Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

6 skirsnis. Šeštas įsakymas

Nesvetimausi (Iš 20, 14).⁸²

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 27–28).

2331  „Dievas yra meilė ir pats savyje išgyvena asmeninės meilės bendrystės paslaptį. Pagal savo paveikslą kurdamas [...] vyro ir moters prigimtį, Dievas jai suteikė pašaukimą į meilę ir bendrystę, tad ir atsakomybe paženklintą tam galią.“⁸³

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [...]; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). „Kai Dievas sukūrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, Jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija“ (Pr 5, 1–2).

2332  Seksualumas veikia visą kūnu ir dvasia vieningą žmogų, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendravimo ryšį su kitu žmogumi.

2333  Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo seksualinį tapatumą ir su juo sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildymas yra skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimo praturtinimui. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam.

2334  „Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmeninį orumą.“⁸⁴ „Žmogus yra asmuo, ir tai vienodai tinka tiek vyrui, tiek moteriai, nes abu jie buvo sukurti pagal asmeninio Dievo paveikslą ir panašumą.“⁸⁵

2335  Būdami vienodo orumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos.⁸⁶

2336  Jėzus atėjo atstatyti pirmykščio kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis ryžtingai dėsto Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs.⁸⁷

Pagal Bažnyčios Tradiciją šeštas įsakymas apima visą žmogaus seksualumą.

2337  Skaistumas reiškia darnų seksualumo įjungimą į žmogaus asmenybę, o tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę. Seksualumas, iš kurio matyti, jog žmogus priklauso fiziniam ir biologiniam pasauliui, tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įjungiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą, abipusį vyro ir moters savęs padovanojimą neribotam laikui.

Tad skaistumo dorybė apima žmogaus vientisumą ir savęs dovanojimo visuotinumą.

2338  Skaistus žmogus išsaugo visas jame esančias gyvybės ir meilės jėgas. Toks vientisumas užtikrina asmens vienybę ir priešinasi bet kokiam jos pažeidimui. Ji nesuderinama nei su dvejopu gyvenimu, nei su dvejopu kalbėjimu.⁸⁸

2339  Skaistumas moko susitvardyti, vadinasi, ugdo žmogaus laisvę. Alternatyva akivaizdi: arba žmogus apvalo savo aistras ir pasiekia ramybę, arba leidžia joms save pavergti ir tampa nelaimingas.⁸⁹ „Tad žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai pasirinkdamas, tai yra asmeniškai, iš vidaus skatinamas ir vedamas, o ne aklo vidinio impulso ar vien išorinės prievartos verčiamas. Tokį orumą žmogus įgyja, kai, išsivadavęs iš bet kokios aistrų vergijos ir laisvai pasirinkęs gėrį, siekia savojo tikslo ir sėkmingai bei sumaniai pasirūpina tinkamų priemonių jam pasiekti.“⁹⁰

2340  Kas nori būti ištikimas savo Krikšto pažadams ir atsispirti pagundoms, tas turi imtis atitinkamų priemonių: save pažinti, laikytis esamą padėtį atitinkančios askezės, klausyti Dievo įsakymų, ugdyti moralines dorybes ir ištikimai melstis. „Skaistumas mus surenka ir sugrąžina vienybę, kurią praradome, save išbarstę.“⁹¹

2341  Skaistumo dorybė priklauso pagrindinės susivaldymo dorybės sričiai: toji siekia protingai apvaldyti aistras ir kūno geismus.

2342  Susitvardymas yra ilgalaikis uždavinys. Niekada jo negalima laikyti visiškai užbaigtu. Jam prireikia pastangų visais gyvenimo tarpsniais.⁹² Didesnių pastangų gali prireikti tuo metu, kada formuojasi asmenybė: vaikystėje ir jaunystėje.

