Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Trečias poskyris. Dievo teikiamas išganymas: Įstatymas ir malonė

1 skirsnis. Dorinis įstatymas

1950  Dorinis įstatymas yra Dievo Išminties kūrinys. Bibline prasme galima jį apibrėžti kaip tėvišką pamokymą, Dievo pedagogiją. Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, kurios veda į pažadėtą laimę; jis draudžia eiti blogio keliais, nukreipiančiais žmogų nuo Dievo ir Jo meilės. Jo įsakymai nepajudinami, jo pažadai verti meilės.

1951  Įstatymas yra kompetentingos ir bendrąja gerove besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Dorinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka; tai padaryta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas proto patvarkymas ir vadinamas įstatymu“¹:

Iš visų gyvų būtybių vien tik žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suprasti ir žinoti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.²

1952  Dorinio įstatymo formos yra įvairios, bet visos tarpusavy suderintos: tai amžinasis Įstatymas – dieviškasis visų įstatymų šaltinis; prigimtinis įstatymas; apreikštasis Įstatymas, apimantis Senąjį ir Naująjį, arba evangelinį, įstatymus; pagaliau civiliniai ir bažnytiniai įstatymai.

1953  Dorinio įstatymo pilnatvė ir vienybė yra Kristuje. Pats Jėzus Kristus yra tobulumo kelias. Jis yra Įstatymo tikslas, nes Jis vienas moko Dievo teisumo ir jį suteikia. „Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4).

1954  Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir sugebėjimą valdyti save, siekiant tiesos ir gėrio. Prigimtinis įstatymas yra pradinė dorinė sąmonė, leidžianti žmogui protu suvokti, kas yra gėris ir blogis, tiesa ir melas:

Prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tarytum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti. [...] Tačiau toks žmogaus proto nurodymas neturėtų įstatymo galios, jei juo neprabiltų ir savęs neatskleistų aukštesnis protas, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė.³

1955  „Dieviškasis bei prigimtinis“⁴ įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis dorinis įstatymas reiškia pirmuosius ir esminius dorinį gyvenimą tvarkančius įsakymus. Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. Pagrindiniai šio įstatymo įsakymai yra išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne dėl to, kad turėtų ką nors bendra su gamta – neprotingų būtybių prigimtimi, bet kad jį skelbiantis protas savas žmogaus prigimčiai:

Kur įrašytos šios taisyklės, jei ne knygoje tos šviesos, kurią vadiname tiesa? Tenai aprašytas kiekvienas teisingas įstatymas; iš jos jis pasiekia teisingai gyvenančio žmogaus širdį, ne persikeldamas į ją, bet tarytum įspausdamas joje savo žymę, kaip antspaudas, kurio ženklas įspaudžiamas į vašką, bet ir nedingsta antspaude.⁵

Prigimtinis įstatymas yra ne kas kita kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas.⁶

1956  Kiekvieno žmogaus širdyje esančio ir proto patvirtinto prigimtinio įstatymo nurodymai yra visuotiniai ir privalomi visiems žmonėms. Jis išreiškia žmogaus orumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų atrama:

Iš tiesų yra tikrasis, tai yra teisingo proto įstatymas; jis atitinka prigimtį, apima visus žmones, yra nekintamas ir amžinas; įsakydamas jis įpareigoja, drausdamas neleidžia suklysti. [...] Būtų šventvagystė pakeisti jį priešingu įstatymu; negalima jo atšaukti net iš dalies, ir niekas negali jo visai panaikinti.⁷

1957  Prigimtinio įstatymo taikymas labai įvairuoja; gali prireikti gerai jį apmąstyti, atsižvelgiant į daugelį nuo vietos, laiko ir aplinkybių priklausančių gyvenimo sąlygų. Vis dėlto ir kultūrų įvairovėje prigimtinis įstatymas išlieka žmones vienijančia taisykle, nurodančia jiems bendrus principus, nepaisant neišvengiamo jų skirtingumo.

1958  Prigimtinis įstatymas nekinta⁸ ir išlieka toks pat istorijos permainose; jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą. Juo paremtos taisyklės galioja esmingai. Net jeigu paneigiami jo principai, neįmanoma jo nei sunaikinti, nei išrauti iš žmogaus širdies. Visada jis atgyja pavienių žmonių ir visuomenės gyvenime:

Viešpatie, tikrai už vagystę baudžia ir tavasis, ir žmonių širdyse įrašytas įstatymas, kurio neišdildys nė nedorybė.⁹

1959  Prigimtinis įstatymas, būdamas labai geras Kūrėjo veikalas, deda tvirtus pamatus, ant kurių žmogus gali iškelti jo pasirinkimui vadovaujančių doros taisyklių antstatą. Jis taip pat yra būtina moralinė atrama žmonių bendruomenei ugdyti. Pagaliau jis tampa reikiamu pagrindu civiliniam įstatymui, susijusiam su juo tiek darant išvadas iš jo principų, tiek jį papildant pozityviomis teisinėmis normomis.

1960  Prigimtinio įstatymo nurodymus ne visi žmonės suvokia aiškiai ir betarpiškai. Nusidėjusiam žmogui dabartinėje situacijoje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“¹⁰ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.

1961  Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. Mozės Įstatyme yra daug prigimtu protu prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir patvirtintos išganymo Sandoroje.

1962  Senasis Įstatymas yra pirmasis apreikštojo Įstatymo etapas. Jo dorovinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio:

Įstatymo plokštėse Dievas užrašė tai, ko žmonės neperskaitė savo širdyse.¹¹

1963  Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas¹²12, dvasiškas¹³ ir geras¹⁴ Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas¹⁵ jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda jėgos ir Dvasios malonės jam įvykdyti. Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, ir yra apkaltinti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“¹⁶ žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jis moko ir visados išlieka kaip Dievo žodis.

1964  Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai. „Įstatymas jiems buvo ir mokymas, ir būsimų dalykų pranašystė.“¹⁷ Jis pranašauja ir žada išvadavimą iš nuodėmės, kurį įvykdys Kristus, Naujajam Įstatymui pateikia vaizdų, „tipų“, simbolių gyvenimui pagal Dvasią paaiškinti. Pagaliau Įstatymą papildo pamokomosios išminties ir pranašų knygos, kurios jį kreipia į Naująją Sandorą ir Dangaus karalystę:

Senojo Testamento laikais buvo žmonių, turėjusių Šventosios Dvasios meilės ir malonės ir pirmiausia troškusių dvasinių ir amžinųjų pažadų; ta prasme jie priklausė Naujajam Įstatymui. Kita vertus, ir Naujajame Testamente esti kūniškų žmonių, dar nepasiekusių Naujojo Įstatymo tobulumo; juos taip pat Naujajame Testamente reikėjo palenkti dorybingiems darbams bausmės baime ir tam tikrais laikinaisiais pažadais. Nors Senasis Įstatymas ir davė meilės įsakymų, tačiau nedavė Šventosios Dvasios, per kurią „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5).¹⁸

1965  Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra išbaigtas dieviškasis – prigimtinis ir apreikštasis – Įstatymas čia žemėje. Tai Kristaus kūrinys, pirmiausia paskelbtas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).¹⁹

1966  Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų tikintiesiems duota Šventosios Dvasios malonė. Ji veikia meile, Išganytojo Kalno pamokslu mus moko, ką reikia daryti, ir sakramentais suteikia malonę tai daryti:

Kas pamaldžiai ir įžvalgiai apmąstys, ką mūsų Išganytojas yra kalbėjęs Kalno pamoksle, kurį skaitome šv. Mato evangelijoje, tas neabejotinai jame ras tobulas krikščioniškojo gyvenimo gaires. [...] Tame pamoksle yra visi įsakymai, reikalingi krikščioniškajam gyvenimui ugdyti.²⁰

1967  Evangelijos Įstatymas įvykdo²¹, sutaurina, pranoksta ir ištobulina Senąjį Įstatymą. Palaiminimuose jis įvykdo Dievo pažadus, juos iškeldamas ir nukreipdamas į „Dangaus karalystę“. Jis kreipiasi į pasirengusius su tikėjimu priimti tą naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.

1968  Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakymus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs dorovinius Senojo Įstatymo priesakus, Išganytojo pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus: apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neįveda naujų išviršinių taisyklių, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra,²² kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu,²³ pagal didžiadvasišką Išganytojo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.²⁴

1969  Naujajame Įstatyme atliekami religiniai veiksmai: labdara, malda ir pasninkas, pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“.²⁵ Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.²⁶

1970  Evangelijos Įstatymas primena lemiamą pasirinkimą tarp „dviejų kelių“²⁷ ir ragina įgyvendinti Išganytojo žodžius;²⁸ Įstatymo santrauka yra auksinė taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12).²⁹

Visas Evangelijos Įstatymas telpa Jėzaus naujame įsakyme³⁰ mylėti mums vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.³¹

1971  Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto: Rom 12–15; 1 Kor 12–13; Kol 3–4; Ef 4–6; ir t. t. Ji perduoda apaštalų autoritetu paremtą Išganytojo mokymą, ypač dėstydama apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana. „Meilė tebūna be veidmainystės. [...] Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. [...] Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 9–13). Ši katechezė taip pat mus moko sąžinės reikalus svarstyti savo santykių su Kristumi ir su Bažnyčia šviesoje.³²

1972  Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti vadovaujantis labiau Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; vadinamas malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; vadinamas laisvės įstatymu³³, nes mus išlaisvina iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno, nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, būklės leidžia pereiti į Kristaus draugo – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15) – ir net įvaikio būklę.³⁴

1973  Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu. Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.³⁵

1974  Evangelijos patarimai reiškia gyvą meilės pilnatvę: meilė niekada nenurimsta, jei neduoda vis daugiau. Jie parodo meilės polėkį ir žadina mūsų dvasinį budrumą. Naujojo Įstatymo tobulumą iš esmės lemia Dievo ir artimo meilės įsakymai. Tiesesnius kelius ir tinkamesnes priemones jam pasiekti nužymi patarimai; kiekvienam žmogui dera jais vadovautis pagal savo pašaukimą:

Dievas nori, kad kiekvienas žmogus laikytųsi ne visų patarimų, o tik tų, kurie tinka skirtingiems asmenims, laikams, progoms ir žmonių jėgoms, ir kurių reikalauja meilė; būdama visų dorybių, įsakymų, patarimų ir apskritai visų įstatymų ir krikščioniškų veiksmų karalienė, ji visus juos atitinkamai paskirsto pagal svarbą, sutvarko, nurodo jų laiką ir įvertina.³⁶

1975  Pagal Šventojo Rašto mokslą, Įstatymas yra tėviškas Dievo pamokymas, nurodantis žmogui kelius, kurie veda į pažadėtą laimę, ir draudžiantis eiti blogio keliais.

1976  „Įstatymas yra atsakingo už visuomenę asmens viešai paskelbtas ir bendrosios gerovės siekiantis proto patvarkymas.“³⁷

1977  Įstatymo tikslas yra Kristus,³⁸ Jis vienas moko Dievo teisumo ir jį suteikia.

1978  Prigimtinis įstatymas yra pagal Kūrėjo paveikslą sukurto žmogaus dalyvavimas Dievo išmintyje ir gerume. Įstatymas išreiškia žmogaus orumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų atrama.

1979  Prigimtinis įstatymas nekinta ir išlieka toks pat per visą istoriją. Juo paremtos taisyklės galioja esmingai. Jis yra būtinas pagrindas dorovinėms taisyklėms ir civiliniams įstatymams parengti.

1980  Senasis Įstatymas yra pirmasis apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo dorovinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų.

1981  Mozės Įstatyme yra daug protu prieinamų tiesų. Dievas jas apreiškė, nes žmonės jų neperskaitė savo širdyse.

1982  Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai.

1983  Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų gauta, meile veikianti Šventosios Dvasios malonė. Pirmiausia jis buvo Išganytojo paskelbtas Kalno pamoksle ir teikia mums malonę per sakramentus.

1984  Evangelijos Įstatymas vykdo, pranoksta ir ištobulina Senąjį Įstatymą: jo pažadus – Dangaus karalystės palaiminimais, jo įsakymus – atnaujindamas žmogaus veiksmų šaltinį, tai yra širdį.

1985  Naujasis Įstatymas yra meilės įstatymas, malonės įstatymas, laisvės įstatymas.

1986  Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra Evangelijos patarimų. „Bažnyčios šventumą ypatingu būdu ugdo įvairūs patarimai, kurių laikytis Išganytojas Evangelijoje ragino savo mokinius.“³⁹