). Dievas mums duoda jėgų pradėti iš naujo. Suvokusi Dievo meilės didybę, mūsų širdis sudreba nuo nuodėmės baisumo bei naštos, jai darosi baugu nuodėme įžeisti Dievą ir būti nuo Jo atskirtai. Žmogaus širdis atsiverčia, žvelgdama į Tą, kurį mūsų nuodėmės pervėrė:²¹

Žvelkime atviromis akimis į Kristaus kraują ir patikėkime, koks jis brangus Dievui, Jo Tėvui; juk, pralietas dėl mūsų išganymo, jis pelnė atgailos malonę visam pasauliui.²²

1433  Po Velykų Šventoji Dvasia parodo pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės“, tai yra dėl to, kad netikėjo Tuo, kurį Tėvas siuntė.²³Tačiau ta pati Dvasia, atskleidžianti nuodėmę, yra ir Globėja,²⁴ dovanojanti žmogaus širdžiai gailesčio ir atsivertimo malonę.²⁵

1434  Vidinė krikščionio atgaila gali būti išreikšta labai įvairiai. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai ypač pabrėžia tris formas: pasninką, maldą, šalpą,²⁶ kurios išreiškia atsivertimą savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Be visa apimančio nuskaistinimo, kurį suteikia krikštas arba kankinystė, minėti šaltiniai išvardija ir kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpestį artimo išganymu²⁷, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę, kuri „uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8).

1435  Kasdieniame gyvenime atsivertimas reiškiasi susitaikinimu, varguolių globa, teisingumo ir teisės laikymusi ir jų gynimu²⁸, prisipažinimu klydus, brolišku įspėjimu, gyvenimo įvertinimu, sąžinės apyskaita, klusnumu dvasios vadovui, pagaliau prisiimant kentėjimus ir ištvermingai pakeliant persekiojimus dėl teisybės. Pats tikriausias atgailos kelias yra kasdien nešti savo kryžių ir sekti Jėzumi.²⁹

1436  Eucharistija ir Atgaila. Kasdienio atsivertimo ir atgailos šaltinis bei penas yra Eucharistija, nes joje sudabartinama mus su Dievu sutaikinusio Kristaus auka; ji maitina ir stiprina Kristaus gyvenimu gyvenančius žmones; „ji yra vaistas, kuris mus išvaduoja iš kasdienių nuodėmių ir saugo nuo mirtinųjų“³⁰.

1437  Šventojo Rašto skaitymas, Valandų liturgijos ir „Tėve mūsų“ maldos, kiekvienas nuoširdus Dievo garbinimo ar pamaldumo veiksmas stiprina atsivertimo bei atgailos dvasią ir prisideda prie mūsų nuodėmių atleidimo.

1438  Liturginių metų atgailos laikai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas.³¹ Tie laikai labai tinka dvasinėms pratyboms, atgailos liturgijai, atgailaujančių maldininkų kelionėms, savanoriškam atsižadėjimui pasninkaujant ir šelpiant varguolius, broliškam dalijimuisi su kitais (gailestingumo ir misijų darbams).

1439  Atsivertimo ir atgailos kelią Jėzus gražiai nusakė „sūnaus palaidūno“ palyginimu; jame centrinę vietą užima „gailestingasis Tėvas“:³² susižavėjimas apgaulinga laisve, palikti tėvų namai; visiškas skurdas, kuriame atsiduria sūnus, iššvaistęs savo turtą; baisus pažeminimas būti priverstam ganyti kiaules ir dar baisesnis, trokštant numalšinti alkį jų ėdamų ankščių jovalu; susimąstymas apie prarastą gėrį; gailestis ir pasiryžimas prisipažinti tėvui nusikaltus; sugrįžimas; tėvo didžiadvasiškumas ir džiaugsmas pasitinkant sūnų – visa tai būdingi atsivertimo eigos bruožai. Geriausias drabužis, žiedas ir šventinė puota yra to naujo, tyro, kilnaus, džiaugsmo kupino gyvenimo simboliai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris sugrįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Vien tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums tuo paprastumo ir grožio kupinu pasakojimu atskleisti bekraštį Jo gailestingumą.