2343  Skaistumas yra pavaldus augimo dėsniams: tenka pereiti netobulo ir labai dažnai nuodėmei neatsparaus skaistumo pakopas. Dorybingas ir skaistus žmogus „diena po dienos kuria savo asmenybę gausiais laisvais apsisprendimais; jis pažįsta, myli ir vykdo dorinį gėrį laipsniškai augdamas“⁹³.

2344  Skaistumo siekimas yra labai asmeniškas uždavinys; jis apima ir žmogaus pastangas kultūrėti, nes „asmens pažanga ir pačios visuomenės tobulėjimas priklauso vienas nuo kito“⁹⁴. Skaistumo prielaida yra pagarba žmogaus teisėms, konkrečiai imant – teisei gauti su doriniu ir dvasiniu žmogaus gyvenimu susijusią informaciją bei auklėjimą.

2345  Skaistumas yra moralinė dorybė. Ji taip pat yra Dievo dovana, malonė, dvasios vaisius.⁹⁵ Atgimusiems per Krikšto vandenį Šventoji Dvasia duoda jėgos sekti Kristaus skaistumu.⁹⁶

2346  Meilė yra visų dorybių forma. Jos veikiamas skaistumas tampa savo asmens dovanojimo mokykla. Susitvardymas krypsta į savęs dovanojimą. Skaisčiai gyvenantis žmogus tampa Dievo ištikimybės ir švelnios meilės liudytoju artimui.

2347  Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje. Kristaus mokiniui ji nurodo, kaip reikia Juo sekti ir tapti į Jį panašiam; Jis mus išsirinko savo draugais,⁹⁷ visiškai mums save padovanojo ir leido mums tapti Jo dievystės dalininkais. Skaistumas – nemarumo pažadas.

Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Išsiskleidusi draugystė tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę.

2348  Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į skaistumą. Krikščionis apsivelka Kristumi,⁹⁸ kuris yra visokio skaistumo pavyzdys. Visi Kristų tikintieji yra pašaukti gyventi skaisčiai pagal kiekvieno luomą. Krikšto momentu krikščionis įsipareigoja jausmų skaistumui.

2349  „Skaistumo dorybe privalo pasižymėti įvairūs asmenys pagal savo luomą: vieni, padarę Dievui mergystės ar švento celibato įžadą, kad tuo prakilniu būdu, gyvendami nepadalyta širdimi, galėtų lengviau atsiduoti vienam Dievui; kiti – gyvendami pagal visiems privalomą dorinį įstatymą: vienaip – santuokos sujungti, kitaip – nesusituokę.“⁹⁹ Susituokę asmenys yra pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami:

Yra trejopa – sutuoktinių, našlaujančių ir mergystėje gyvenančių – skaistybės dorybė. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.¹⁰⁰

2350  Sužadėtiniai yra raginami būti skaistūs susilaikydami. Tą išmėginimo laikotarpį jie privalo vertinti kaip progą išmokti abipusės pagarbos ir ištikimybės, turėdami vilties, kad gaus vienas kitą iš Dievo. Vien santuokinei meilei derančio švelnumo apraiškas jie privalo atidėti santuokos metui. Jie turi padėti vienas kitam ugdyti skaistumą.

2351  Neskaistumas yra nepadorus mėgavimasis lytiniu malonumu arba netvarkingas jo geidimas. Lytinis malonumas doriniu požiūriu yra netvarkingas, kai jis geidžiamas vien dėl jo paties, atskirtas nuo gyvybės pradėjimo ir asmenų susivienijimo.

