Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

5 skirsnis. Penktas įsakymas

Nežudysi (Iš 20, 13).

Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme (Mt 5, 21–22).

2258  „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios «priklauso nuo kuriamosios Dievo galios» ir visą laiką išlieka ypatingai glaudžiai susijusi su Kūrėju, savo vieninteliu tikslu. Gyvenimo Viešpats nuo pradžios iki galo tėra vienas Dievas: niekas ir jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai nužudyti nekaltą žmogų.“³³

2259  Šventasis Raštas, pasakodamas, kaip Kainas nužudė savo brolį Abelį,³⁴ atskleidžia nuo žmonijos pradžios tūnantį žmoguje pyktį ir gobšumą – gimtosios nuodėmės pasekmes. Žmogus tapo priešas savo artimui. Dievas parodo, kokia niekšinga ši brolžudystė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos“ (Pr 4, 10–11).

2260  Į Dievo ir žmonijos Sandorą vis įsipina dieviškosios žmogaus gyvybės dovanos ir nusikalstamo žmogaus smurto priminimas:

Iš kiekvieno už artimo kraują reikalausiu atsiskaityti [...]. Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų (Pr 9, 5–6).

Senasis Testamentas kraują visada laikė šventu gyvybės ženklu.³⁵ To būtina mokyti visais laikais.

2261  Šventasis Raštas patikslina penkto įsakymo draudimą: „Nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23, 7). Tyčinis nekalto žmogaus nužudymas yra sunkus nusikaltimas, nesuderinamas su žmogaus orumu, „auksine taisykle“* ir Kūrėjo šventumu. Jį draudžiančio įsatymo galiojimas yra visuotinis: įpareigoja visus ir kiekvieną, bet kada ir bet kur.

2262  Kalno pamoksle Išganytojas primena įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21) ir papildomai uždraudžia pyktį, neapykantą ir kerštą. Kristus net reikalauja, kad Jo mokinys atsuktų kitą skruostą³⁶ ir mylėtų savo priešus.³⁷ Jis pats nesigynė ir Petrui liepė kalaviją kišti atgal į makštis.³⁸

2263  Būtinoji žmogaus ir visuomenės gintis nėra draudimo žudyti nekaltą žmogų arba tyčinės žmogžudystės draudimo išimtis. „Savigynos gali būti du padariniai: savosios gyvybės išsaugojimas ir užpuoliko mirtis.“³⁹ „Visiškai įmanoma atsirasti dviem vieno veiksmo padariniams, iš kurių pirmas yra norimas, antras – ne.“⁴⁰

2264  Savęs paties meilė išlieka pagrindiniu dorovės dėsniu. Tad teisinga reikalauti pagarbos savo teisei gyventi. Kas gina savo gyvybę, nenusikalsta žmogžudyste, net jeigu yra priverstas smogti mirtiną smūgį užpuolikui:

Jeigu kas, gindamas savo gyvybę, pavartoja daugiau jėgos, negu reikia, tai yra neleistina. Bet jei jis pasipriešina smurtui saikingai, tokia savigyna leistina [...]. Kad būtų išganytas, žmogus neprivalo atsisakyti saikingos savigynos, idant išvengtų kito mirties, nes žmogui privalu labiau rūpintis savo, negu kito gyvybe.⁴¹

2265  Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kuris yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrosios gerovės gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėti visuomenės vadovai turi teisę net imtis ginklo atremti gyventojų, už kuriuos jie yra atsakingi, užpuolikus.

2266  Valstybės pastangos užkirsti kelią veiksmams, pažeidžiantiems žmogaus teises ir pagrindines piliečių bendrabūvio taisykles, atitinka reikalavimą išsaugoti bendrąją gerovę. Teisėta civilinė valdžia turi teisę ir pareigą bausti nusikaltimo sunkumą atitinkančiomis bausmėmis. Pirmaeilis bausmės tikslas yra atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką. Kai nusikaltėlis tą bausmę priima noriai, ji įgyja atlyginamąją vertę. Pagaliau bausmės tikslas yra ne tik išsaugoti viešąją tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą, bet ir gydyti: ji turi, kiek įmanoma, padėti nusikaltėliui pasitaisyti.