1440  Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendravimo su Juo nutraukimas. Kartu ji pažeidžia bendrystę su Bažnyčia. Dėl to atsivertimo vaisius esti ir Dievo atleidimas, ir sutaikinimas su Bažnyčia. Liturgiškai tai išreiškia ir atlieka Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas.³³

1441  Vien Dievas atleidžia nuodėmes.³⁴ Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir pavartoja tą dievišką galią: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5).³⁵Dar daugiau: remdamasis savo dieviška galia, Jis duoda jos ir žmonėms,³⁶ kad ir jie Jo vardu naudotųsi ta galia.

1442  Kristus panorėjo, kad visa Jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes Jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Apaštalas yra siunčiamas „Kristaus vardu“, ir „pats Dievas“ per jį ragina ir maldauja: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20).

1443  Savo viešojo gyvenimo metu Jėzus ne tik atleisdavo nuodėmes, Jis taip pat rodė to atleidimo vaisius: nusidėjėlius, kuriems buvo atleidęs, Jis vėl įvesdavo į Dievo tautos bendriją, nuo kurios nuodėmė juos buvo attitolinusi ar net atskyrusi. Tai akivaizdžiai parodo tas faktas, kad Jėzus sodina nusidėjėlius prie savo stalo ar net pats sėdasi prie jų stalo. Toks elgesys įspūdingai parodo ir Dievo atleidimą,³⁷ ir sugrįžimą į Dievo tautos prieglobstį.³⁸

1444  Dalydamasis su apaštalais savo paties galia atleisti nuodėmes, Viešpats taip pat jiems duoda galios sutaikinti nusidėjėlius su Bažnyčia. Šį bažnytinį Viešpaties pavedimo pobūdį itin pabrėžia Simonui Petrui ištarti iškilmingi Kristaus žodžiai: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Aišku, kad ta pati Petrui duotoji galia surišti ir atrišti buvo suteikta ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo Galva (Mt 18, 18; 28, 16–20).“³⁹

1445  Žodžiai surišti ir atrišti reiškia: ką jūs atskirsite nuo bendrystės su jumis, tas bus atskirtas ir nuo bendrystės su Dievu; ką jūs vėl priimsite į savo tarpą, tą ir Dievas priims. Susitaikinimas su Bažnyčia yra neatskiriamas nuo susitaikinimo su Dievu.

1446  Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po krikšto sunkiai nusidėjo ir tuo būdu prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui – praradus malonę“⁴⁰.

1447  Amžiams bėgant konkreti iš Viešpaties Jėzaus gautos ir Bažnyčios panaudojamos galios forma labai keitėsi. Pirmaisiais amžiais sutaikinimas tų krikščionių, kurie po krikšto labai sunkiai nusidėdavo (pavyzdžiui, stabų garbinimu, žmogžudyste ar svetimavimu), būdavo susijęs su labai griežtomis nuobaudomis; penitentai turėdavo viešai atgailauti už savo nuodėmes, dažnai net daugelį metų, kol pagaliau gaudavo atleidimą. Patekti į tokių (tam tikromis sunkiomis nuodėmėmis nusikaltusių) atgailautojų tarpą būdavo leidžiama labai retai, kai kuriuose kraštuose tik vieną kartą gyvenime. VII amžiuje airių misionieriai, paveikti Rytų vienuolių tradicijos, į kontinentinę Europą atnešė „privačią“ atgailos praktiką, kuri nereikalavo viešai ir ilgai atgailauti prieš susitaikinant su Bažnyčia. Nuo to laiko šis sakramentas atliekamas slapta, tik tarp penitento ir kunigo. Ta nauja praktika numatė galimybę kartoti sakramentą ir taip atvėrė kelią pakartotinai jį atlikinėti; ji leido tuo pat metu gauti ir sunkiųjų, ir lengvųjų nuodėmių atleidimą. Tokia bendrais bruožais yra atgailos forma, kurią Bažnyčia praktikuoja ligi mūsų dienų.

1448  Nors amžiams bėgant keitėsi šio sakramento apeigos ir teikimo būdai, pastebima ta pati jo pagrindinė struktūra. Joje yra du, vienodai svarbūs elementai; iš vienos pusės veiksmai žmogaus, kuris atsiverčia Šventosios Dvasios veikiamas: gailestis, prisipažinimas ir atsilyginimas; iš kitos pusės – Dievo veikimas tarpininkaujant Bažnyčiai. Bažnyčia per vyskupą ir jo kunigus Jėzaus Kristaus vardu atleidžia nuodėmes ir nustato atsilyginimo būdą, taip pat meldžiasi už nusidėjėlį ir drauge su juo atgailauja. Taip nusidėjėlis išgydomas ir sugrąžinamas į Bažnyčios bendriją.

1449  Lotynų Bažnyčioje galiojanti išrišimo formulė išreiškia esminius Atgailos sakramento elementus. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir patarnavimą:

Dievas, gailestingasis Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikino su savimi pasaulį ir atsiuntė Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti. Per Bažnyčią tesuteikia Jis tau atleidimą ir ramybę. Ir aš tau atleidžiu nuodėmes vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.⁴¹

1450  „Atgaila verčia nusidėjėlį visko noriai imtis: širdimi gailėtis; lūpomis išpažinti; elgesiu visiškai nusižeminti arba tinkamai atsilyginti.“⁴²

1451  Iš visų penitento veiksmų pirmasis yra gailestis. Tai „sielos skausmas ir nepakantumas padarytoms nuodėmėms drauge su pasiryžimu daugiau nebenusidėti“⁴³.

1452  Kai gailestis kyla dėl to, kad Dievą mylime labiau už viską, jis vadinamas „tobulas“ (gailestis iš meilės, contritio). Toks gailestis atleidžia lengvąsias nuodėmes; juo gaunamas ir sunkiųjų nuodėmių atleidimas, jei tvirtai pasiryžtama, kai tik bus galimybė, atlikti sakramentinę išpažintį.⁴⁴

1453  Gailestis, vadinamas „netobulas“ (arba apgailestavimas, attritio), taip pat yra Dievo dovana, Šventosios Dvasios poveikis. Toks gailestis kyla apsvarsčius nuodėmės bjaurumą arba iš amžinojo pasmerkimo bei kitų nusidėjėliui gresiančių bausmių baimės (gailestis iš baimės). Toks sąžinės sujudimas gali sukelti vidinę permainą, kurią, malonei veikiant, užbaigs sakramentinis išrišimas. Vis dėlto netobulas gailestis dar nelaimi sunkiųjų nuodėmių atleidimo, tik parengia gauti atleidimą Atgailos sakramentu.⁴⁵

1454  Šio sakramento priėmimui dera pasirengti sąžinės apyskaita Dievo žodžio šviesoje. Tinkamiausių tam tekstų reikia ieškoti Dekaloge ir Evangelijų bei apaštalų laiškų moralinėje katechezėje: Kalno pamoksle, apaštalų pamokymuose.⁴⁶

1455  Nuodėmių išpažinimas (prisipažinimas) net grynai žmogišku požiūriu mus išlaisvina ir palengvina susitaikinti su kitais. Prisipažindamas žmogus aiškiai įvardija nuodėmes, kuriomis yra nusikaltęs; jis prisiima atsakomybę už jas, tuo būdu vėl atsiveria Dievui ir vienybei su Bažnyčia, kad užtikrintų sau naują ateitį.

1456  Išpažinti nuodėmes kunigui yra esminė Atgailos sakramento dalis. „Penitentai per išpažintį turi pasisakyti visas sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena sąžiningai save ištyrę, net jeigu tos nuodėmės būtų pačios slapčiausios ir būtų nusižengta tik dviem paskutiniams Dekalogo įsakymams*;⁴⁷ kartais jos sunkiau sužeidžia sielą ir yra pavojingesnės už tas, kurios padaromos atvirai“⁴⁸:

Kai Kristų tikintieji stengiasi išpažinti visas nuodėmes, kurias tik prisimena, jie neabejotinai atidengia jas Dievo gailestingumui, kad būtų atleistos. Kurie elgiasi kitaip ir sąmoningai nuslepia kai kurias nuodėmes, tie nepateikia gerajam Dievui nieko, ką Jis galėtų atleisti kunigo tarpininkavimu. Juk „jeigu ligonis gėdisi parodyti gydytojui žaizdą, medicina negydys to, ko nežino.“⁴⁹

1457  Pagal Bažnyčios įsakymą „kiekvienas tikintysis, sulaukęs sąmoningo amžiaus, turi bent kartą per metus išpažinti sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena“⁵⁰. Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos, prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo,⁵¹ nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio.⁵² Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį.⁵³

1458  Nors, griežtai imant, tai nėra būtina, vis dėlto Bažnyčia labai pataria išpažinti kasdienes klaidas (lengvąsias nuodėmes).⁵⁴ Iš tiesų dažnas mūsų lengvųjų nuodėmių išpažinimas padeda mums ugdyti savo sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, leisti Kristui mus gydyti, tobuliau gyventi Dvasia. Šiuo sakramentu dažniau gaunama Tėvo gailestingumo dovana skatina mus būti tokius pat gailestingus kaip ir Jis.⁵⁵

Kas išpažįsta savo nuodėmes, tas jau veikia drauge su Dievu. Dievas smerkia tavo nuodėmes; jei tu taip pat jas smerki, prisidedi prie Dievo. Žmogus ir nusidėjėlis yra tarsi du skirtingi dalykai; kai kalbi apie žmogų, vadinasi, jį padarė Dievas; kai kalbi apie nusidėjėlį, tai jį padarė pats žmogus. Sunaikink tai, ką pats padarei, kad Dievas išgelbėtų tai, ką Jis padarė [...]. Kai imi bjaurėtis tuo, ką pats padarei, prasideda tavo geri darbai, nes smerki savo blogus darbus. Gerųjų darbų pradžia yra blogųjų darbų išpažinimas. Tu darai, kas teisinga, ir eini į Šviesą.⁵⁶

1459  Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudas). To reikalauja ir paprastas teisingumas. Be to, nuodėmė pažeidžia ir susilpnina patį nusidėjėlį, taip pat jo santykius su Dievu ir su artimu. Išrišimas pašalina nuodėmę, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos.⁵⁷Pakilęs iš nuodėmės, nusidėjėlis dar turi atgauti visišką dvasios sveikatą. Jis turi padaryti dar šį tą savo nuodėmėms atitaisyti: turi atitinkamai „atsilyginti“ už savo nuodėmes arba jas „išpirkti“. Tas atsilyginimas taip pat vadinamas „atgaila“.

1460  Atgaila, kurią paskiria nuodėmklausys, turi atsižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji turi, kiek tik įmanoma, atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes;⁵⁸ leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais, „jeigu su Juo kenčiame“ (Rom 8, 17):⁵⁹

Vis dėlto atsilyginimas, kurį mes sumokame už savo nuodėmes, toks nebūtų, jei jo nebūtų sumokėjęs Jėzus Kristus; nes mes patys, kaip tokie, nieko negalime; „visa galime“, padedami To, „kuris mus stiprina".⁶⁰ Tad žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti, bet visas mūsų „gyrius“ yra Kristuje, [...] per Jį mes atsilyginame, „duodami tikrų atsivertimo vaisių“⁶¹, kurie iš Jo gauna vertę, per Jį aukojami Tėvui ir dėl Jo yra Tėvo priimami.⁶²

1461  Kadangi sutaikinimo tarnystę⁶³ Kristus patikėjo savo apaštalams, tai toliau ją atlieka jų įpėdiniai vyskupai ir vyskupų bendradarbiai kunigai. Vyskupai ir kunigai galią atleisti nuodėmes „vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ gauna Šventimų sakramentu.