2352  Masturbacija [arba onanizmu] suprantamas valingas lytinių organų dirginimas, siekiant patirti lytinį malonumą. „Sekdami nuolatine tradicija, tiek Bažnyčios Mokymas, tiek dorinė tikinčiųjų sąmonė nedvejodami tvirtina, kad masturbacija yra iš esmės labai netvarkingas veiksmas.“ „Išskyrus normalius sutuoktinių santykius, sąmoningas ir valingas lytinės galios vartojimas, kad ir kokie būtų motyvai, iš esmės prieštarauja jo paskirčiai.“ Lytinio malonumo masturbacijoje ieškoma apeinant „dorinę tvarką atitinkančius lytinius santykius, kurie, tikros meilės lydimi, pilnai įprasmina abipusį atsidavimą ir žmogiškos gyvybės pradėjimą.“¹⁰¹

Norint teisingai spręsti apie moralinę nusižengusio asmens atsakomybę ir teikti atitinkamą sielovadinę pagalbą, reikia atsižvelgti į emocinį nesubrendimą, įpročio jėgą, prislėgtumo būseną ir kitus psichinius bei socialinius veiksnius, kurie doriniu požiūriu sumažina kaltę ar net daro ją labai nežymią.

2353  Paleistuvavimas yra lytinis santykiavimas tarp nesusituokusių vyro ir moters. Jis yra visiškai nesuderinamas su žmogaus orumu ir jo seksualumu, kuris savo prigimtimi yra skirtas tiek sutuoktinių labui, tiek vaikų gimdymui ir auklėjimui. Kita vertus, paleistuvavimas yra didelis papiktinimas, jei yra tvirkinami jauni žmonės.

2354  Pornografija yra tyčinis tikrai ar apsimestinai lytinius veiksmus atliekančių asmenų intymios būsenos atskleidimas, siekiant tai demonstruoti kitiems asmenims. Ji nusižengia skaistumui, nes iškreipia santuokinio akto – intymaus sutuoktinių atsidavimo vienas kitam – natūralumą. Ji labai pažemina ja užsiimančius ar besidominčius žmones (aktorius, verslininkus, žiūrovus), nes jie vieni kitiems tampa primityvaus mėgavimosi ir neleistino pasipelnymo objektu. Ir vienus, ir kitus pornografija panardina dirbtinio pasaulio iliuzijose ir yra sunkus nusikaltimas. Valdžia privalo uždrausti pornografijos gaminimą ir platinimą.

2355  Prostitucija pažemina ja užsiimantį asmenį, kuris tampa grynai lytinio malonumo objektu kitiems žmonėms. Kas ja užsiima, sunkiai nusideda sau pačiam: jis paniekina skaistumą, kuriam jį įpareigojo Krikštas, ir suteršia savo kūną – Šventosios Dvasios šventovę.¹⁰² Prostitucija yra visuomenės nelaimė. Jos aukomis dažniausiai tampa moterys, bet taip pat ir vyrai, vaikai arba paaugliai (abiem pastaraisiais atvejais nuodėmė padvigubėja dėl papiktinimo). Nors verstis prostitucija yra didelė nuodėmė, bet skurdas, šantažas ir socialinė priespauda gali sumažinti pakaltinamumą už nuodėmę.

2356  Išprievartavimas yra prievartinis pasikėsinimas į lytinę asmens neliečiamybę. Jis nusižengia teisingumui ir meilei. Išprievartavimas giliai pažeidžia kiekvieno žmogaus teisę į pagarbą, laisvę, fizinę ir dvasinę neliečiamybę. Aukai jis padaro didelę skriaudą, kuri gali išlikti visam gyvenimui. Jis visuomet yra iš esmės nedoras veiksmas. Jis dar nedoresnis, kai tėvai (plg. kraujomaišą) arba auklėtojai išprievartauja jiems pavestus vaikus.

2357  Homoseksualūs santykiai esti tarp vyrų arba moterų, patiriančių išimtinį arba vyraujantį lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims. Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose homoseksualizmo formos buvo labai įvairios. Jų kilmė psichiniu požiūriu tebėra menkai išaiškinta. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu,¹⁰³ visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“¹⁰⁴. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti.

2358  Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.

2359  Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.

2360  Seksualumą įprasmina santuokinė vyro ir moters meilė. Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu. Santuokinį pakrikštytųjų ryšį pašventina sakramentas.

2361  „Todėl seksualumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse. Jis tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties“:¹⁰⁵

Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo Viešpatį, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų“. Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi Tu, mūsų protėvių Dieve [...]. Tu sukūrei Adomą ir jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės.“ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ Tada atsigulė nakčiai (Tob 8, 4–9).

2362  „Veiksmai, kuriais sutuoktiniai itin artimai ir tyrai susijungia vienas su kitu, yra dori ir taurūs; tikrai žmogiškai išgyvenami, jie išreiškia ir stiprina abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiugiai ir su dėkingumu praturtina.“¹⁰⁶ Seksualumas yra džiaugsmo ir malonumo šaltinis:

Pats Kūrėjas [...] taip sutvarkė, kad [perduodami gyvybę] sutuoktiniai patirtų fizinį malonumą ir dvasinį pasitenkinimą. Tad, siekdami to malonumo ir juo džiaugdamiesi, jie nedaro nieko blogo. Jie naudojasi tuo, ką Kūrėjas jiems paskyrė. Vis dėlto sutuoktiniams dera žinoti saiką.¹⁰⁷

2363  Sutuoktinių susijungimu pasiekiamas dvigubas santuokos tikslas: pačių sutuoktinių gėris ir gyvybės perdavimas. Tų dviejų santuokos prasmių arba vertybių negalima atskirti, nesutrikdant dvasinio sutuoktinių gyvenimo ir nekeliant pavojaus pačiai santuokai ir šeimos ateičiai.

Tad santuokinei vyro ir moters meilei keliami du reikalavimai: ištikimybė ir vaisingumas.

2364  Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“¹⁰⁸. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą.¹⁰⁹ „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).¹¹⁰

2365  Ištikimybė reiškia, kad pastoviai bus laikomasi duotojo žodžio. Dievas yra ištikimas. Santuokos sakramentas vyrą ir moterį įjungia į Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai. Santuokiniu skaistumu jie tą paslaptį liudija pasauliui.

Šv. Jonas Auksaburnis pataria jaunikiams taip kreiptis į savo nuotakas: „Aš apglėbiau tave ir pamilau labiau už savo gyvybę. Nes šis gyvenimas yra niekis, ir mano karščiausias troškimas – jį pragyventi su tavimi taip, kad būtume tikri, jog nebūsime vienas nuo kito atskirti ir aname gyvenime, kuris mūsų dar laukia [...]. Tavo meilė man brangesnė už viską, ir nebūtų man nieko skaudesnio, kaip nesutarti su tavimi.“¹¹¹

2366  Vaisingumas yra dovana, santuokos tikslas, nes santuokinė meilė savo prigimtimi siekia būti vaisinga. Kūdikis papildo abipusę sutuoktinių meilę ne iš šalies; jis pasirodo pačiose abipusio savęs dovanojimo gelmėse, būdamas jos vaisius ir atbaigimas. Todėl ir Bažnyčia, „pasisakydama už gyvybę“¹¹², moko, jog „kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui“¹¹³. „Tą Bažnyčios Mokymo dažnai skelbiamą požiūrį pagrindžia neišardomas ryšys tarp abiejų esminių santuokinio akto prasmių – susivienijimo ir pradėjimo; tas ryšys yra Dievo nustatytas, ir žmogui savo nuožiūra nevalia jo nutraukti.“¹¹⁴

2367  Sutuoktiniai, pašaukti suteikti gyvybę, gauna Dievo kuriamosios galios ir Jo tėvystės.¹¹⁵ „Atlikdami tik jiems vieniems skirtą pareigą – perduoti gyvybę ir auklėti žmogų, sutuoktiniai supranta, jog yra Dievo Kūrėjo bendradarbiai ir tarytum Jo meilės reiškėjai. Todėl savo uždavinį jie privalo atlikti su visa žmogiška ir krikščioniška atsakomybe.“¹¹⁶

