Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

10 skirsnis. Dešimtas įsakymas

Negeisi [...] bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17).

Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Įst 5, 21).

Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 21).

2534  Dešimtas įsakymas pratęsia ir papildo devintą, susijusį su kūno geismais. Šis savo ruožtu draudžia geisti svetimo turto, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (1 Jn 2, 16) sukelia prievartą ir neteisybę, kurios draudžiamos penktu įsakymu.²⁶⁷ Gobšumo, kaip ir paleistuvavimo, šaknys yra stabmeldybė, draudžiama trimis pirmaisiais Įstatymo įsakymais.²⁶⁸ Dešimtas įsakymas kalba apie širdies ketinimus; šis įsakymas drauge su devintu yra kitų Įstatymo įsakymų santrauka.

2535  Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie nepaiso protingo saiko ir verčia mus neteisėtai geisti to, kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.

2536  Dešimtas įsakymas draudžia gobšumą ir besaikį norą turėti žemiškų gėrybių; draudžia nežabotą godumą, kylantį iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galybei; pagaliau draudžia troškimą neteisingai elgtis ir taip padaryti žalos artimo žemiškosioms gėrybėms:

Kai Įstatymas sako: „Negeisi“, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais (Koh 5, 9).²⁶⁹

2537  Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikia „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“:

Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat, jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; tai teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...²⁷⁰

2538  Dešimtas įsakymas reikalauja išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę.²⁷¹Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų.²⁷² „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24):

Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus kūną, iki ko mes prieisime? Mes pasirengę nualinti Kristaus kūną [...]. Mes sakome esą to paties kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.²⁷³

2539  Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma sunki nuodėmė:

Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“²⁷⁴.

„Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.“²⁷⁵

2540  Pavydas yra viena nusiminimo formų, kuri atmeta meilę; krikščionis turi jį nugalėti, trokšdamas kitam gero. Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs:

Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: garbė Dievui, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą, džiaugdamasis kitų nuopelnais.²⁷⁶

2541  Įstatymo ir malonės Ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo godumo ir pavydo; pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą; moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia.

Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi sugundomas tuo, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims, ir [...] žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6).

2542  Izraeliui duoto Įsatatymo niekada nepakako nuteisinti jam pavaldžių žmonių; jis net tapo „geismo“ įrankiu.²⁷⁷ Norų ir veiksmų neatitikimas²⁷⁸ rodo nesantaiką tarp Dievo Įstatymo, kuris yra proto įstatymas, ir kito įstatymo, kuris „paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom 7, 23).

2543  „Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (Rom 3, 21–22). Nuo tada tikintieji Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24); jie yra Dvasios vedami²⁷⁹ ir vadovaujasi Dvasios troškimais.²⁸⁰

2544  Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir už viską ir ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos²⁸¹ atsižadėti visos savo nuosavybės.²⁸² Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui.²⁸³ Norint įeiti į Dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.

2545  Visi krikščionys turi „taip tvarkyti savo troškimus, kad žemiškų dalykų naudojimas ir evangelinio neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nesutrukdytų jiems siekti tobulos meilės“.²⁸⁴

2546  „Palaiminti turintys vargdienio dvasią“ (Mt 5, 3). Palaiminimai apreiškia laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarką. Jėzus giria vargdienių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė:²⁸⁵

Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir Apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).²⁸⁶

2547  Išganytojas apgailestauja, kad turtuoliai savo paguodą randa turtų pertekliuje.²⁸⁷ „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu turintis vargdienio dvasią ieško Dangaus karalystės.“²⁸⁸Atsidavimas Dangaus Tėvo apvaizdai išvaduoja iš susirūpinimo rytdiena.²⁸⁹ Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

2548  Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. „Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visokį gėrį, kokį tik įmanoma įsivaizduoti.“²⁹⁰

2549  Šventajai tautai dar reikia kovoti, padedant malonei iš dangaus, kad gautų Dievo pažadėtas gėrybes. Kad krikščionys turėtų ir regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų ir galybės viliones.

2550  Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius²⁹¹ kviečia į tobulą vienybę su Dievu:

Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlyginimu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir Apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.²⁹²

2551  „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

2552  Dešimtas įsakymas draudžia nežabotą godumą, kylantį iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galybei.

2553  Pavydas yra liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas jį pasisavinti. Jis yra viena iš didžiųjų ydų.

2554  Krikščionis nugali pavydą, trokšdamas kitam gero, nusižemindamas ir atsiduodamas Dievo apvaizdai.

2555  Tikintieji Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24); jie yra vedami Dvasios ir vadovaujasi Jos troškimais.

2556  Norint įeiti į Dangaus karalystę, būtina atsisakyti turtų. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią“ (Mt 5, 3).

2557  Ilgesio kupinas žmogus taria: „Trokštu regėti Dievą“. Tą troškulį numalšina amžinojo gyvenimo vanduo.²⁹³