Pirmas skyrius. Sakramentinė Ekonomija / Pirmas poskyris. Velykos – Bažnyčios meto paslaptis

1 skirsnis. Liturgija – Švenčiausiosios Trejybės veikalas

1077  „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų Jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja Jis apipylė mus dėl Mylimojo [Sūnaus]“ (Ef 1, 3–6).

1078  Laiminimas yra dieviškas veiksmas, kuris duoda gyvybę ir kurio šaltinis yra Tėvas. Jo palaiminimas yra drauge ir žodis, ir dovana (bene–dictio, eu–logia). Žmogaus lūpose „laiminti“ reiškia šlovinti savo Kūrėją ir su dėkingumu Jam atsiduoti.

1079  Visas Dievo veikimas, kol egzistuoja laikas, yra laiminimas. Pradedant liturgine pirmųjų kūrimo dienų poema ir baigiant dangiškosios Jeruzalės giesmėmis, įkvėptieji autoriai skelbia išganymo planą kaip neaprėpiamą dieviškąjį palaiminimą.

1080  Nuo pat pradžios Dievas laimina gyvąsias būtybes, ypač vyrą ir moterį. Sandora su Nojumi ir visa gyvūnija atnaujina šį vaisingumo palaiminimą, nepaisant žmogaus nuodėmės, dėl kurios žemė tapo „prakeikta“. Tačiau nuo Abraomo laikų Dievo palaima persmelkia į mirtį slinkusią žmonijos istoriją, kad ji vėl pasuktų į gyvenimą, į savo pradžią: palaiminimą gavusio „tikinčiųjų tėvo“ [Abraomo] tikėjimu buvo pradėta išganymo istorija.

1081  Dievo palaiminimai lydi nuostabius ir išganingus įvykius: Izaoko gimimą, išėjimą iš Egipto (Velykas ir Išėjimą), pažadėtosios žemės dovaną, Dovydo išrinkimą, Dievo buvimą Šventykloje, apvalančią tremtį ir „likučio“ sugrįžimą. Įstatymu, pranašais ir psalmėmis perpinta išrinktosios tautos liturgija drauge ir primena tuos Dievo palaiminimus, ir atsiliepia į juos šlovindama ir dėkodama.

1082  Bažnyčios liturgija pilnutinai apreiškia ir perduoda Dievo palaimą: Tėvas pripažįstamas ir garbinamas kaip visos kūrimo ir išganymo palaimos šaltinis ir tikslas; šia palaima Jis mus pripildo savo įsikūnijusiame, mirusiame už mus ir prisikėlusiame Žodyje, o per Jį mūsų širdims dosniai teikia didžiausią iš visų dovanų – Šventąją Dvasią.

1083  Kaip tikėjimo ir meilės atsakas į „dvasinę palaimą“, kuria Tėvas mus apdovanoja, krikščionių liturgija suprantama dvejopai. Viena vertus, savo Viešpaties suvienyta ir Šventosios Dvasios paveikta² Bažnyčia dėkoja Tėvui „už Jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15), garbindama Jį, šlovindama ir Jam dėkodama. Kita vertus, kol išsipildys Dievo planas, ji nesiliauja aukojusi Tėvui „mums duotų dovanų auką“ ir maldavusi Jį siųsti Šventąją Dvasią šiai aukai, Bažnyčiai, tikintiesiems ir visam pasauliui, kad toji Dievo palaima, suvienyta su Kristaus – Vyriausiojo Kunigo mirtimi bei prisikėlimu, Šventosios Dvasios galia duotų gyvenimo vaisių Jo „malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6).

1084  Sėdintis „Tėvo dešinėje“ ir dosniai teikiantis Šventąją Dvasią savo kūnui – Bažnyčiai Kristus veikia per sakramentus, kuriuos pats įsteigė savo malonei dalyti. Sakramentai yra pojūčiais patiriami ženklai (žodžiai ir veiksmai), prieinami mūsų žmogiškajai prigimčiai. Malonę, kurią išreiškia, jie ir suteikia Kristaus veiksmu, Šventosios Dvasios galia.

