Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Ketvirtas poskyris. Kitos liturginės apeigos

1 skirsnis. Sakramentalijos

1667  „Šventoji Motina Bažnyčia įsteigė sakramentalijas. Jos yra šventi ženklai, kurie panašiai kaip sakramentai ženklina ypač dvasinius, Bažnyčios maldomis gaunamus vaisius. Sakramentalijos parengia žmones priimti savitą sakramentų veikimą ir pašventina įvairius gyvenimo atvejus.“¹

1668  Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kurioms žmogaus būsenoms, labai įvairiems krikščioniško gyvenimo atvejams, taip pat žmogaus vartojamiems daiktams pašventinti. Pagal ganytojiškus vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, kurią dažnai lydi tam tikras ženklas: rankos uždėjimas, kryžiaus ženklas, krikštą primenantis pašlakstymas švęstu vandeniu.

1669  Sakramentalijų pagrindas yra Krikštu gautoji kunigystė: kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti „palaiminimu“² ir laiminti³. Dėl to kai kuriems palaiminimams gali vadovauti ir pasauliečiai;⁴ kuo labiau palaiminimas siejasi su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu, tuo labiau jam vadovauti paliekama įšventintam teikėjui (vyskupui, kunigui, diakonui).⁵

1670  Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. „Beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina, kai jie yra deramai pasirengę, Dievo malonė, kylanti iš velykinės Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslapties; iš Jo gauna savo galią visi sakramentai ir sakramentalijos. Ir vargu ar bet kokio deramo medžiaginių daiktų vartojimo nebūtų galima nukreipti žmogaus pašventinimui ir Dievo pagarbinimui.“⁶

1671  Sakramentalijos pirmiausia yra asmenų palaiminimai ir (valgio, daiktų, vietų) pašventinimai. Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Dėl to Bažnyčia laimina, šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

1672  Kai kurių palaiminimų bei pašventinimų veikimas yra tvarus: jie pašvenčia asmenis Dievui, o daiktus bei vietas paskiria vien tik liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių įšventinimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir rūbų, varpų ir t. t. šventinimą.

1673  Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo Piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus,⁷ ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir uždavinį išvarinėti demonus.⁸ Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia išmintingai elgtis ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių.⁹ Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasine galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su Piktojo buvimu, o ne su liga.

1674  Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezėje turi rastis vietos ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudies religingumo apraiškoms. Religinę krikščioniškos liaudies sąmonę visais laikais išreikšdavo įvairios, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčios maldingumo formos: relikvijų pagerbimas, šventovių lankymas, maldingosios kelionės, rožančius, medalikėliai ir t.t.¹⁰

1675  Tos maldingumo formos yra liturginio Bažnyčios gyvenimo tęsinys, bet jo neatstoja: „Atsižvelgiant į liturginius laikus, [jas] reikia taip tvarkyti, kad jos būtų suderintos su šventąja Liturgija, nelyginant iš jos išplauktų ir į ją vestų žmones, nes Liturgija savo prigimtimi yra už jas kur kas pranašesnė.“¹¹

1676  Būtina gera sielovadinė nuovoka palaikant liaudies maldingumą ir jį puoselėjant, o reikalui esant, apvalant ir tobulinant religinę sąmonę, kuria remiasi tos pamaldumo formos, kad vis geriau būtų pažįstamas Kristaus slėpinys. Tikinčiųjų pamaldumo formomis rūpintis ir apie jas spręsti pavesta vyskupams, laikantis bendrų Bažnyčios nustatytų normų.¹²

Liaudies religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiuosius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sintetiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybingai suriša, kas dieviška ir žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis – tai krikščioniškasis humanizmas, kuris tvirtai pabrėžia kiekvieno žmogaus, kaip Dievo vaiko, orumą, deda žmonių brolybės pamatus, moko bendrauti su gamta ir suvokti darbo prasmę, nuteikia gyventi džiugiai ir giedrai, net ir susiduriant su gyvenimo sunkumais. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.¹³

1677  Sakramentalijomis vadinami Bažnyčios įsteigti šventi ženklai, kurių tikslas yra parengti žmones gauti sakramentų vaisių ir pašventinti įvairius gyvenimo atvejus.

1678  Vienos iš svarbiausių sakramentalijų yra palaiminimai ir pašventinimai. Jais šlovinamas Dievas už Jo darbus ir dovanas, jais Bažnyčia užtaria žmones, kad jie galėtų naudotis Dievo dovanomis pagal Evangelijos dvasią.

1679  Be liturgijos, krikščionių gyvenimą gaivina įvairios liaudies maldingumo formos, turinčios gilias šaknis įvairiose kultūrose. Bažnyčia remia tas liaudies maldingumo formas, kurios, išreikšdamos evangelinę nuojautą bei žmogišką išmintį, praturtina krikščionių gyvenimą, bet ji budriai stebi, kad jas nušviestų tikėjimo šviesa.