Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Pirmas poskyris. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“

1 skirsnis. Pirmas įsakymas

Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi (Iš 20, 2–5).²

Parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

2084  Dievas leidžia save pažinti, primindamas savo visagalį, maloningą ir išlaisvinantį veikimą istorijoje tautos, į kurią kreipiasi: „Aš išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Įst 5, 6). Pirmutinis kreipimasis yra pirmasis Įstatymo įsakymas: „Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, Jam tarnausi [...]. Neisite paskui kitus dievus“ (Įst 6, 13–14). Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų.

2085  Vienintelis ir tikrasis Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui..³ Apreikšdamas save, Dievas apreiškė ir žmogaus pašaukimą, ir tiesą apie žmogų. Žmogus yra pašauktas rodyti Dievą savo veikimu, derančiu „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) sutvertam kūriniui:

Niekada nebus kito Dievo, Trifonai*, ir niekada nėra buvę nuo amžių [...] kaip tik Tas, kuris sukūrė ir sutvarkė visatą. Mes nemanome, kad mūsų Dievas yra kitoks negu jūsų; Jis yra tas pats, kuris „galingai pakelta ranka“ išvedė jūsų tėvus iš Egipto. Mes pasitikime ne kokiu nors kitu Dievu, nes kito nėra, o tik tuo pačiu kaip ir jūs, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.⁴

2086  „Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mąsto, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nesudėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti, apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: 'Aš esu Viešpats'.“⁵

2087  Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mums apreiškia savo meilę. Šv. Paulius kalba apie tikėjimo klusnumą⁶ kaip apie pirmąją pareigą. Pasak jo, „Dievo nepripažinimas“ yra visų dorinių nuopuolių pagrindas ir juos paaiškina.⁷ Mūsų pareiga Dievui yra Jį tikėti ir Jį liudyti.

2088  Pirmas įsakymas reikalauja stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai:

Valingos tikėjimo abejonės jo nebepaiso arba atsisako laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia nurodo tikėti. Nevalingai abejojantis žmogus yra neryžtingas tikėti, vengia įveikti priekaištus tikėjimui arba jaučia neaiškaus tikėjimo keliamą nerimą. Sąmoningai palaikomas abejojimas gali visai aptemdyti dvasią.

2089  Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nepaisymas arba valingas atsisakymas jai pritarti. „Erezija yra pakrikštyto žmogaus atkaklus bet kurios dievišku ir katalikišku tikėjimu tikėtinos tiesos neigimas arba atkaklus abejojimas tokia tiesa. Apostazė yra visiškas krikščionių tikėjimo atmetimas. Schizma yra atsisakymas pripažinti savo pavaldumą Popiežiui arba bendrystę su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais.“⁸

2090  Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsiliepti meile už meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Viltis – su pasitikėjimu laukti Dievo palaimos ir laimės regėti Dievą; viltį taip pat lydi baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę.

2091  Pirmajam Dievo įsakymui taip pat nusidedama nuodėmėmis prieš viltį: neviltimi ir perdėtu pasitikėjimu savimi:

Nevilties apimtas žmogus nustoja tikėtis iš Dievo asmeninio išganymo, pagalbos jam pasiekti arba nuodėmių atleidimo. Jis priešinasi Dievo gerumui, Jo teisingumui (nes Viešpats yra ištikimas savo pažadams) ir Jo gailestingumui.

2092  Perdėto pasitikėjimo yra dvi rūšys. Arba žmogus pervertina savo paties galimybes (vildamasis būti išganytas be pagalbos iš aukštybių), arba per daug pasitiki Dievo visagalybe ir gailestingumu (vildamasis gauti atleidimą neatsivertęs, o garbę – jos nenusipelnęs).

2093  Tikėjimas Dievo meile apima šaukimą ir pareigą į dieviškąją meilę atsiliepti nuoširdžia meile. Pirmas įsakymas mums įsako Dievą mylėti labiau už viską, o dėl Jo mylėti ir visą kūriniją.⁹

2094  Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nepaiso Dievo meilės arba neskiria jai dėmesio; nevertina jos įtakos ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba vengia ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas arba nesirūpinimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali pasireikšti ir nenoru atsiverti meilės poveikiui. Nuoboda (acedia), arba dvasinis tingumas, priveda prie to, kad žmogus darosi nejautrus iš Dievo ateinančiam džiaugsmui ir bodisi dieviškuoju gerumu. Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės. Jis priešinasi Dievo meilei, neigdamas Jo gerumą ir imdamas Jam piktžodžiauti dėl to, kad Jis draudžia nusidėti ir skiria bausmes.

2095  Teologinės tikėjimo, vilties ir meilės dorybės ugdo ir gaivina moralines dorybes. Taigi meilė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi. Tą padaryti mus įgalina religingumo [Dievo garbinimo] dorybė.

2096  Pirmas tos dorybės aktas yra garbinimas. Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8), sako Jėzus, primindamas Pakartotą Įstatymą (Įst 6, 13).

2097  Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam pasidavimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas.¹⁰ Vienintelio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsidarymo savyje, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio sudievinimo.

2098  Tikėjimo, vilties ir meilės aktai, kuriuos įsako pirmasis įsakymas, atbaigiami malda. Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo malda keliame į Jį dvasią. Malda yra būtina sąlyga paklusti Dievo įsakymams. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).

2099  Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“¹¹

2100  Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio nusiteikimo¹² arba be ryšio su artimo meile.¹³ Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7).¹⁴Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atsiduodamas Tėvo meilei ir už mūsų išganymą.¹⁵Jungdamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

2101  Daugeliu atvejų krikščionis yra raginamas pasižadėti Dievui. Visada jis tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą didingajam, meilę – ištikimajam Dievui.

2102  „Įžadas yra sąmoningai ir laisvai Dievui pažadėtas didesnis gėris, galimas ir privalomas pasiekti vardan religingumo dorybės.“¹⁶ Įžadas yra pasiaukojimo aktas, kuriuo krikščionis paaukoja save Dievui arba pažada Jam gerą darbą. Vykdydamas savo įžadus, jis Dievui dovanoja, ką buvo Jam pažadėjęs ir pašventęs. Apaštalų darbai mums rodo, kaip šv. Pauliui rūpėjo įvykdyti jo padarytus įžadus.¹⁷

2103  Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus¹⁸:

Motina Bažnyčia džiaugiasi, kad jos prieglobstyje atsiranda daug vyrų ir moterų, kurie ištikimiau seka Išganytojo susinaikinimu ir ryškiau jį parodo, laisvai, kaip Dievo vaikai, prisiimdami neturtą ir atsižadėdami savųjų norų: tobulėdami ir siekdami daugiau, negu reikalauja įstatymas, jie dėl Dievo paklūsta žmogui, kad būtų panašesni į klusnųjį Kristų.¹⁹

Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.²⁰

2104  „Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač apie Dievą ir Jo Bažnyčią, o pažinę ją priimti ir jos laikytis.“²¹ Ta pareiga kyla „iš pačios žmonių prigimties“²²; ji suderinama ir „su tikra pagarba“ įvairioms religijoms, kurios „neretai esti visus žmones apšviečiančios Tiesos atspindys“²³, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „su meile, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klysta tikėjimo dalykuose arba jo nepažįsta“²⁴.

2105  Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra „tradicinis katalikų mokymas apie moralinę žmonių ir bendruomenių pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“²⁵. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“²⁶. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekviename žmoguje tiesos ir gėrio meilę. Tai ragina juos platinti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštalinėje Katalikų Bažnyčioje.²⁷ Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa.²⁸ Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.²⁹

2106  „Religijos srityje niekas neturi būti nei verčiamas veikti prieš savo sąžinę, nei trukdomas elgtis pagal ją, jei neperžengia leistinų ribų, nesvarbu, ar jis veiktų privačiai ar viešai, vienas ar drauge su kitais.“³⁰Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo orumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. Dėl to ta teisė „galioja ir tiems asmenims, kurie nevykdo pareigos ieškoti tiesos ir jos laikytis“³¹.