1085  Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia ženklina ir sudabartina savo velykinę paslaptį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus ją skelbė, mokydamas žmones, ir savo veiksmais tiesė jai kelią. Jo valandai atėjus,³ Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nesibaigia: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras įvykis, atsitikęs mūsų istorijoje, bet ir vienintelis: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Velykinė Kristaus paslaptis, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo faktas išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

1086  „Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir Jis pats siuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik skelbti Evangelijos visai kūrinijai ir aiškinti, kaip Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono galybės bei mirties ir perkėlė į Tėvo karalystę, bet taip pat skelbiamojo išganymo vykdyti [Mišių] auka ir sakramentais, apie kuriuos sutelktas visas liturginis gyvenimas.“⁴

1087  Tad prisikėlęs Kristus, duodamas apaštalams Šventąją Dvasią, jiems patikėjo savąją pašventinimo galią,⁵ ir jie tapo sakramentiniais Kristaus ženklais. Pačios Šventosios Dvasios galybe jie patiki šią galią savo įpėdiniams. Ta „apaštalų įpėdinystė“ formuoja visą liturginį Bažnyčios gyvenimą, pati yra sakramentinė ir perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

1088  „Tokiam didžiam darbui atlikti“ – teikti arba perduoti savo išganymą – „Kristus visuomet pasilieka savojoje Bažnyčioje, ypač jos liturginiuose veiksmuose. Jis pasilieka Mišių aukoje ir kaip aukojantis asmuo, nes 'kunigo patarnavimu dabar aukoja tas pats, kuris anuomet save paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. Savo galia Jis pasilieka sakramentuose taip, kad kai kas nors krikštija, tai krikštija pats Kristus. Jis pasilieka savo žodyje, nes kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, kalba pats Kristus. Pagaliau kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, drauge su ja pasilieka tas, kuris pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“⁶

1089  „Tokiame didžiame tobulo Dievo garbinimo ir žmonių pašventinimo darbe Kristus tikrai visuomet bendradarbiauja su savo mylimąja Sužadėtine Bažnyčia, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir Jo tarpininkaujama garbina amžinąjį Tėvą.“⁷

1090  „Dalyvaudami žemiškojoje liturgijoje, mes iš anksto patiriame, kokia maloni yra dangiškoji, vykstanti šventajame Jeruzalės mieste, į kurį keliaujame, kuriame Dievo dešinėje sėdi Kristus, šventosios vietos ir tikrosios padangtės Kunigas; su visa dangaus dvasių bendruomene giedame Viešpačiui garbės himną; gerbdami šventųjų atminimą, tikimės būti jų būryje ir bendrauti su jais; laukiame Išganytojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kada pasirodys Jis, mūsų gyvastis, o drauge su Juo šlovingi pasirodysime ir mes.“⁸

1091  Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios veikalu.

1092  Sakramentais teikdama Kristaus paslaptį, Šventoji Dvasia veikia taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo Ekonomijos tarpsniu: Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus paslaptį ir daro ją veiklią; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo pasiuntinybe. Šventoji Dvasia mus parengia priimti Kristų

1093  Sakramentinėje Ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina tai, kas buvo vaizduojama Senojoje Sandoroje. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „nuostabiai parengta Izraelio tautos istorijos ir Senosios Sandoros“⁹, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį:

— skaito Senąjį Testamentą;

— meldžiasi psalmėmis;

— gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus paslaptyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir sugrįžimą).

1094  Iš abiejų Testamentų darnos¹⁰ ir kilo Viešpaties velykinė,¹¹ o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus paslaptį. Ši katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus atneštą naujieną apreiškia „įvaizdžiais“ (tipais), kurie nusakomi Senosios Sandoros faktais, žodžiais ir simboliais. Kai į tuos dalykus iš naujo žvelgi Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė.¹² Tad tvanas ir Nojaus arka vaizdavo išgelbėjimą per Krikštą,¹³ debesis ir perėjimas per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis;¹⁴ mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).