2368  Ypač ši atsakomybė susijusi su gyvybės pradėjimo reguliavimu. Dėl pagrįstų priežasčių¹¹⁷ sutuoktiniai gali norėti, kad jų vaikai gimtų rečiau. Jiems dera pagalvoti, ar jų noras nekyla iš egoizmo, ar jis atitinka atsakingos tėvystės didžiadvasiškumą. Be to, jie privalo savo elgesį derinti su objektyviais dorovės kriterijais:

Kai santuokinę meilę tenka derinti su atsakingu gyvybės perdavimu, doras elgesys priklauso ne vien nuo gerų ketinimų ir to elgesio motyvų, bet ir nuo objektyvių kriterijų, kuriuos pateikia pati žmogaus bei jo veiksmų prigimtis ir kurie išsaugo tikros meilės lydimo abipusio atsidavimo bei žmogaus pradėjimo prasmę; tai neįmanoma, jei nėra nuoširdaus noro ugdyti santuokinio skaistumo dorybę.¹¹⁸

2369  „Išsaugodamas tuos abu esminius bruožus – susivienijimą ir pradėjimą, santuokinis aktas visiškai išsaugo ir tikros abipusės meilės prasmę, ir savo paskirtį tarnauti labai kilniam žmogaus pašaukimui – tėvystei-motinys- tei.“¹¹⁹

2370  Laikini susilaikymai, savistaba ir moters nevaisingumo laikotarpiais paremti gimimų reguliavimo metodai¹²⁰ yra suderinami su objektyviais dorovės kriterijais. Tie metodai išsaugo pagarbą sutuoktinių kūnui, skatina švelnią meilę vienas kitam ir padeda ugdyti tikrą laisvę. Atvirkščiai, iš esmės blogas yra „kiekvienas veiksmas, kuriuo tiek numatant santuokinį aktą, tiek jį atliekant, tiek besivystant natūralioms jo pasekmėms, kaip tikslo ar kaip priemonės siekiama to, kad gyvybės pradėjimas būtų neįmanomas“:¹²¹

„Natūraliai kalbėsenai, išreiškiančiai abipusį ir visišką sutuoktinių atsidavimą, kontracepcija primeta objektyviai atvirkščią kalbėseną, kuri neišreiškia visiško vienas kitam atsidavimo; ji ne tik įsakmiai atmeta atvirumą naujai gyvybei, bet ir iš esmės klastoja pačią santuokinę meilę, kuri pašaukta būti viso asmens atsidavimu.“ Tas antropologinis ir moralinis skirtumas tarp kontraceptinių priemonių ir pasinaudojimo nevaisingomis dienomis „yra susijęs su dviem tarpusavyje nesuderinamomis asmens ir jo seksualumo sampratomis.“¹²²

2371  „Be to, visiems dera atsiminti, kad žmogaus gyvybė ir jos perdavimo uždavinys negali turėti vien laikinos prasmės ir būti vertinami bei suprantami tik šio pasaulio perspektyvoje, bet visada yra susiję su amžinąja žmonių paskirtimi.“¹²³

2372  Valstybė yra atsakinga už piliečių gerovę. Dėl to jai leistina daryti įtaką gyventojų prieaugiui. Ji gali tai daryti, teikdama objektyvią ir taktišką informaciją, bet tik ne vienvaldiškai spręsdama ir imdamasi prievartos. Ji taip pat negali rodyti iniciatyvos, nepaisydama sutuoktinių, kurie pirmiausia yra atsakingi už savo vaikų pradėjimą ir auklėjimą.¹²⁴ Tose srityse jai neleistina imtis doriniu požiūriu netinkamų priemonių.

2373  Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija daugiavaikes šeimas laiko Dievo palaimos ir tėvų didžiadvasiškumo ženklu.¹²⁵

2374  Labai kenčia sutuoktinių poros, būdamos nevaisingos. Abramas klausė: „Viešpatie Dieve, kas man iš Tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis...“ (Pr 15, 2). Rachelė šaukė savo vyrui Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!“ (Pr 30, 1).

