Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

8 skirsnis. Nuodėmė

1846  Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams.⁸⁶ Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano Kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

1847  „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų.“⁸⁷Kad patirtume Jo gailestingumą, turime prisipažinti blogai pasielgę. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8–9).

1848  Kaip tvirtina šv. Paulius, „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21). Kaip gydytojas apžiūri žaizdą prieš ją tvarstydamas, taip ir Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia ryškiai apšviečia nuodėmę:

Kad atsiverstum, reikia nuodėmę matyti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią“. Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana. Tiesos Dvasia yra ir Guodėja.⁸⁸

1849  Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir pakenkia žmonių solidarumui. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“⁸⁹.

1850  Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau nusidėjau – tiktai Tau – ir padariau, kas pikta Tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą, norint tapti „kaip Dievas“, žinančiu ir nusprendžiančiu, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“⁹⁰. Dėl šito išpuikusio savęs iškėlimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.⁹¹

1851  Kaip tik kančios metu, kai Kristaus gailestingumas nugali nuodėmę, ryškiausiai atsiveria visa nuodėmės jėga ir įvairovė: autos ir jos vadų netikėjimas, baisi neapykanta, Jėzaus atstūmimas ir patyčios, Piloto bailumas ir kareivių žiaurumas, Jėzui tokia skaudi Judo išdavystė, Petro išsigynimas ir mokinių pabėgimas. Vis dėlto kaip tik tamsybių ir šio pasaulio kunigaikščio valandą⁹² Kristaus auka slėpiningu būdu tampa šaltiniu, iš kurio srūva neišsenkantis mūsų nuodėmių atleidimas.

1852  Nuodėmės yra labai įvairios. Daug jų išvardija Šventasis Raštas. Laiškas galatams Dvasios vaisiams priešais stato kūno darbus: „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (5, 19–21).⁹³

1853  Nuodėmes, kaip ir visus žmogiškus veiksmus, galima skirstyti pagal jų objektą, tai yra pagal dorybes, kurioms jos yra priešingos perdėjimu arba trūkumu, arba pagal įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Galima jas taip pat skirstyti į nuodėmes prieš Dievą, prieš artimą ir prieš save patį; į dvasios ir kūno nuodėmes, pagaliau į nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmais arba apsileidimu. Kaip moko Viešpats, nuodėmės šaknys yra žmogaus širdyje, jo laisvoje valioje: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 19–20). Širdyje taip pat gyvena meilė – gerų ir tyrų darbų pradžia; nuodėmė ją sužeidžia.

1854  Nuodėmes tenka vertinti pagal jų sunkumą. Jau Šventajame Rašte⁹⁴ pastebimas skirtumas tarp sunkiosios ir lengvosios nuodėmės išliko Bažnyčios Tradicijoje. Jį patvirtina ir žmonių patirtis.

1855  Sunkioji nuodėmė, stipriai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, ji žmogų nukreipia nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir jo laimė. Lengvoji nuodėmė, nors ir išsaugo meilę, bet ją užgauna ir sužeidžia.

1856  Sunkiajai nuodėmei mumyse pasikėsinus į gyvenimo pagrindą – meilę, prireikia, kad Dievas iš naujo parodytų gailestingumo ir kad atsiverstų mūsų širdys, o tai įvyksta paprastai per Sutaikinimo sakramentą:

Kai valia siekia ko nors, kas savaime prieštarauja meilei, kuri žmogų tinkamai kreipia į galutinį tikslą, tada nuodėmė esti sunki dėl paties siekiamo objekto [...], ar ji būtų nukreipta prieš Dievo meilę, pavyzdžiui, piktžodžiavimas Dievui, priesaikos sulaužymas ir t. t., ar prieš artimo meilę, pavyzdžiui, žmogžudystė, svetimavimas ir pan. [...] O jei nusidėjėlio valia siekia ko nors, kas savaime turi netvarkos, bet nėra nukreipta prieš Dievo ir artimo meilę, pavyzdžiui, tuščios kalbos, kvaili juokai ar panašūs dalykai, tai tokios nuodėmės savo prigimtimi yra lengvos.⁹⁵

1857  Kad nuodėmė būtų sunki, reikia drauge trijų sąlygų: „Sunki yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas, ir kuri padaroma visiškai sąmoningai ir laisvai.“⁹⁶

1858  Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas esti nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.

1859  Kad nuodėmė būtų sunki, reikia ją visiškai pažinti ir jai visiškai pritarti. Reikia žinoti, kad veiksmas yra nuodėmingas ir priešingas Dievo Įstatymui; taip pat pritarti tokiam veiksmui reikia pakankamai sąmoningai, kad jis būtų paties asmens laisvas apsisprendimas. Nežinojimas dėl savo kaltės ir širdies kietumas⁹⁷ ne mažina, o didina nusidedančio atsakomybę.

1860  Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos atsakomybės už sunkų nusikaltimą, tai bent ją sumažina. Bet niekas nepasiteisins, jog nežino dorinių principų, kurie yra įrašyti kiekvieno žmogaus sąžinėje. Susijaudinimas bei aistros, lygiai kaip išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai taip pat gali sumažinti nusidėjėlio laisvę ir atsakomybę. Tyčiomis padaryta nuodėmė, sąmoningai pasirenkant blogį, yra pati sunkiausia.

1861  Sunkioji nuodėmė – kaip ir meilė – yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būsena. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes nuo mūsų laisvos valios priklauso ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai. Vis dėlto, vertindami kokį nors veiksmą kaip sunkų nusikaltimą, spręsti apie jį padariusius asmenis turime palikti Dievo teisingumui ir gailestingumui.

1862  Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai dorinio įstatymo nuostatų nesilaikoma nesvarbiame dalyke arba kai tam įstatymui nepaklūstama svarbiame dalyke, bet be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo.

1863  Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių; ji trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir doringiau elgtis; užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie sunkiosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti. „Ji neatima pašvenčiamosios, arba sudievinančios, malonės ir meilės, o dėl to – ir amžinosios palaimos“:⁹⁸

Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis? Pirmiausia išpažintis...⁹⁹

1864  „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31).¹⁰⁰ Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai neatgailaudamas atmeta Dievo gailestingumą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo.¹⁰¹ Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.

1865  Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga. Tada nuodėmė ima kartotis ir sunkėti, bet visiškai užtemdyti dorinės sąmonės nepajėgia.

1866  Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su pavojingiausiomis [didžiosiomis] nuodėmėmis, kurias, sekdama šv. Jonu Kasijonu¹⁰² ir šv. Grigaliumi Didžiuoju¹⁰³, išskyrė krikščionybės patirtis. Pavojingiausiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tai puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, nesaikingumas valgant ir geriant, tingumas, arba visiškas abejingumas (acedia).

1867  Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Tai Abelio kraujas;¹⁰⁴ Sodomos nuodėmė;¹⁰⁵ Egipte engiamos tautos šauksmas;¹⁰⁶ tremtinio, našlės ir našlaičio skundas;¹⁰⁷ samdiniui daroma skriauda¹⁰⁸.

1868  Nuodėmė yra asmeniškas veiksmas. Taip pat esame atsakingi ir už kitų daromas nuodėmes, jei prie jų prisidedame:

— tiesiogiai ir noriai jose dalyvaudami;

— įsakydami ar patardami nusidėti, girdami nuodėmes ar jas pateisindami;

— neiškeldami jų aikštėn ar nesutrukdydami nusidėti, kada tai padaryti yra mūsų pareiga;

— gindami piktadarius.

1869  Taip nuodėmė daro žmones vienus kitų bendrakalčiais, leidžia juose įsigalėti geiduliams, smurtui ir neteisybei. Nuodėmės atveda visuomenę į tokią būklę, sukuria joje tokias institucijas, kurios prieštarauja Dievo gerumui. „Nuodėmingos struktūros“ yra asmeninių nuodėmių išraiška ir vaisius. Savo aukas jos taip pat įtraukia į blogus darbus. Analogine prasme jos tampa „socialine nuodėme“.¹⁰⁹

1870  „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32).

1871  Nuodėmė yra „veiksmas, arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“¹¹⁰. Ji yra Dievo įžeidimas. Ji sukyla prieš Dievą neklusnumu, kuris yra Kristaus klusnumo priešingybė.

1872  Nuodėmė yra veiksmas, priešingas protui. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir pakenkia žmonių solidarumui.

1873  Visų nuodėmių šaknys yra žmogaus širdyje. Jų rūšys ir sunkumas pirmiausia priklauso nuo jų objekto.

1874  Sunkiai nusidėti reiškia sąmoningai – tą žinant ir to norint – pasirinkti ką nors, kas yra labai priešinga dieviškajam Įsatymui ir galutiniam žmogaus tikslui. Sunkioji nuodėmė naikina mumyse meilės dorybę, be kurios neįmanoma amžinoji laimė. Jei žmogus nesigaili, padaręs sunkią nuodėmę, jo laukia amžinoji mirtis.

1875  Lengvoji nuodėmė yra netvarka doriniu požiūriu, atitaisoma dieviškąja meile, kurios mumyse ji nepanaikina.

1876  Kartojamos nuodėmės, net lengvosios, virsta ydomis; tarp jų išskiriamos septynios pavojingiausios nuodėmės.