Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

6 skirsnis. Sąžinė

1776  „Savo sąžinės gelmėse žmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats sau paskelbęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas nuolat jį ragina mylėti ir daryti gera, o vengti bloga; ten, kur reikia, jis girdimas širdimi [...]. Tai žmogaus širdyje Dievo įrašytas įstatymas [...]. Sąžinė yra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Jo balsas aidi žmogaus širdyje.“⁴⁹

1777  Žmogaus viduje slypinti sąžinė⁵⁰ reikiamu momentu jam liepia daryti gera ir vengti bloga. Ji taip pat įvertina konkrečius pasirinkimus, geriems pritardama, blogus smerkdama.⁵¹ Ji nusilenkia tiesai, paremtai aukščiausiuoju Gėriu – Dievu; žmogus jaučia Jo trauką ir priima Jo įsakymus. Klausydamas sąžinės, protingas žmogus gali išgirsti kalbant Dievą.

1778  Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo dorinę vertę. Kalbėdamas ir veikdamas, žmogus visada privalo ištikimai laikytis to, ką žino esant tikra ir teisinga. Savo sąžine žmogus suvokia ir pažįsta Dievo Įstatymo nurodymus:

Sąžinė yra mūsų dvasios įstatymas ir daugiau negu tai: ji mums įsakinėja, primena atsakomybę ir pareigą, nurodo, ko reikia bijoti ir ko viltis. [...] Ji yra pasiuntinė To, kuris ir per mūsų prigimtį, ir savo malone mums slėpiningai kalba, moko ir vadovauja. Sąžinė yra pirmasis iš visų Kristaus vietininkų.⁵²

1779  Kiekvienam reikia pakankamai susikaupti, kad išgirstų savo sąžinės balsą ir jo klausytų. Juo labiau būtina gilintis į savo vidų, kai gyvenimas dažnai neduoda progos mums nors kiek susimąstyti, save ištirti ar apsigalvoti:

Atsigręžk į savo sąžinę, jos paklausk. [...] Tad atsigręžkite į savo vidų, broliai, ir, ką tik darytumėte, žinokite, kad Dievas yra jūsų liudytojas.⁵³

1780  Žmogaus asmens orumui būdinga ir būtina, kad jo sąžinė būtų teisinga. Sąžinė yra dorovės principų suvokimas (synderesis), jų pritaikymas įvairioms aplinkybėms, kai reikia praktiškai įvertinti, kodėl ir ką pasirinkti, ir pagaliau sprendimas apie konkrečius, norimus atlikti arba jau atliktus veiksmus. Protingas sąžinės sprendimas praktiškai ir konkrečiai pripažįsta proto įstatyme išreikštą dorinį gėrį. Išmintingu vadiname tą žmogų, kuris paklūsta tokiam sprendimui.

1781  Sąžinė įgalina prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus. Jei žmogus pasielgia blogai, teisingas jo sąžinės sprendimas dar gali paliudyti, jog visuotinė moralinė tiesa galioja, o konkretus jo pasirinkimas buvo blogas. Sąžinės nuosprendis laiduoja viltį ir pasigailėjimą. Pripažindamas padarytą kaltę, jis primena, kad reikia prašyti atleidimo, vėl daryti gera ir, Dievo malonės padedamam, be atvangos ugdyti dorybes:

Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta (1 Jn 3, 19–20).

1782  Žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti dorinėje srityje. Žmogaus „negalima versti, kad jis veiktų prieš savo sąžinę. Bet negalima ir trukdyti jam elgtis pagal savo sąžinę, ypač religijos srityje“⁵⁴.

1783  Sąžinė turi būti išugdyta, o jos sprendimai aiškūs. Tinkamai išugdyta sąžinė sprendžia teisingai ir tikrai. Ji daro savo sprendimus, klausydama proto, derindama juos su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis. Būtina sąžinę ugdyti mums, veikiamiems blogos įtakos ir nuolat gundomiems labiau klausyti savo pačių nuomonės ir atmesti tikrąjį Bažnyčios mokymą.

1784  Sąžinės ugdymas yra viso gyvenimo uždavinys. Jau nuo mažens vaikus pratiname pažinti ir vykdyti sąžinės suvokiamą vidinį įstatymą. Sumanus auklėjimas moko gyventi dorybingai, saugo arba išvaduoja iš baimės, egoizmo ir puikybės, iš nesveiko kaltės jausmo ir noro puikuotis savimi, kurie kyla dėl žmogiškų silpnybių ir klaidų. Sąžinės ugdymas užtikrina laisvę ir teikia širdžiai ramybę.

1785  Ugdant sąžinę, kelią mums nušviečia Dievo žodis; jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip pat privalome tirti savo sąžinę, žvelgdami į Viešpaties kryžių. Čia mums padeda Šventosios Dvasios dovanos, kitų žmonių liudijimai ar patarimai, vadovauja tikrasis Bažnyčios mokymas.⁵⁵

1786  Atsidūrusi prieš dorinį pasirinkimą, sąžinė gali padaryti teisingą, su protu ir dieviškuoju Įstatymu suderintą, arba, atvirkščiai – jų nepaisantį, klaidingą sprendimą.

1787  Žmogus kartais patenka į tokią padėtį, kurioje jo dorinis sprendimas esti neužtikrintas arba iš viso sunku jį padaryti. Tačiau žmogus vis tiek privalo visada ieškoti to, kas teisinga ir gera, ir stengtis pažinti dieviškajame Įstatyme išreikštą Dievo valią.

1788  Tuo tikslu žmogus stengiasi aiškintis turimus patyrimo duomenis ir laiko ženklus, vadovaudamasis išminties dorybe, išmanančių žmonių patarimais ir padedamas Šventosios Dvasios bei Jos dovanų.

1789  Kai kurios taisyklės tinka visais atvejais:

— Niekada neleistina daryti bloga, norint pasiekti gera.

— „Auksinė taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12).⁵⁶

— Meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę: „Nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų [...] sąžines, jūs nusikalstate Kristui“ (1 Kor 8, 12). „Verčiau [...] vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21).

1790  Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui. Jeigu jis laisva valia pasielgtų priešingai, pats save pasmerktų. Tačiau pasitaiko, kad dėl neišmanymo sąžinė klaidingai sprendžia apie ketinamus daryti arba jau padarytus veiksmus.

1791  Dėl to neišmanymo dažnai gali būti kaltas pats žmogus. Būna taip, kad jam „per mažai terūpi ieškoti tiesos bei gėrio, ir įpratusio nusidėti žmogaus sąžinė palengva kone apanka“⁵⁷. Tokiais atvejais žmogus yra atsakingas už daromą blogį.

1792  Klaidingo dorinio elgesio pagrindas gali būti Kristaus ir Jo Evangelijos nepažinimas, blogi kitų pavyzdžiai, pasidavimas aistroms, netinkamai suprastos sąžinės autonomijos siekimas, nesiskaitymas su Bažnyčios autoritetu ir jos mokymu, tikro atsivertimo ir krikščioniškos meilės stoka.

1793  Jeigu esti kitaip: arba nežinojimas yra nenugalimas, arba sąžinės sprendimas klaidingas ne dėl savo kaltės, tai padarytas blogis negali būti žmogui priskiriamas. Vis dėlto blogis lieka blogis, trūkumas, netvarka. Tad reikia taisyti sąžinės klaidas.

1794  Gerą ir tyrą sąžinę apšviečia tikras tikėjimas, nes krikščioniškoji meilė irgi kyla „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“ (1 Tim 1, 5)⁵⁸:

Tad kuo labiau sutvirtėja teisinga sąžinė, tuo labiau paskiri asmenys ir jų grupės nustoja elgęsi aklai ir savivališkai, o rūpinasi vadovautis objektyviomis doros normomis.⁵⁹

1795  „Sąžinė yra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Jo balsas aidi žmogaus širdyje.“⁶⁰

1796  Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus veiksmo dorinę vertę.

1797  Blogai pasielgusiam žmogui sąžinės nuosprendis tampa atsivertimo ir vilties laidu.

1798  Tinkamai išugdyta sąžinė yra teisinga ir tikra. Ji daro savo sprendimus, klausydama proto, derindama juos su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis. Kiekvienas privalo imtis priemonių savo sąžinei ugdyti.

1799  Atsidūrusi prieš dorinį pasirinkimą, sąžinė gali padaryti teisingą, su protu ir dieviškuoju Įstatymu suderintą, arba priešingą – jų nepaisantį, klaidingą sprendimą.

1800  Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui.

1801  Sąžinę gali lydėti neišmanymas, arba ji pati gali spręsti klaidingai. Toks neišmanymas ir klaidos ne visada esti nepakaltinami dalykai.

1802  Dievo žodis nušviečia mūsų žingsnius. Jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip ugdoma sąžinė.