Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

2 skirsnis. Mūsų pašaukimas būti laimingiems

1716  Jėzaus skelbtajame moksle centrinę vietą užima palaiminimai. Jie pakartoja nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duotus pažadus, bet juos dar ištobulina, nukreipdami mūsų žvilgsnį į Dangaus karalystę, o ne vien į žemiškojo gyvenimo reikalus:

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra Dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).

1717  Palaiminimuose prieš mus atsiveria pats Jėzus Kristus ir Jo meilė. Jie nurodo tikinčiųjų pašaukimą dalyvauti Jo kančios ir Prisikėlimo garbėje; akivaizdžiai parodo krikščionio gyvenimui būdingus veiksmus ir elgseną; patys yra stulbinantys pažadai, palaikantys viltį negandose; mokiniams skelbia jau nejučiomis suteikiamus palaimą ir atlygį; tampa tikrove Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų gyvenime.

1718  Palaiminimai atitinka įgimtą laimės troškimą, kurio kilmė dieviška; Dievas jį įdiegė žmogaus širdyje, kad patrauktų ją prie savęs, nes vien tik Dievas gali tą troškimą patenkinti:

Mes visi iš tikrųjų norime būti laimingi, ir tarp žmonių nėra nė vieno, kuris nepritartų šiam, tegu išsamiai ir neišdėstytam teiginiui.¹⁶

Tad kaip man Tavęs ieškoti, Viešpatie? Tavęs, savo Dievo, ieškodamas, aš ieškau laimingo gyvenimo. Ieškosiu Tavęs, kad būtų gyva mano siela. Nes mano kūnas gyvas iš mano sielos, o siela gyva iš Tavęs.¹⁷

Vien tik Dievas pasotina.¹⁸

1719  Palaiminimai atskleidžia žmogaus gyvenimo prasmę, galutinį žmogaus veiksmų tikslą – laimę Dieve. Į ją Dievas kviečia kiekvieną asmeniškai, bet kartu ir visą Bažnyčią – naująją gavusių pažadą ir gyvenančių tikėjimu žmonių tauta.

1720  Laimę, į kurią Dievas kviečia žmogų, Naujasis Testamentas apibūdina įvairiais posakiais: Dievo karalystės atėjimas;¹⁹ Dievo regėjimas: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8);²⁰ įžengimas į Viešpaties džiaugsmą²¹, į Dievo atilsį:²²

Ten mes ilsėsimės ir regėsime; regėsime ir mylėsime; mylėsime ir šlovinsime. Štai kas bus pabaigoje be pabaigos. Ir koks gi kitas gali būti mūsų tikslas, jei ne pasiekti Karalystę, kuri neturės pabaigos?²³

1721  Dievas mus sukūrė, kad Jį pažintume, Jam tarnautume, Jį mylėtume ir taip pasiektume rojų. Mes tampame laimingi, būdami „dieviškosios prigimties“ (2 Pt 1, 4) ir amžinojo gyvenimo²⁴ dalininkai. Tada žmogus įžengia į Kristaus šlovę²⁵ ir Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo palaimą.

1722  Tokia laimė pranoksta žmogaus suvokimą ir jo jėgas. Tai grynai Dievo dovana. Dėl to ji vadinama antgamtine kaip ir malonė, kuri parengia žmogų įžengti į Dievo džiaugsmą.

„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“ Bet dėl Jo didybės ir neapsakomos garbės „niekas negalės regėti Dievo ir likti gyvas“, nes Tėvas yra nesuvokiamas; tačiau dėl savo meilės bei gerumo žmonėms ir dėl to, kad viską gali, Jis net ir tai suteikė Jį mylintiems: regėti Dievą [...]. Nes „kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“.²⁶

1723  Pažadėtoji laimė verčia mus daryti lemtingus dorinius sprendimus: šalinti iš savo širdies blogus polinkius ir už viską labiau siekti Dievo meilės. Ji mus moko, kad tikrosios laimės nėra nei turtuose ar gerovėje, nei žmonių garbėje ar galybėje, nei jokioje žmogiškoje veikloje – moksle, technikoje ar mene, kad ir kokie vertingi jie būtų, nei jokiame kūrinyje, o vien tik Dieve, visokio gėrio ir visokios meilės šaltinyje:

Turtas yra didysis šių dienų dievaitis, kuriam nejučiomis lenkiasi minios žmonių. Laimę jie matuoja turtu, garbingumą taip pat. [...] Visa tai lemia įsitikinimas, kad turtas viską gali. Tad jis yra vienas nūdienos stabų; antras – visuomenės pripažinimas. [...] Tas visuotinis pripažinimas, darantis žmogų žinomą ir garsų pasaulyje (tai galima pavadinti spaudos kuriama viešąja nuomone), pats yra laikomas gėriu savyje, aukščiausiu gėriu, tikro garbinimo objektu.²⁷

1724  Dekalogas, Kalno pamokslas ir apaštalų katechezė mums nurodo kelius, vedančius į Dangaus karalystę. Mes einame jais žingsnis po žingsnio per kasdienius darbus, Šventosios Dvasios malonės palaikomi. Kristaus žodžių praturtinti, mes iš lėto brandiname Bažnyčioje vaisius Dievo garbei.²⁸

1725  Palaiminimai pakartoja Dievo duotus pažadus nuo Abraomo laikų ir juos įvykdo, nukreipdami mūsų žvilgsnį į Dangaus karalystę. Jie atitinka Dievo įdiegtą žmogaus širdyje laimės troškimą.

1726  Palaiminimai mums nurodo galutinį tikslą, į kurį Dievas mus šaukia: tai Dangaus karalystė, Dievo regėjimas, dalyvavimas Dievo prigimtyje, amžinasis gyvenimas, įvaikystė, atilsis Dieve.

1727  Amžinojo gyvenimo laimė yra grynai Dievo dovana; ji yra antgamtinė, kaip ir malonė, kuri į ją veda.

1728  Palaiminimai verčia mus lemtingai apsispręsti žemiškųjų gėrių atžvilgiu ir nuvalo mūsų širdis, kad Dievą mylėtume labiau už viską.

1729  Dangaus laimė nustato kriterijus, kaip naudotis žemiškaisiais gėriais laikantis Dievo Įstatymo.