Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas
3 skirsnis. Žmogaus laisvė
1730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas 'davė [žmogui] galią laisvai pasirinkti' (Sir 15, 14), kad jis pats galėtų ieškoti savo Kūrėjo ir, laisvai Jam atsiduodamas, pasiekti tikrą ir palaimingą tobulumą“:29
Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.30
I. Laisvė ir atsakomybė
1731 Laisvė yra prote ir valioje glūdinti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, veikti sąmoningai ir valingai. Turėdamas laisvą valią, kiekvienas atsako už save. Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų laimė.
1732 Kol žmogus dar nėra savęs neatskiriamai susiejęs su didžiausiu gėriu – Dievu, jo laisvėje slypi galimybė rinktis gėrį arba blogį, vadinasi, arba tobulėti, arba smukti žemyn ir nusidėti. Laisvė būdinga tikrai žmogiškiems veiksmams. Ji tampa pagyrimo arba pasmerkimo, nuopelnų arba kaltės šaltiniu.
1733 Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė yra tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais31.
1734 Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi. Pažanga dorybėse, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams.
1735 Atsakomybę už žmogui priskiriamus veiksmus gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, perdėtas jausmingumas ir kiti psichiniai ar socialiniai veiksniai.
1736 Kiekvienas tiesiogiai norėtas veiksmas priskiriamas jo atlikėjui:
Antai Viešpats klausia sode nusidėjusią Ievą: „Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 13). To paties klausia Kainą.32 Ir pranašas Natanas to klausia karalių Dovydą, kai šis svetimavo su Urijo žmona ir jį nužudė.33
Veiksmas gali būti valingas netiesiogiai, jei jis atliekamas nesirūpinant tuo, ką privalu žinoti ar daryti, pavyzdžiui, dėl eismo taisyklių nežinojimo įvykusios avarijos atveju.
1737 Veiksmo padarinys gali būti pateisinamas, jei veikiantysis jo nenorėjo, pavyzdžiui, sergantį vaiką slaugančios motinos jėgų išsekimas. Veikiantysis nepakaltinamas, jeigu nenorėjo blogo padarinio nei kaip tikslo, nei kaip veiksmo priemonės; toks atvejis būtų jo mirtis, gelbint pavojuje atsidūrusį žmogų. Tačiau veikiantysis yra pakaltinamas, jei jis galėjo numatyti blogą veiksmo padarinį ir jo išvengti; taip esti per neblaivaus vairuotojo kaltę įvykusios žmogžudystės atveju.
1738 Laisvė pasireiškia žmonių tarpusavio santykiuose. Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi prigimtinę teisę būti laikomas laisvu ir atsakingu. Visi žmonės privalo gerbti kiekvieną. Teisė naudotis laisve yra neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač dorinėje ir religinėje srityse.34 Tą teisę turi pripažinti valstybės įstatymai; ji turi būti ginama, siekiant visuomenės gerovės ir palaikant viešąją tvarką.35
II. Žmogaus laisvė išganymo Ekonomijoje
1739 Laisvė ir nuodėmė. Žmogaus laisvė yra ribota ir klaidi. Žmogus iš tiesų suklydo. Laisvai nusidėjo. Atmesdamas Dievo meilės planą, jis apsigavo ir tapo nuodėmės vergu. Tą pirmąjį praradimą sekė daugelis kitų. Žmonijos istoriją nuo pat pradžių ženklino nelaimės ir prievarta, kilusios iš žmogaus širdies blogai naudojantis laisve.
1740 Grėsmė laisvei. Laisvė neduoda teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, ir jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis, patenkinti grynai savo poreikius“36. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos teisingam naudojimuisi laisve. Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina dorinį gyvenimą ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo doros dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.
1741 Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino juos iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jame mes pasiekiame tiesą, kuri padaro mus laisvus.37Mums duota Šventoji Dvasia, o, kaip moko Apaštalas, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Jau dabar didžiuojamės turį Dievo vaikų laisvę.38
1742 Laisvė ir malonė. Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu, tiek patiriant išorinio pasaulio prievartą ir priespaudą. Malonės veikimu Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais Jos veiklos Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais:
Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Tavo tarnybai.39
Glaustai
1743 Dievas „davė [žmogui] galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14), kad jis pats galėtų laisvai atsiduoti savo Kūrėjui ir pasiekti palaimingą tobulumą.40
1744 Laisvė yra galia veikti ar neveikti, kitaip sakant, veikti sąmoningai ir valingai. Laisvas veikimas tampa tobulas, kai lygiuojasi į Dievą – aukščiausiąjį Gėrį.
1745 Laisvė būdinga tikrai žmogiškiems veiksmams. Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo valinguosius veiksmus. Tikroji žmogaus žymė – veikti sąmoningai ir valingai.
1746 Atsakomybę už žmogui priskiriamus veiksmus gali sumažinti arba panaikinti nežinojimas, prievarta, baimė ir kiti psichiniai bei socialiniai veiksniai.
1747 Teisė naudotis laisve yra neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač religinėje ir dorinėje srityse. Tačiau laisvė neduoda tariamos teisės sakyti ir daryti, ką tik nori.
1748 „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1).
Išnašos
29 GS 17.
30 Šv. Ireniejus, Haer. 4, 4, 3.
31 Plg. Rom 6, 17.
32 Plg. Pr 4, 10.
33 Plg. 2 Sam 12, 7-15.
34 Plg. DH 2.
35 Plg. DH 7.
36 TMK, instr. "Libertatis conscientia" 13.
37 Plg. Jn 8, 32.
38 Plg. Rom 8, 21.
39 Rm I, 32 sekmadienio kolekta.
40 Plg. GS 17, §1.
|