2375  Reikia skatinti tyrinėjimus, kuriais siekiama sumažinti žmonių nevaisingumą, bet su sąlyga, kad jie „pagal Dievo planą ir valią tarnaus žmogui, jo neatimamoms teisėms, jo tikrai ir visapusiškai gerovei“¹²⁶.

2376  Reikia griežtai pasmerkti technines priemones, kuriomis, įsiterpiant svetimam (sėklą arba kiaušinėlį duodančiam, vaisių išnešiojančiam) asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė. Tos priemonės (dirbtinis svetimos sėklos įvedimas ir dirbtinis svetimos moters apvaisinimas) pažeidžia vaiko teisę gimti iš jam žinomų ir santuokos ryšiais sujungtų tėvo ir motinos. Jos taip pat nepaiso „išimtinės [sutuoktinių] teisės tapti tėvu ir motina tik vienas kito dėka“¹²⁷.

2377  Pačių sutuoktinių vartojamos tos techninės priemonės (dirbtinis vyro sėklos įvedimas ir dirbtinis žmonos apvaisinimas) tikriausiai esti mažiau smerktinos, bet doriniu požiūriu vis tiek nepriimtinos. Jos lytinį aktą atskiria nuo pradėjimo akto. Kūdikio buvimą pradedantis aktas nebėra dviejų asmenų atsidavimo vienas kitam aktas; jis „embriono gyvybę ir tapatumą atiduoda į medikų ir biologų rankas, o žmogaus kilmę ir ateitį leidžia nulemti technikai. Tokia technikai teikiama pirmenybė jau savaime prieštarauja bendram tėvų ir vaikų orumui bei lygybei“¹²⁸. „Gyvybės pradėjimas doriniu požiūriu netenka deramo tobulumo, jeigu jo nesiekiama kaip sutuoktinių susivienijimui būdingo akto vaisiaus. [...] Tik pagarba santuokinio akto įprasmintam ryšiui ir pagarba žmogui, kaip vieningai būtybei, suteikia pradėjimui žmogiškąjį orumą.“¹²⁹

2378  Vaikas nėra užmokestis, bet dovana. „Puikiausia santuokos dovana“ yra žmogus. Vaiko negalima laikyti nuosavybės objektu; jis tampa tokiu, jeigu pripažįstama vadinamoji „teisė turėti vaiką“. Toje srityje tikrosios teisės priklauso tik vaikui, būtent „teisė būti savo tėvų tikro santuokinės meilės akto vaisiumi ir teisė būti gerbiamam kaip asmeniui nuo savo prasidėjimo momento“¹³⁰.

2379  Kaip rodo Evangelija, fizinis nevaisingumas nėra absoliutus blogis. Sutuoktiniai, kurie, išmėginę visus leistinus medicinos būdus, vis tiek lieka nevaisingi, tegu vienijasi su Nukryžiuotoju, visokio dvasinio vaisingumo šaltiniu. Jie gali parodyti didžiadvasiškumą, įvaikindami beglobius vaikus arba atsidavę tarnaudami artimui.

2380  Svetimavimas. Tas žodis reiškia santuokinę neištikimybę. Kai du partneriai, iš kurių bent vienas yra susituokęs, tarpusavyje lytiškai santykiauja – nors tai darytų atsitiktinai, jie jau svetimauja. Kristus smerkia svetimavimą, net patį jo geidimą.¹³¹ Šeštas įsakymas ir Naujasis Testamentas be išlygų draudžia svetimavimą.¹³² Pranašai parodo, koks tai sunkus nusikaltimas. Svetimavimą jie laiko stabmeldybės nuodėmės įvaizdžiu.¹³³

2381  Svetimavimas yra nusižengimas teisingumui. Kas svetimauja, nevykdo savo įsipareigojimų. Jis pažeidžia santuokinį ryšį – sandoros ženklą, kito sutuoktinio teises ir kėsinasi į santuokos instituciją, nesilaikydamas ją įteisinusios sutarties; kelia pavojų žmogaus pradėjimo šeimoje gėriui ir vaikų, kuriem būtinas pastovus tėvų ryšys, gerovei.

2382  Viešpats Jėzus pabrėždavo, kad pagal savo planą Kūrėjas iš pat pradžių norėjo neišardomos santuokos.¹³⁴ Jis panaikino lengvatas, kurios buvo atsiradusios Senajame Įstatyme.¹³⁵

Pakrikštytųjų „galiojančios ir pavartotos santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia, dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“¹³⁶.

2383  Sutuoktinių skyrybos, išliekant santuokiniam ryšiui, kai kuriais bažnytinės teisės numatytais atvejais gali būti pateisinamos.¹³⁷

Jei civilinė ištuoka yra vienintelis galimas būdas išsaugoti kai kurias pagrįstas teises bei paveldėtą turtą arba užtikrinti vaikų globą, ji gali būti pateisinama ir nelaikoma nusižengimu dorai.

2384  Ištuoka yra sunkus nusižengimas prigimtiniam įstatymui. Ja siekiama nutraukti laisvu sutuoktinių sutikimu sudarytą sutartį gyventi drauge iki mirties. Ištuoka paniekina išganymo Sandorą, kurios ženklas yra sakramentinė santuoka. Užmegztas naujas santuokinis ryšys, nors jį ir pripažintų civilinė teisė, tik dar labiau pagilina skyrybas: naują santuoką sudaręs sutuoktinis tada tampa viešu ir pastoviu svetimautoju:

Jei nuo savo žmonos atsiskyręs vyras suartėja su kita moterimi, pats yra svetimautojas, nes tą moterį paskatina svetimauti; ir moteris, kuri su juo gyvena, yra svetimautoja, nes patraukia prie savęs kitos moters vyrą.¹³⁸

2385  Ištuoka yra nedora ir dėl to, kad sukelia netvarką pačioje visuomenėje ir jos ląstelėje – šeimoje. Tos netvarkos pasekmės yra skaudžios ir paliktam sutuoktiniui, ir vaikams, kuriuos sukrečia tėvų skyrybos, o ne kartą ir jų varžybos dalijantis vaikus; skaudžios ir visuomenei, nes dėl savo užkrečiamo pavyzdžio ištuoka tampa tikra socialine žaizda.

2386  Pasitaiko, kad vienas iš sutuoktinių tampa nekalta civilinės ištuokos auka; tokiu atveju jis nenusižengia dorinei tvarkai. Yra labai didelis skirtumas tarp vieno sutuoktinio, kuris nuoširdžiai stengėsi būti ištikimas santuokos sakramentui ir jaučiasi neteisingai atstumtas, ir kito, kuris, sunkiai nusikalsdamas, suardo pagal bažnytinę teisę tebegaliojančią santuoką.¹³⁹

2387  Visai suprantama drama to žmogaus, kuris, trokšdamas atsiversti ir gyventi pagal Evangeliją, privalo palikti vieną ar daugiau moterų, su kuriomis jis yra gyvenęs kaip su žmonomis. Vis dėlto poligamija yra nesuderinama su doriniu įstatymu. Ji yra „iš esmės priešinga santuokinei bendrystei, nes tiesiogiai atmeta paties Dievo pradžioje mums apreikštą planą ir prieštarauja vienodam vyro ir moters asmens orumui; santuokoje jiedu atsiduoda vienas kitam iš besąlyginės ir dėl to vienintelės bei išskirtinės meilės.“¹⁴⁰ Anksčiau poligamiškai gyvenusį krikščionį teisingumas griežtai įpareigoja garbingai tesėti, ką privalo savo buvusioms žmonoms ir savo vaikams.

2388  Kraujomaiša yra intymūs santykiai tarp tokio laipsnio giminių arba svainių, kuriems draudžiama tarpusavyje tuoktis.¹⁴¹ Šv. Paulius smerkia tą ypač sunkų nusikaltimą: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų [...]: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona... [...] Jau nuteisiau [...]. Viešpaties Jėzaus vardu [...] atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną (1 Kor 5, 1. 3–5).“ Kraujomaiša suardo santykius šeimoje ir nusmukdo žmogų į gyvulio būseną.

2389  Artima kraujomaišai yra seksualinė suaugusiųjų prievarta jiems pavestiesiems vaikams ar paaugliams. Tas nusikaltimas drauge yra piktinantis, paliekantis žymę visam jaunų žmonių gyvenimui pasikėsinimas į fizinę bei moralinę jų neliečiamybę ir grubus auklėtojų atsakomybės pažeidimas.

2390  Laisva sąjunga – tai vyro ir moters ryšys, apimantis ir jų lytinį suartėjimą, abiems atsisakant tą ryšį viešai įteisinti.

Apgaulinga tą ryšį vadinti „laisvąja meile“: ką gi gali reikšti meilės ryšys, kuriuo abu partneriai niekuo neįsipareigoja vienas kitam ir tuo parodo, jog jiems trūksta ir pasitikėjimo kitu žmogumi, ir savimi pačiais, ir ateitimi?

„Laisva sąjunga“ gali reikšti įvairias situacijas: konkubinatą (nesantuokinį vyro ir moters gyvenimą), apskritai santuokos nepripažinimą, nesugebėjimą laikytis ilgalaikių įsipareigojimų.¹⁴² Visos tos situacijos pažeidžia santuokos orumą, atmeta pačią šeimos idėją, sumenkina ištikimybės prasmę. Jos nesuderinamos su doriniu įstatymu: lytinis aktas yra leistinas tiktai santuokoje; šalia jos jis visada yra sunki nuodėmė, neleidžianti priimti sakramentinės komunijos.

2391  Daug kas dar tik ketinančių tuoktis šiandien reikalauja savotiškos „išbandymo teisės“. Kad ir kaip būtų tvirtas jų ketinimas susituokti, „ikisantuokiniai lytiniai santykiai nepajėgia užtikrinti visiško nuoširdumo bei ištikimybės vyro ir moters tarpusavio santykiams ir ypač apsaugoti juos nuo nepastovių nuotaikų ir įgeidžių“¹⁴³. Kūnų vienybė doriniu požiūriu leistina tik tada, kai galutinai yra sukurta vyro ir moters gyvenimo bendrystė. Žmogiška meilė nepripažįsta „bandymų“. Ji reikalauja visiško ir galutinio abiejų asmenų atsidavimo vienas kitam.¹⁴⁴

2392  „Meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.“¹⁴⁵

2393  Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmeninį orumą. Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris – turi pripažinti savo seksualinį tapatumą ir su juo sutikti.

2394  Kristus yra skaistumo pavyzdys. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas gyventi skaisčiai pagal savo luomą.

2395  Skaistumas reiškia seksualumo įjungimą į žmogaus asmenybę. Jis yra susitvardymo mokykla.

2396  Skaistumui sunkiai nusikalstama masturbacija (onanizmu), paleistuvavimu, pornografija ir homoseksualiais veiksmais.

2397  Sutuoktinių laisvai sudarytai sąjungai reikalinga ištikima meilė. Ji įpareigoja juos išlaikyti savo santuoką neišardomą.

2398  Vaisingumas yra gėris, dovana, santuokos tikslas. Perteikdami gyvybę, sutuoktiniai tampa Dievo tėvystės dalininkais.

2399  Gimimų reguliavimas yra vienas iš atsakingos tėvystės ir motinystės bruožų. Teisėti sutuoktinių norai dar neduoda teisės vartoti doriniu požiūriu nepriimtinų priemonių (pavyzdžiui, tiesioginės sterilizacijos arba kontraceptinių priemonių).

2400  Svetimavimas ir ištuoka, poligamija ir „laisva sąjunga“ yra sunkūs nusižengimai santuokos orumui.