1462  Nuodėmių atleidimas sutaikina su Dievu, taip pat ir su Bažnyčia. Vyskupas, regimoji dalinės Bažnyčios galva, jau nuo senų laikų teisingai yra laikomas tuo, kuriam pirmiausia priklauso sutaikinimo galia ir tarnystė: jis yra „atgailos reikalų tvarkytojas“⁶⁴. Jo bendradarbiai kunigai pagal bažnytinę teisę⁶⁵ tą tarnystę atlieka tokiu mastu, kokiu yra įpareigoti arba savo vyskupo (ar vienuolijos viršininko), arba popiežiaus.

1463  Kai kurios itin sunkios nuodėmės baudžiamos ekskomunika, pačia griežtąja bažnytine bausme, kuri neleidžia priimti sakramentų ir atlikti kai kurių bažnytinių veiksmų;⁶⁶ tad pagal bažnytinę teisę tas nuodėmes gali atleisti tik popiežius, vietos vyskupas ar jų įgalioti kunigai.⁶⁷ Kiekvienas kunigas, net ir neturintis teisės klausyti išpažinčių, mirties pavojuje esantiems tikintiesiems gali atleisti kiekvieną nuodėmę ir kiekvieną ekskomuniką.⁶⁸

1464  Kunigai privalo drąsinti tikinčiuosius eiti Atgailos sakramento ir būti pasirengę šį sakramentą teikti visada, kada tik krikščionys jo pagrįstai prašo.⁶⁹

1465  Teikdamas Atgailos sakramentą, kunigas elgiasi kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško pražuvusios avies, kaip gerasis samarietis, kuris sutvarsto žaizdas, kaip tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir priima jį grįžtantį, kaip teisingasis teisėjas, kuriam visi lygūs ir kurio nuosprendis yra ir teisingas, ir gailestingas. Žodžiu, kunigas yra gailestingosios Dievo meilės nusidėjėliui ženklas ir įrankis.

1466  Nuodėmklausys nėra Dievo atleidimo šeimininkas, bet tarnas. Šio sakramento teikėjas turi vienytis su Kristaus tikslais ir meile.⁷⁰Jis turi gerai žinoti, kaip turi elgtis krikščionis, orientuotis žmonių reikaluose, gerbti puolusį žmogų ir būti taktiškas jo atžvilgiu; jis privalo mylėti tiesą, būti ištikimas Bažnyčios Mokymui ir kantriai vadovauti penitentui, kad šis išgytų ir tikrai subręstų. Jis privalo melstis ir už jį atgailauti, pavesdamas jį Viešpaties gailestingumui.

1467  Atsižvelgdama į didelio takto reikalaujančią ir labai svarbią nuodėmklausio tarnystę, į būtiną pagarbą penitentams, Bažnyčia pareiškia, kad kiekvienas išpažinčių klausantis kunigas privalo absoliučioje paslaptyje laikyti penitentų jam išpažintas nuodėmes, kitaip jis užsitrauktų griežčiausias bausmes.⁷¹ Jis taip pat negali sau pasinaudoti tuo, ką per išpažintį sužino apie penitentų gyvenimą. Ši išpažinties paslaptis, kuriai išimčių nėra, vadinama „sakramentiniu antspaudu“, nes tai, ką penitentas patiki kunigui, „užantspauduoja“ sakramentas.

1468  „Visa atgailos veikmė yra ta, kad mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su Juo suvienija didžia draugyste.⁷² Tad šio sakramento tikslas ir vaisius yra sutaikinimas su Dievu. Kas eina Atgailos sakramento su gailesčio kupina širdimi ir maldingai nusiteikęs, „tas patiria sąžinės ramybę ir giedrą, kurias paprastai lydi tvirta dvasinė paguoda“⁷³. Iš tiesų susitaikinimo su Dievu sakramentas duoda tikrą „dvasinį prisikėlimą“, sugrąžina Dievo vaikų gyvenimo kilnumą ir jo lobius, kurių brangiausias yra draugystė su Dievu.⁷⁴

1469  Šis sakramentas mus sutaikina su Bažnyčia. Nuodėmė kenkia broliškai vienybei arba ją nutraukia. Atgailos sakramentas tą vienybę atnaujina arba atkuria. Ta prasme jis ne tik gydo tą asmenį, kuris yra grąžinamas į Bažnyčios bendriją, bet gaivina ir Bažnyčios, kentėjusios dėl vieno savo nario nuodėmės, gyvenimą.⁷⁵ Kai nusidėjėlis priimamas atgal į šventųjų bendriją arba joje sutvirtėja, jį sustiprina dvasinės gėrybės, kuriomis dalijasi visi gyvieji Kristaus kūno nariai, tiek dar keliaujantys žemėje, tiek jau esantys dangaus tėvynėje.⁷⁶

Reikia priminti, kad sutaikinimo su Dievu pasekmė yra, sakytume, kiti susitaikinimai, kurie atitaiso visa kita, ką suardė nuodėmė: atleidimą gavęs penitentas savo būties gelmėse susitaikina pats su savimi, atkurdamas savo vidinę tapatybę; jis susitaikina su broliais, kuriuos kokiu nors būdu buvo nuskriaudęs ir įžeidęs; jis susitaikina su Bažnyčia; susitaikina su visa kūrinija.⁷⁷

1470  Atgailos sakramente nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikra prasme iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos, baigęs žemės gyvenimą. Nes jau čia ir dabar, šiame gyvenime, mums duota galimybė pasirinkti gyvenimą ar mirtį, ir tik atsivertimo keliu galime įžengti Karalystėn, nuo kurios atskiria sunkioji nuodėmė.⁷⁸ Atgaila ir tikėjimu atsigręždamas į Kristų, nusidėjėlis pereina iš mirties į gyvenimą „ir nepateks į teismą“ (Jn 5, 24).

1471  Mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje glaudžiai siejasi su Atgailos sakramento vaisiais.

„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno.“⁷⁹

„Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, žiūrint, ar jie atleidžia tik dalį laikinosios bausmės už nuodėmes, ar ją visą.“⁸⁰ „Kiekvienas tikintysis gali atlaidus [...] pelnyti sau pačiam arba juos pritaikyti mirusiesiems.“⁸¹

1472  Norint suprasti šį Bažnyčios mokymą ir šią praktiką, reikia žinoti, kad nuodėmės pasekmės yra dvejopos. Sunki nuodėmė nutraukia bendrystę su Dievu, dėl to esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme“ už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių, kurį turi atitaisyti nuskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas nuskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės“ už nuodėmę. Abi tos bausmės negali būti laikomos tam tikru Dievo keršijimu iš šalies, jos išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali visiškai nuskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikėtų atlikti jokios bausmės.⁸²

1473  Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka. Krikščionis, kantriai kęsdamas įvairias kančias bei išmėginimus ir, laikui atėjus, ramiai pasitikdamas mirtį, turi stengtis šias laikinas bausmes už nuodėmę priimti kaip malonę, o gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti „senąjį žmogų“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“⁸³.

1474  Krikščionis, kuris, Dievo malonės padedamas, stengiasi apsivalyti nuo nuodėmių ir save pašventinti, nėra vienišas. „Kiekvieno Dievo vaiko gyvenimas Kristuje ir per Kristų yra susietas nuostabiais saitais su visų kitų brolių krikščionių gyvenimu antgamtinėje mistinio Kristaus kūno vienybėje tartum viename mistiniame asmenyje.“⁸⁴

1475  Šventųjų bendrijoje „tarp tikinčiųjų – tiek jau pasiekusių dangiškąją tėvynę, tiek išperkančių kaltes skaistykloje ar dar tebekeliaujančių žemėje – iš tiesų egzistuoja patvarus meilės ryšys ir gausūs visokių gėrybių mainai“⁸⁵. Tuose nuostabiuose mainuose vieno šventumas atneša kitiems daug daugiau naudos, negu vieno nuodėmė gali padaryti žalos kitiems. Tad prieglobsčio ieškojimas šventųjų bendrijoje besigailintį nusidėjėlį išvaduoja iš bausmių už nuodėmę anksčiau ir veiksmingiau.

1476  Tą dvasinį šventųjų bendravimo nešamą gėrį mes vadiname Bažnyčios lobynu. „Jis nėra kažkokia gėrių sankaupa, šimtmečiais krauti medžiaginiai turtai, bet begalinė ir neišsenkama vertė, kurią Dievui turi Viešpaties Kristaus atperkamieji darbai ir nuopelnai, paaukoti tam, kad visa žmonija būtų išvaduota iš nuodėmės ir suvienyta su Tėvu. Bažnyčios lobynas yra pats Atpirkėjas Kristus, kuriame išlieka ir tebegalioja Jo Atpirkimu pelnytas atsilyginimas ir nuopelnai.“⁸⁶

1477  „Be to, tam lobiui priklauso ir tikrai didi, neaprėpiama ir niekada nemažėjanti vertė, kurią Dievo akyse turi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų maldos ir geri darbai; eidami Viešpaties Kristaus pėdomis ir Jo malonės padedami, jie save pašventino ir atliko tai, ką Tėvas jiems buvo pavedęs; rūpindamiesi savuoju išganymu, jie, būdami mistinio kūno vienybėje, prisidėjo prie savo brolių išganymo.“⁸⁷

1478  Atlaidai gaunami per Bažnyčią, kuri, turėdama Jėzaus Kristaus jai suteiktą galią surišti ir atrišti, užtaria krikščionį ir atveria jam Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobyną, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą. Bažnyčia tuo nori ne tik pagelbėti šiam krikščioniui, bet ir paskatinti jį daryti maldingumo, atgailos ir meilės darbus.⁸⁸

1479  Kadangi mirę ir nusiskaistinantys tikintieji irgi yra to paties šventųjų bendravimo dalyviai, mes dar galime jiems padėti, be ko kita, ir gaudami už juos atlaidus, kad jiems būtų atleistos laikinosios bausmės už nuodėmes.

1480  Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila yra liturginis veiksmas. Jo įprastiniai elementai yra tokie: kunigo pasveikinimas ir palaiminimas, Dievo žodžio skaitymas sąžinei apšviesti ir gailesčiui sužadinti, raginimas gailėtis; išpažintis, kurioje kunigui asmeniškai išpažįstamos nuodėmės; atgailos paskyrimas ir priėmimas; kunigo teikiamas išrišimas; padėkos malda ir palydintis kunigo palaiminimas.

1481  Bizantijos liturgijoje yra daug išrišimo formulių, kurios maldavimo forma puikiai išreiškia atleidimo paslaptį, pavyzdžiui: „Dievas per pranašą Nataną atleido Dovydui, kai šis išpažino savo nuodėmes; atleido Petrui, kai tas graudžiai verkė; atleido nusidėjėlei, kai ji liejo ašaras ant Viešpaties kojų; atleido muitininkui ir sūnui palaidūnui. Tas pats Dievas per mane, nusidėjėlį, teatleidžia tau šiame ir kitame gyvenime; nepasmerkia tavęs, pašaukęs stoti prieš Jo baisųjį teismą. Jam šlovė per amžių amžius. Amen.“⁸⁹

1482  Atgailos sakramentas taip pat gali būti teikiamas ir per bendruomenines apeigas, kurių metu visi drauge pasirengia išpažinčiai ir drauge dėkoja už gautą atleidimą. Tada asmeninė išpažintis ir individualus išrišimas esti įjungiami į Dievo žodžio liturgiją su skaitiniais ir homilija, bendrai atliekama sąžinės apyskaita, bendru atleidimo prašymu, „Tėve mūsų“ ir padėkos malda. Tokios bendruomeninės apeigos labiau pabrėžia bažnytinį atgailos pobūdį. Tačiau kad ir koks būtų apeigų būdas, Atgailos sakramentas dėl savo prigimties visada yra liturginis, taigi bažnytinis ir viešas veiksmas.⁹⁰

1483  Esant svarbiam reikalui, yra galimos bendruomeninės sutaikinimo apeigos, atliekant visuotinę išpažintį ir suteikiant visuotinį išrišimą. Toks svarbus reikalas gali būti betarpiškas mirties pavojus, kai kunigas (ar kunigai) nebeturi pakankamai laiko iškausyti kiekvieno penitento išpažinties. Svarbus reikalas gali pasitaikyti ir tada, kai dėl didelio penitentų skaičiaus neužtenka nuodėmklausių, kurie turėtų pakankamai laiko išklausyti, kaip pridera, kiekvieno asmeninės išpažinties, o penitentai ne dėl savo kaltės būtų priversti ilgesnį laiką negauti sakramento malonės arba šventosios Komunijos. Tuo atveju, kad išrišimas galiotų, tikintieji privalo būti pasiryžę kiekvienas asmeniškai išpažinti savo sunkiąsias nuodėmes, kai tik galės tai padaryti.⁹¹ Ar yra reikiamos sąlygos visuotiniam išrišimui, sprendžia diecezijos vyskupas.⁹² Didelis tikinčiųjų antplūdis didžiųjų švenčių ar maldininkų kelionių metu dar nėra toks svarbus reikalas.⁹³

1484  „Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.“⁹⁴ Šis teiginys yra visiškai pagrįstas, nes Kristus veikia kiekviename sakramente; į kiekvieną nusidėjėlį Jis kreipiasi asmeniškai: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5); Jis yra gydytojas, pasilenkiantis prie kiekvieno ligonio, kuriam Jis reikalingas,⁹⁵ kad jį pagydytų; Jis pakelia kiekvieną ir sugrąžina į brolišką bendriją. Tad asmeninė išpažintis yra ženkliausia susitaikinimo su Dievu ir su Bažnyčia forma.

1485  Velykų vakarą Viešpats Jėzus pasirodė savo apaštalams ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

1486  Po krikšto padarytas nuodėmes atleidžia kitas sakramentas; jis vadinamas atsivertimo, išpažinties, Atgailos arba Sutaikinimo sakramentu.

1487  Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę.

1488  Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui.

1489  Per nuodėmę prarandama vienybė su Dievu; ją susigrąžinti žadina gailestingumo kupino ir žmonių išganymu besirūpinančio Dievo malonė. Tos brangios vienybės dovanos reikia prašyti ir sau, ir kitiems.

1490  Sugrįžimas prie Dievo, vadinamas atsivertimu ir gailesčiu, reiškia skausmą dėl padarytų nuodėmių ir pasibjaurėjimą jomis bei tvirtą pasiryžimą ateityje nebenusidėti. Tad atsivertimas apima ir praeitį, ir ateitį. Jo šaltinis yra pasitikėjimas Dievo gailestingumu.

1491  Atgailos sakramentą sudaro trys penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Penitento veiksmai – tai gailestis, nuodėmių išpažinimas – atviras jų pasakymas kunigui ir pasiryžimas atsilyginti bei daryti atgailos darbus.

1492  Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, gailestis vadinamas „tobulas“; jei dėl kitų motyvų – vadinamas „netobulas“.

1493  Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės apyskaitą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes, nors tai nėra būtina.

1494  Nuodėmklausys paskiria penitentui atlikti tam tikrus „atsilyginimo“, arba „atgailos“, veiksmus, kad atitaisytų nuodėmės padarytą žalą ir vėl elgtųsi taip, kaip dera Kristaus mokiniui.

1495  Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai.

1496  Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai yra:

— sutaikinimas su Dievu, kai penitentas atgauna malonę;

— sutaikinimas su Bažnyčia;

— už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas;

— bent dalies nuodėmes lydinčių laikinųjų bausmių atleidimas;

— sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda;

— sustiprėjusios dvasinės jėgos, reikalingos krikščionio kovai.

1497  Asmeninė visų sunkiųjų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelė įprastinė priemonė susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.

1498  Per atlaidus tikintieji gali gauti ir sau patiems, ir skaistykloje esančioms vėlėms laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimą.