Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

7 skirsnis. Dorybės

1803  „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka:

Dorybingo gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą.⁶¹

1804  Žmogiškosios dorybės yra tvirti nusistatymai, pastovūs įgūdžiai, nuolatiniai proto ir valios tobulumai, kurie tvarko mūsų veiksmus, valdo mūsų aistras ir vadovauja protingam ir tikėjimu besiremiančiam mūsų elgesiui. Dorybės suteikia lengvumo, tikrumo ir džiaugsmo gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris neverčiamas daro gera.

Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Doriniu požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.

1805  Ant keturių pagrindinių dorybių – tarsi durys ant vyrių – laikosi dorinis gyvenimas, dėl to jos dar vadinamos „kardinaliomis“ [cardo – lotyniškai (durų, langų...) vyris]; prie jų šliejasi visos kitos dorybės. Pagrindinės dorybės yra: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. „Jeigu kas myli teisumą – išminties darbų vaisiai yra dorybės. Juk ji moko savitvardos ir protingumo, teisumo ir drąsos“ (Išm 8, 7). Kitais vardais šios dorybės yra giriamos daugelyje Šventojo Rašto vietų.

1806  Išmintingumas yra dorybė, kuri įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti, „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7). šmintingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas.⁶² Jis neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas auriga virtutum [„dorybių vairininkas“]: vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas. Išmintingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu, išmintingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko. Vadovaudamiesi išmintingumo dorybe, mes be klaidų taikome moralinius principus atskiriems atvejams ir įveikiame abejones dėl gėrio, kurio reikia siekti, ar blogio, kurio reikia vengti.

1807  Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

1808  Tvirtumas yra moralinė dorybė, kuri suteikia ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti doriniame gyvenime sutinkamas kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji veda iki atsižadėjimo, aukojant savo gyvybę už teisingai ginamą reikalą. „Mano jėga ir drąsa yra Viešpats“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

1809  Susivaldymas yra moralinė dorybė, kuri sutvardo malonumų pomėgį ir padeda išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė užtikrina valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus kreipia į gėrį savo geidimus, sugeba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis, tenkindamas širdies troškimus.⁶³Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12).

Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.⁶⁴

1810  Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškas dorybes išgrynina ir daro iškilias Dievo malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus jaučiasi laimingas, gyvendamas tomis dorybėmis.

1811  Nuodėmės sužeistam žmogui nėra lengva išlaikyti dorinę pusiausvyrą. Iš Kristaus gauta išganymo dovana mums suteikia malonę, būtiną ištverti siekiant dorybių. Kiekvienas turi nuolat prašyti tos šviesą ir jėgą teikiančios malonės, ieškoti pagalbos sakramentuose, bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, paklusti, kai Ji ragina mylėti gėrį ir vengti blogio.

1812  Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios parengia žmogaus galias dalyvauti dieviškojoje prigimtyje.⁶⁵ Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Vienas Triasmenis Dievas.

1813  Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir paženklina dorinį krikščionio veikimą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas diegia į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo bei veikimo žmogaus galiose laidas. Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.⁶⁶

1814  Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra pasakęs bei pareiškęs ir ką šventoji Bažnyčia mums nurodo tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „visas žmogus laisvai atsiduoda Dievui“.⁶⁷ Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).

1815  Tikėjimo dovana laikosi tame, kas jam nenusideda.⁶⁸ Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tikėjimas be vilties ir meilės dar nesuvienija visiškai tikinčiojo su Kristumi ir nepadaro gyvu Jo kūno nariu.

1816  Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet dar jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų žmonių akivaizdoje ir eiti paskui Jį kryžiaus keliu, lydimi persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekada netrūksta.“⁶⁹ Tarnystė ir tikėjimo liudijimas yra būtini išganymui: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

1817  Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios padedami kaip savo laimės trokštame Dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti Jo malone, taptume viltimi amžino gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).

1818  Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išgrynina, nukreipdama į Dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios laimės. Vilties žadinamas polėkis saugo nuo egoizmo ir veda į krikščioniškos meilės laimę.

1819  Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis; Dievas ištesėjo savo pažadus, o jis buvo gausiai apdovanotas Izaoko asmenyje ir apvalytas išbandymo auka.⁷⁰ „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18).

1820  Krikščioniškąją viltį įžiebė Jėzus, savo veiklos pradžioje paskelbdamas palaiminimus. Palaiminimai kelia mūsų viltį į dangų kaip į naują Pažadėtąją žemę ir nužymi jai kelią per Jėzaus mokinių laukiančius išmėginimus. Tačiau dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų ir Jo kančios Dievas išsaugo mumyse viltį, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). Viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis [...] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimuose. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“ malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti.

1821  Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli⁷¹ ir vykdo Jo valią.⁷² Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo turėti vilties, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“⁷³ ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužieduotiniu:

Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.⁷⁴

1822  Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes mylime Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save pačius.

1823  Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu.⁷⁵ Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

1824  Meilė – Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė – laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 9–10).⁷⁶

1825  Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti, kaip Jis, net savo priešus,⁷⁷ tapti artimu pačiam tolimiausiam,⁷⁸ mylėti vaikus⁷⁹ ir vargšus kaip Jį patį.⁸⁰

Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

1826  „Jei neturėčiau meilės“, – dar sako apaštalas – „aš būčiau niekas...“ Ir privilegijos, tarnystės, net dorybės būtų niekas... Jei „neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“.⁸¹ Meilė yra visų dorybių didžiausia. Iš dieviškųjų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

1827  Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji yra dorybių forma; ji jas suskirsto ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo dorybingo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąją galią mylėti; iškelia ją iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

1828  Meilės įkvėptas dorinis gyvenimas duoda krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19):

Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.⁸²

1829  Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą:

Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.⁸³

1830  Dorinį krikščionio gyvenimą palaiko Šventosios Dvasios dovanos. Jos yra pastovios būsenos, lenkiančios žmogų paklusti Šventosios Dvasios paskatoms.

1831  Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvė yra Kristuje, Dovydo Sūnuje.⁸⁴ Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams.

Teveda mane lygiu taku Tavo maloningoji Dvasia! (Ps 143, 10).

Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).

1832  Dvasios vaisiai yra tobulybės, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios garbės pradus. Bažnyčios tradicija išvardija jų dvylika: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susivaldymas, skaistybė“ (Gal 5, 22–23 Vulg.).

1833  Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera.

1834  Žmogiškosios dorybės yra tvirti proto ir valios įgūdžiai, kurie tvarko mūsų veiksmus, valdo aistras ir vadovauja protingam ir tikėjimu besiremiančiam elgesiui. Jas galima šlieti prie keturių pagrindinių dorybių: išmintingumo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo.

1835  Išmintingumas įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti.

1836  Teisingumas yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso.

1837  Tvirtumas suteikia ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio.

1838  Susivaldymas sutvardo juslinių malonumų pomėgį ir padeda išlaikyti saiką, naudojantis sukurtomis gėrybėmis.

1839  Moralines dorybes ugdo auklėjimas, sąmoningi veiksmai ir ištvermingos pastangos. Dievo malonė jas išgrynina ir daro iškilias.

1840  Dieviškosios dorybės leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Dievas, kurį pažįstame tikėjimu, kuriuo viliamės ir kurį mylime dėl Jo paties.

1841  Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.⁸⁵ Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes.

1842  Tikėjimu mes tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką Šventoji Bažnyčia mums nurodo tikėti.

1843  Viltimi mes trokštame ir tvirtai pasitikėdami iš Dievo laukiame amžinojo gyvenimo ir malonių, kad jį užsitarnautume.

1844  Meile mes mylime Dievą labiau už viską, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save pačius. Meilė yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14) ir visų dorybių forma.

1845  Krikščionims teikiamos septynios Šventosios Dvasios dovanos: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė.