Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Pirmas poskyris. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“

2 skirsnis. Antras įsakymas

Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, Vardo (Iš 20, 7).⁶⁷

Protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos [...]. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite (Mt 5, 33–34).

2142  Antras įsakymas įsako gerbti Viešpaties Vardą. Kaip ir pirmas įsakymas, jis priklauso religingumo dorybei ir išsamiau apibrėžia mūsų žodžių vartojimą šventuose dalykuose.

2143  Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas, kuris apreiškia Jo Vardą. Dievas atvirai pasako savo Vardą tiems, kurie Jį tiki; jiems save apreiškia kaip Asmens paslaptį. Vardą kaip dovaną pateikti yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties Vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti; turi jį laikyti atmintyje, tyliai ir su meile pagerbdamas;⁶⁸ savo kalboje jį minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.⁶⁹

2144  Pagarba Dievo Vardui išreiškia deramą pagarbą pačiam Dievo slėpiniui ir visiems šventiems dalykams, kuriuos tas Vardas primena. To, kas šventa, nuovoka yra religingumo dorybės žymė:

Ar šventos baimės ir pagarbos jausmai yra krikščioniški jausmai, ar ne? Niekas negali tuo protingai abejoti. Tai jausmai, kurie tikrai mus apimtų ir būtų labai stiprūs, jeigu mes sąmoningai išgyventume čia pat esantį didingąjį Dievą. Juos patirsime, tikrai suvokę Jį esant su mumis. Patirsime tiek, kiek tikėsime, kad Jis yra šalia mūsų. Neturėti tų jausmų reiškia nesuvokti, netikėti, kad Jis tikrai yra su mumis.⁷⁰

2145  Tikintysis privalo liudyti Viešpaties Vardą, be baimės išpažindamas savo tikėjimą.⁷¹Pamokslų sakymas ir katechezė turi būti kupini šventos pagarbos mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Vardui.

2146  Antras įsakymas draudžia piktnaudžiauti Dievo Vardu, tai yra netinkamai vartoti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų vardus:

2147  Dievo Vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe bei autoritetu – dėl to, kad Dievas yra ištikimas ir tiesakalbis. Jie būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti reiškia piktnaudžiauti Dievo Vardu ir tarytum laikyti Dievą melagiu.⁷²

2148  Piktžodžiavimas tiesiogiai prieštarauja antram įsakymui. Piktžodžiauti reiškia – viduje arba išorėje – tarti neapykantos Dievui žodžius, Jam priekaištauti, mesti Jam iššūkį, blogai apie Jį kalbėti, nepagarbiai apie Jį atsiliepti, piktnaudžiauti Dievo Vardu. Šv. Jokūbas smerkia tuos žmones, kurie „piktžodžiauja tam gražiam [Jėzaus] Vardui, kuriuo [yra] pavadinti“ (Jok 2, 7). Piktžodžiavimo draudimas apima ir kalbas prieš Kristaus Bažnyčią, šventuosius, šventus dalykus. Piktžodžiavimui taip pat prilygsta Dievo Vardu dangstyti nusikalstamus darbus, tuo Vardu pavergti tautas, kankinti ar mirčiai pasmerkti žmones. Piktnaudžiavimas Dievo Vardu, darant nusikaltimus, sukelia panieką religijai.

Piktžodžiavimas prieštarauja privalomai Dievo ir Jo švento Vardo pagarbai. Jis, kaip toks, yra sunki nuodėmė.⁷³

2149  Su Dievo Vardu sumišusiuose prakeiksmuose, nors jais neketinama piktžodžiauti, stinga pagarbos Viešpačiui. Antras įsakymas taip pat draudžia Dievo vardą vartoti magijoje:

Didis Jo Vardas, kai tariamas pagerbiant didingą Dievo didybę. Šventas Jo Vardas, kai tariamas garbinant Dievą ir bijant Jį įžeisti.⁷⁴

2150  Antras įsakymas draudžia melagingai prisiekti. Duoti priesaiką, arba prisiekti, reiškia kviesti Dievą paliudyti tai, kas tvirtinama; šauktis teisingojo Dievo, kad Jis laiduotų, jog prisiekiama teisingai. Priesaika įpareigoja Viešpaties Vardu. „Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, Jam tarnausi ir tik Jo Vardu prisieksi“ (Įst 6, 13).