2107  „Jei kurioje nors tautoje dėl ypatingų aplinkybių valstybės įstatymai pripažįsta išskirtinę padėtį visuomenėje tik vienai religinei bendrijai, būtina drauge pripažinti ir užtikrinti religinę laisvę visiems piliečiams ir religinėms bendrijoms.“³²

2108  Religinės laisvės teisė nėra nei moralinis pritarimas laikytis klaidos,³³ nei klaidos įteisinimas,³⁴ bet prigimtinė žmogaus teisė į pilietinę laisvę; tai reiškia, kad religinėje srityje – jei neperžengia leistinų ribų – žmogus yra saugus nuo politinės valdžios išorinės prievartos. Visuomenės įstatymai tą prigimtinę teisę turi pripažinti taip, kad ji taptų pilietine teise.³⁵

2109  Religinės laisvės teisė, kaip tokia, negali būti nei neribota,³⁶ nei ribojama vien tik pozityvistinės ar natūralistinės „viešosios tvarkos“.³⁷ Tos teisės „leistinas ribas“ kiekvienai socialinei situacijai turi nustatyti politinė išmintis pagal bendrosios gerovės reikalavimus, o patvirtinti civilinė valdžia, „laikydamasi objektyvią dorinę tvarką atitinkančių teisinių normų“³⁸.

2110  Pirmas įsakymas draudžia garbinti kitus dievus, išskyrus vienintelį Viešpatį, kuris apsireiškė savo tautai; draudžia prietarus ir nereligingumą. Prietarai yra tam tikra prasme nenormalus religingumo perteklius, o nereligingumas – jo trūkumas, prieš religingumo dorybę nukreipta yda.

2111  Prietarai yra iškreiptas religinis išgyvenimas ir jį lydintis elgesys. Jie gali brautis ir į tikrojo Dievo garbinimo apeigas, kai, pavyzdžiui, vieniems ar kitiems apskritai teisėtiems arba būtiniems veiksmams teikiama kokia nors magiška reikšmė. Maldų ar sakramentinių ženklų veiksmingumą priskirti vien tik išorinei jų pusei, paliekant nuošaly jiems būtiną vidinį nusiteikimą, reiškia pasiduoti prietarams.³⁹

2112  Pirmas įsakymas smerkia politeizmą. Jis reikalauja, kad žmogus tikėtų Dievą, o ne kitus dievus, garbintų tik vienintelį Dievą, o ne kitas dievybes. Šventasis Raštas nuolat primena, kad turi būti atmesti „stabai iš sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis. Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato...“ Tie negyvi stabai žmogų daro bejėgį: „Panašūs į juos bus, kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki“ (Ps 115, 4–5. 8).⁴⁰ Tuo tarpu Dievas yra „gyvasis Dievas“ (Joz 3, 10)⁴¹, kuris teikia gyvybę ir veikia istorijoje.

2113  Stabmeldybė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra pastovi pagunda ir tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. Stabmeldybė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir nusilenkia kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (satanizmo atvejis), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, sakė Jėzus (Mt 6, 24). Daugelis kankinių mirė dėl to, kad negarbino „žvėries“⁴², atsisakę net apsimestinai jį pagerbti. Stabmeldybė atmeta vienintelę Dievo valdžią; ji nesuderinama su Dievo bendryste.⁴³

2114  Vienintelio Dievo garbinimas vienija žmogaus gyvenimą. Įsakymas garbinti vien tik Viešpatį leidžia žmogui išlikti vientisam ir gelbsti jį nuo nuolatinio blaškymosi. Stabmeldybė yra žmogui įgimto religinio išgyvenimo iškrypimas. Stabmeldys yra tas, kuris „sieloje nesunaikinamą Dievo sampratą priskiria bet kam, tik ne Dievui“⁴⁴.

2115  Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai, su pasitikėjimu pavesdamas ateitį Dievo apvaizdai ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo. Kam trūksta čia reikiamo apdairumo, tas elgiasi neatsakingai.

2116  Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie „atidengs“ ateitį.⁴⁵ Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas. Visa tai nesiderina su vien Dievui privaloma garbe ir mylinčio Dievą baimės kupina, vien Jam priklausoma mūsų pagarba.

2117  Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms – nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas prieš religingumo dorybę. Kai tokius veiksmus lydi noras pakenkti kitiems ar kai ieškoma demonų pagalbos, reikia juos dar labiau smerkti. Amuletų nešiojimas taip pat yra peiktinas. Ateities būrimas ir magija dažnai persipina su spiritizmu. Todėl Bažnyčia įspėja tikinčiuosius jo saugotis. Vadinamos tradicinės medicinos priemonių vartojimo nereikia painioti nei su blogųjų jėgų šaukimusi, nei su naudojimusi kitų žmonių lengvatikybe.

2118  Pirmas Dievo įsakymas draudžia svarbiausias nuodėmes prieš Dievo garbinimą: Dievo gundymą žodžiais ir darbais, šventvagystę ir simoniją.

2119  Dievą gundyti reiškia stengtis žodžiais ar veiksmais išmėginti Dievo gerumą ir visagalybę. Taip šėtonas norėjo prikalbinti Jėzų pulti nuo šventyklos šelmens ir tuo priversti Dievą įsikišti.⁴⁶ Jėzus tam prieštarauja Dievo žodžiais: „Negundykite Viešpaties, savo Dievo“ (Įst 6, 16). Toks įžūlus Dievo gundymas niekina mums privalomą pagarbą ir pasitikėjimą savo Kūrėju ir Viešpačiu; jame visada slypi abejojimas Dievo meile, apvaizda ir galybe.⁴⁷

2120  Šventvagystė yra sakramentų ir kitų liturginių veiksmų, taip pat Dievui pašvęstų asmenų, daiktų ir vietų išniekinimas arba jiems rodoma nepagarba. Šventvagystė yra sunki nuodėmė, ypač jei esti nukreipta prieš Eucharistiją, nes tame sakramente yra substancialiai čia esantis pats Kristaus Kūnas.⁴⁸

2121  Simonija⁴⁹ yra dvasiškų dalykų pirkimas arba pardavimas. Žyniautojui Simonui, norėjusiam nupirkti dvasinę galią, kurią jis matė veikiančią apaštaluose, Petras atsakė: „Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 20). Taip jis laikėsi Jėzaus žodžių: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).⁵⁰Neįmanoma pasisavinti dvasinių gėrybių ir elgtis su jomis tarsi būtum jų savininkas ar šeimininkas, nes jų šaltinis yra Dievas. Jas galima iš Jo gauti tik dovanai.

2122  „Sakramentų teikėjas, už savo patarnavimą gavęs kompetentingos valdžios nustatytą auką, nieko daugiau neturi reikalauti; jis visada privalo paisyti, kad nepasiturintieji, nepaisant jų neturto, būtų aprūpinami sakramentais.“⁵¹ Kompetentinga valdžia nustato tas „aukas“, vadovaudamasi principu, jog krikščionių bendruomenė privalo išlaikyti Bažnyčios tarnus. „Darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 10).⁵²

2123  „Daugelis mūsų amžininkų visiškai nepastebi glaudaus ir gyvybiškai svarbaus ryšio su Dievu arba atvirai jį atmeta; todėl ateizmą reikia laikyti viena rimčiausių šiuolaikinių problemų.“⁵³

2124  Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, kuris savo poreikius ir siekius apriboja erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad „žmogus yra pats sau tikslas, jis vienintelis kuria ir lemia savo istoriją“⁵⁴. Kita nūdienio ateizmo forma tikisi, kad žmogų išvaduos ekonominis ir socialinis išsivadavimas, o jam esą „stengiasi priešintis religija pačia savo prigimtimi, kadangi, žadindama būsimo ir prasimanyto būsimo gyvenimo viltį, atitraukia žmogų nuo žemiškosios bendruomenės kūrimo“⁵⁵.

2125  Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra prieš religingumo dorybę nukreipta nuodėmė.⁵⁶Pakaltinamumas dėl tos klaidos gali labai sumažėti žiūrint, ko ja siekiama ir kokiomis aplinkybėmis tai daroma. Ateizmui atsirasti ir plisti „nemaža dalimi gali turėti įtakos ir tikintieji: nesirūpindami religiniu auklėjimu, nevykusiu tikėjimo aiškinimu arba savo religinio, dorinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais jie labiau uždengia, negu parodo tikrąjį Dievo ir religijos veidą“⁵⁷.

2126  Ateizmas dažnai remiasi klaidinga žmogaus autonomijos samprata, kuria siekiama atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės Dievui.⁵⁸ Tačiau „Dievo pripažinimas jokiu būdu nemenkina žmogaus orumo, nes pats Dievas tą orumą pagrindžia ir atbaigia.“⁵⁹ Bažnyčia žino, „kad tai, ką ji skelbia, atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“⁶⁰.

2127  Agnosticizmo formos yra įvairios. Kai kuriais atvejais agnostikas neneigia Dievo, net tvirtina, jog turi egzistuoti transcendentinė būtis, kuri tačiau nei pati negali apsireikšti, nei kas kitas negali ką nors apie ją pasakyti. Kitais atvejais agnostikas visai nekalba apie Dievo buvimą, nes esą neįmanoma to įrodyti, vadinasi, nei teigti, nei neigti.

2128  Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų Dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti Jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir pasižymėti sąžinės nejautrumu. Labai dažnai agnosticizmas sutampa su praktiniu ateizmu.

2129  Dievo nurodymu draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai Viešpats kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentus Dievas. „Jis yra visas visur“, bet tuo pačiu metu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

2130  Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai – kaip varinis žaltys⁶¹, Sandoros Skrynia ar cherubai⁶² – vaizduotų būsimą išganymą įsikūnijusio Žodžio veikla.

2131  Septintas Visuotinis Nikėjos Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio paslaptimi ir pasisakydamas prieš paveikslų naikintojus (graik. „ikonoklastus“), įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų garbinimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus įvedė naują paveikslų „ekonomiją“.

2132  Krikščioniškas paveikslų garbinimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“⁶³, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“⁶⁴. Pagarba šventiems paveikslams yra atidus pagarbumas, bet ne vienam Dievui derantis adoravimas:

Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.⁶⁵

2133  „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5).

2134  Pirmas įsakymas ragina žmogų Dievą tikėti, Juo viltis ir Jį mylėti labiau už viską.

2135  „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ (Mt 4, 10). Dievą garbinti, kreiptis į Jį malda, teikti Jam prideramą pagarbą, vykdyti Jam duotus pažadus ir įžadus yra religingumo (Dievo garbinimo) dorybės aktai, atliekami iš klusnumo pirmam įsakymui.

2136  Tikrai garbinti Dievą žmogus yra įpareigotas ir pats vienas, ir drauge su kitais.

2137  Žmogus privalo „turėti galimybę laisvai išpažinti religiją privačiame ir viešajame gyvenime“⁶⁶.

2138  Prietarais iškreipiamas mūsų tikrojo Dievo garbinimas. Jie akivaizdūs stabmeldybėje ir įvairiose ateities būrimo bei magijos formose.

2139  Dievo gundymas žodžiais ar veiksmais, šventvagystė, simonija yra pirmu įsakymu uždraustos nuodėmės prieš religingumą (Dievo garbinimą).

2140  Dievo buvimo nepripažįstantis arba jį neigiantis ateizmas yra nuodėmė prieš pirmą įsakymą.

2141  Šventų paveikslų garbinimas yra pagrįstas Dievo Žodžio Įsikūnijimo paslaptimi. Jis neprieštarauja pirmam įsakymui.