Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

5 skirsnis. Aistrų dorinė vertė

1762  Žmogus siekia laimės sąmoningais veiksmais; jo patiriamos aistros arba jausmai gali tam nuteikti ir prie to prisidėti.

1763  Žodis „aistros“ krikščionims yra įprastas. Jausmai, arba aistros, nusako psichinį išgyvenimą arba jaudinimąsi, kurie skatina veikti arba neveikti priklausomai nuo to, kas jaučiama arba įsivaizduojama esant gera ar bloga.

1764  Aistros yra žmogaus psichikos natūralios sudėtinės dalys, užima pereinamąją vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis. Mūsų Išganytojas pastebi, kad šaltinis, kuriame tūno aistros, yra žmogaus širdis.⁴³

1765  Aistrų yra daug. Visų svarbiausia yra meilė, kilusi iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina nepasiekto gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti. Išsipildžiusį troškimą lydi pasitenkinimas ir džiaugsmas turimu gėriu. Suvokta blogio grėsmė sukelia jo neapykantą, pasibjaurėjimą juo ir baimę. Tie išgyvenimai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba rūstybe, kuri jam priešinasi.

1766  „Mylėti – tai kam nors trokšti gėrio.“⁴⁴ Šis pirminis žmogaus širdies polinkis į gėrį yra visų kitų aistrų šaltinis. Mylimas tik gėris.⁴⁵ „Aistros yra blogos, jei meilė bloga, geros – jeigu ji gera.“⁴⁶

1767  Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Doriniu požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“⁴⁷. Kad moralinis, arba žmogiškas gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.⁴⁸

1768  Stiprūs jausmai dar neparodo nei dvasinės asmens vertės, nei jo šventumo; tai tik neišsemiama vaizdinių ir nuotaikų atsarga, kuria pasireiškia dorinis gyvenimas. Doriniu požiūriu aistros yra geros, kai jos turi įtakos geram veikimui; priešingu atveju jos yra blogos. Gera valia jausmus palenkia sau ir nukreipia į gėrį ir laimę; bloga valia pasiduoda netvarkingoms aistroms ir jas dar sustiprina. Psichiniai išgyvenimai ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1769  Krikščionio gyvenime pati Šventoji Dvasia atlieka savo darbą, apimdama visą jo būtybę su jos kentėjimais, baime ir liūdesiu; tai matyti Viešpaties agonijos Alyvų sode bei kančios metu. Kristuje žmogiškuosius jausmus gali ištobulinti meilė ir dieviškoji palaima.

1770  Doriniu požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir jausmai, kaip pasakyta psalmėje: „Mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84, 3).

1771  Žodis „aistros“ reiškia psichinius išgyvenimus, arba jausmus. Jausmingumas padeda žmogui nujausti gėrį ir įtarti blogį.

1772  Svarbiausios aistros yra meilė ir neapykanta, troškimas ir baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis.

1773  Aistros, kaip jausmų protrūkiai, doriniu požiūriu nėra nei geros, nei blogos. Tik būdamos pavaldžios arba nepavaldžios protui ir valiai, jos yra geros arba blogos doriniu požiūriu.

1774  Psichiniai išgyvenimai ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1775  Moralinio gėrio požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir „širdis“.