2151  Atšaukti melagingą priesaiką – tai atlikti pareigą Dievui. Kaip Kūrėjas ir Viešpats, Dievas yra visokios tiesos pagrindas. Žmogaus žodis arba esti suderintas su Dievu, kaip pačia Tiesa, arba jai prieštarauja. Teisinga ir teisėta priesaika susieja žmogaus žodį su Dievo tiesa. Melaginga priesaika šaukiasi Dievo, kad patvirtintų melą.

2152  Priesaikos laužytojas prisiekdamas pažada tai, ko neketina įvykdyti, arba vėliau neįvykdo to, ką buvo pažadėjęs prisiekdamas. Priesaikos laužymas yra didelė nepagarba Tam, kuris yra kiekvieno žodžio Viešpats. Priesaika, įpareigojanti blogai elgtis, yra visai nesuderinama su Dievo Vardo šventumu.

2153  Jėzus išdėstė antrą įsakymą Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš Piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37).⁷⁵ Jėzus moko, kad kiekviena priesaika esti susieta su Dievu ir kad kiekvienu žodžiu privalome pagerbti Dievo ir Jo tiesos akivaizdą. Santūrus Dievo minėjimas kalboje sutampa su pagarbiu dėmesiu Jo akivaizdai, kurią kiekviena mūsų kalba arba patvirtina, arba paniekina.

2154  Sekdama šv. Pauliumi,⁷⁶ Bažnyčios Tradicija supranta, kad Jėzaus žodžiai nedraudžia priesaikos, jeigu ji daroma dėl svarbaus ir teisingo reikalo (pavyzdžiui, teisme). „Prisiekti, tai yra šauktis Dievo Vardo tiesai paliudyti, galima tik sakant tiesą, apgalvotai ir nepažeidžiant teisingumo.“⁷⁷

2155  Dievo Vardo šventumas reikalauja nesišaukti Jo dėl menkų dalykų ir neprisiekti tokiomis aplinkybėmis, kuriomis priesaiką būtų galima aiškinti kaip pritarimą neteisėtai jos reikalaujančiai valdžiai. Galima atsisakyti prisiekti, kai to reikalauja neteisėta civilinė valdžia. Priesaikos būtina atsisakyti, kai jos reikalaujama dėl asmens orumui ar Bažnyčios bendrystei priešingų tikslų.

2156  Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per krikštą Viešpaties Vardas pašventina žmogų, ir krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje. Tai gali būti vardas šventojo – Kristaus mokinio, kurio gyvenimas buvo ištikimybės savo Viešpačiui pavyzdys. Šventasis globėjas mums yra meilės pavyzdys ir užtikrina savo užtarimą. „Krikšto vardas“ taip pat gali išreikšti krikščionišką paslaptį ar dorybę. „Tėvai, krikštatėviai ir parapijos klebonas turi rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas.“⁷⁸

2157  Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu „vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“. Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Išganytojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.

2158  Dievas kiekvieną šaukia jo vardu.⁷⁹ Kiekvieno žmogaus vardas yra šventas. Vardas yra tarytum asmens atvaizdas. Jį reikia gerbti, kaip gerbiame juo vadinamo žmogaus orumą.

2159  Gautas vardas yra vardas amžinatvei. Dangaus karalystėje kiekvieno Dievo Vardu pažymėto asmens slaptingas ir nepakartojamas savitumas nušvis visu aiškumu. „Nugalėtojui aš duosiu [...] baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“ (Apr 2, 17). „Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių Jo ir Jo Tėvo Vardus, įrašytus savo kaktose“ (Apr 14, 1).

2160  „Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo Vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 2).

2161  Antras Dievo įsakymas įsako gerbti Viešpaties Vardą. Viešpaties Vardas yra šventas.

2162  Antras įsakymas draudžia netinkamai vartoti Dievo Vardą. Užgauliai tarti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų vardus yra piktžodžiavimas.

2163  Melaginga priesaika šaukiasi Dievo, kad paliudytų melą. Priesaikos sulaužymas yra sunkus nusikaltimas Viešpačiui, kuris visada ištikimai vykdo savo pažadus.

2164  „Neprisiek nei Kūrėju, nei kūriniu kitaip, kaip tik teisingai, su reikalu ir pagarbiai.“⁸⁰

2165  Per krikštą krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje. Tėvai, krikštatėviai ir parapijos klebonas turi rūpintis, kad jam būtų duotas krikščioniškas vardas. Šventasis globėjas yra meilės pavyzdys ir užtikrina savo užtarimą.

2166  Krikščionis savo maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu „vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“

2167  Dievas kiekvieną šaukia jo vardu.⁸¹