1095  Dėl to Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandieną.“ Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo Ekonomijos prasmę taip, kaip Bažnyčios liturgija mums rodo ir padeda išgyventi.

1096  Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgijas ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“. Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, bet ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas: žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie nuolat laukia visuotinio atbaigimo.

1097  Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimą Į liturgiją susirinkę žmonės vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.

1098  Liturginė bendruomenė turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai prirengta tauta.¹⁵ Toks širdžių pasirengimas yra abipusio Šventosios Dvasios ir liturgijon susirinkusių žmonių, ypač jos vadovų, bendravimo vaisius. Šventosios Dvasios malonė siekia pažadinti tikėjimą, atsivertimą ir sutikimą su Tėvo valia. Toks nusiteikimas yra prielaida gauti kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.

1099  Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien, liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo paslapties atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.¹⁶

1100  Dievo žodis. Liturginei bendruomenei Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę, suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir išgyventas:

Liturginėse apeigose svarbiausia vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami, o paskui homilijoje aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės, jo įkvėptos ir skatinamos liejasi liturginės maldos, maldavimai ir giesmės; per jį veiksmai ir ženklai įgauna savo prasmę.¹⁷

1101  Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti priklausomai nuo jų širdžių pasirengimo. Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą kontaktą su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.

1102  „Išganymo žodis [...] tikinčiųjų širdyse palaiko tikėjimą, kuris suteikia ir ugdo jų bendriją.“¹⁸ Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako, pritariančio ir įsijungiančio į Dievo Sandorą su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginę bendruomenę nuo pat pradžios jungia bendras tikėjimas.

1103  Anamnezė [prisiminimas]. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsiterpimu į žmonijos istoriją. „Apreiškimo Ekonomija vyksta glaudžiai tarp savęs susijusiais veiksmais ir žodžiais [...]. Žodžiai skelbia darbus ir atidengia juose esantį slėpinį.“¹⁹ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologija).

1104  Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Velykinė Kristaus paslaptis švenčiama, o ne kartojama; kartojamas tik jos šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelę paslaptį.

1105  Epiklezė (“šaukimasis“)* yra kunigo tarpininkavimas, maldaujantis Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

1106  Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, o ypač Eucharistijos, šerdis:

Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas, išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats pats sau priėmė kūną.²⁰

1107  Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo paslapties atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.²¹

1108  Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną. Ji yra tarytum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose.²² Liturgijoje vyksta glaudžiausias Šventosios Dvasios ir Bažnyčios bendradarbiavimas. Šventoji bendravimo Dvasia pastoviai gyvena Bažnyčioje, todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, kuris suburia draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Bendravimas su Švenčiausiąja Trejybe, neatskiriamas nuo mūsų visų broliško bendravimo, ir yra Dvasios vaisius liturgijoje.²³

1109  Epiklezėje taip pat meldžiama, kad bendruomenės susivienijimas su Kristaus paslaptimi būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos pasiuntinybėje liudijimu ir meilės darbais.

1110  Bažnyčios liturgijoje Dievas Tėvas yra garbinamas ir šlovinamas kaip visų kūrimo ir išganymo palaiminimų šaltinis, jais mus palaiminęs savo Sūnuje ir davęs mums įvaikystės Dvasią.

1111  Kristaus veikimas liturgijoje yra sakramentinis, nes Jo išganymo paslaptį sudabartina Šventosios Dvasios galia; Jo kūnas – Bažnyčia yra tarytum sakramentas (ženklas ir įrankis), kuriuo Šventoji Dvasia dalija išganymo paslaptį; keliaujanti Bažnyčia liturginėmis apeigomis jau dabar patiria dangiškosios liturgijos palaimą.

1112  Šventosios Dvasios uždavinys Bažnyčios liturgijoje yra: parengti susirinkusius susitikimui su Kristumi; tikinčiai bendruomenei liudyti Kristų ir palaikyti gyvą Jo atminimą; savąja perkeitimo galia realiai sudabartinti išganingąjį Kristaus veikimą ir padaryti vaisingą bendravimo dovaną Bažnyčioje.