2267  Nusikaltėliui, kurio tapatybė ir atsakomybė yra nustatytos su visišku tikrumu, tradicinis Bažnyčios mokymas leidžia taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko.

Jei žmonėms nuo upžuoliko apginti ir jų saugumui užtikrinti užtenka nekruvinų priemonių, valdžia privalo imtis būtent jų, kadangi jos geriau atitinka konkrečias bendrosios gerovės sąlygas ir labiau dera žmogaus orumui.

Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikaltėlius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina numarinti nusikaltėlį, iš tiesų „pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna“⁴².

2268  Penktas įsakymas draudžia, kaip sunkią nuodėmę, tiesioginę ir tyčinę žmogžudystę. Žmogžudys ir noriai jam talkinantys žmonės padaro dangaus keršto šaukiančią nuodėmę.⁴³

Kūdikių žudymas,⁴⁴ brolžudystė ir tėvažudystė, sutuoktinio nužudymas yra ypatingai sunkūs nusikaltimai, nes nutraukia natūralius žmonių ryšius. Susirūpinimas eugenika ar visuomenės higiena negali pateisinti jokios žmogžudystės, nors ji būtų civilinės valdžios įsakyta.

2269  Penktas įsakymas draudžia ką nors daryti arba nedaryti, žmogaus mirties siekiant netiesiogiai. Dorinis įstatymas draudžia, nesant svarbios pateisinamos priežasties, versti ką nors rizikuoti gyvybe arba nesuteikti pagalbos mirties pavojuje atsidūrusiam žmogui.

Visuomenei taikstytis su pragaištinga badaujančiųjų būkle ir nesistengti jiems padėti yra piktinanti neteisybė ir sunkus nusikaltimas. Verslininkai, kurių lupikavimas ir pasipelnymas verčia badauti ir mirti šalia esančius tokius pat žmones, netiesiogiai nusižengia žmogžudyste; už tai jie yra atsakingi.⁴⁵

Netyčinė žmogžudystė doriniu požiūriu nėra pakaltinama. Tačiau sunkios kaltės neišvengiama, jei, nesant pakankamo pagrindo, elgiamasi taip, kad tampama žmogaus mirties priežastimi, nors ir nesiekiant to daryti.

2270  Žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo momento. Jau nuo pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių ir nepažeidžiama kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi.⁴⁶

Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą, tave aš pašventinau (Jer 1, 5).

Mano išvaizda Tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse (Ps 139, 15).

2271  Bažnyčia nuo pat I amžiaus tvirtino, kad kiekvienas dirbtinis nėštumo nutraukimas doriniu požiūriu yra smerktinas. Tas mokymas nepakito ir lieka nepakitęs. Tiesioginis, tai yra norimas kaip tikslas arba kaip priemonė, nėštumo nutraukimas yra sunkus nusižengimas doriniam įstatymui:

Nežudyk negimusio vaisiaus nei naujagimio.⁴⁷

Dievas, gyvybės Viešpats, paskyrė žmonėms didį uždavinį išsaugoti gyvybę; tai turi būti atliekama žmogaus orumui deramu būdu. Tad gyvybę nuo pat pradėjimo būtina saugoti kuo rūpestingiausiai; nėštumo nutraukimas ir kūdikių žudymas yra baisūs nusikaltimai.⁴⁸

2272  Formalus bendradarbiavimas nutraukiant nėštumą yra sunkus nusikaltimas. Bažnyčia tą pasikėsinimą prieš žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme. „Kas daro abortą, jeigu jis įvyksta, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae“⁴⁹, tai yra „įsigaliojančią pačiu įvykdyto nusikaltimo faktu“⁵⁰ ir bažnytinės teisės numatytomis sąlygomis.⁵¹ Bažnyčia tuo nesiekia apriboti gailestingumo; ji parodo, koks sunkus tas nusikaltimas, kokia nepataisoma skriauda padaryta nekaltai žuvusiam kūdikiui, jo tėvams ir visai visuomenei.

2273  Kiekvieno nekalto žmogaus neatimama teisė gyventi yra esminis piliečių visuomenės ir jos įstatymų leidybos elementas:

„Piliečių visuomenė ir valstybės valdžia privalo pripažinti ir gerbti neatimamas žmogaus teises. Tos teisės nepriklauso nei nuo paskirų žmonių, nei nuo tėvų ir nėra kokia nors visuomenės ar valstybės suteikta privilegija; jos glūdi žmogaus prigimtyje ir yra neatskiriamos nuo asmens, kuris jas gavo pradiniu kūrimo aktu. Tarp tų pagrindinių teisių tenka paminėti čia aptariamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę bei kūno neliečiamybę nuo pradėjimo momento iki mirties.“⁵²

„Kai tik civiliniai įstatymai nustoja gynę kurią nors žmonių grupę, nors jie kaip tik turėtų daryti priešingai, valstybė tuo pačiu paneigia visų piliečių lygybę prieš įstatymą. Kai valstybė nepajėgia rūpintis visų, ypač silpnesniųjų, piliečių teisėmis, ima griūti teisinės valstybės pamatai. [...] Iš negimusiam kūdikiui nuo pradėjimo momento privalomos pagarbos ir apsaugos seka, kad įstatymais turi būti numatytos bausmės už bet kurį sąmoningą jo teisių pažeidimą.“⁵³

2274  Kadangi su embrionu nuo jo pradėjimo turi būti elgiamasi kaip su asmeniu, tai privalu, kiek tik įmanoma, ginti jo neliečiamybę, jį globoti ir gydyti, kaip ir bet kurį kitą žmogų.

Prenatalinė diagnozė doriniu požiūriu yra leistina, „jei jos metu gerbiama embriono ir žmogiškojo vaisiaus gyvybė bei neliečiamybė ir jeigu ja siekiama apsaugoti ar pagydyti patį embrioną [...]. Tačiau ji labai įsakmiai prieštarauja doriniam įstatymui, jeigu – priklausomai nuo jos rezultatų – svarstoma aborto galimybė: diagnozė [...] negali būti tapatinama su mirties nuosprendžiu“⁵⁴.

2275  „Atlikinėti medicinines procedūras su žmogaus embrionu leistina su sąlyga, kad jos išsaugos jo gyvybę bei vientisumą, nebus pernelyg rizikingos, kad jomis bus siekiama gydyti, pagerinti jo sveikatos būklę arba apsaugoti nuo pavojų paties vaisiaus gyvybę.“⁵⁵

„Amoralu žmogaus embrionus kurti pašaliniais tikslais, panaudojant juos kaip laisvai disponuojamą 'biologinę medžiagą'.“⁵⁶

„Kai kurie bandymai kištis į chromosominį ar genetinį žmogaus paveldą nėra susiję su terapija, bet siekia gimstančių žmonių atrankos pagal lytį arba kitas iš anksto numatytas ypatybes. Tokie dirbtiniai veiksmai prieštarauja žmogaus asmens orumui, jo neliečiamybei“ ir unikaliam, nepakartojamam „tapatumui“.“⁵⁷

2276  Nusilpę arba ribotų galimybių žmonės reikalingi ypatingo dėmesio; privalu padėti ligoniams ir žmonėms su negalia, kad jie galėtų gyventi, kiek įmanoma, normaliau.

2277  Tiesioginės eutanazijos tikslas, kad ir kokie būtų jos motyvai ir priemonės, yra nutraukti žmonių su negalia, ligonių arba mirštančiųjų gyvybę. Doriniu požiūriu tai nepriimtina.

Tad veiksmas arba aplaidumas, kurie savaime numarina žmogų arba kuriais siekiama jo mirties, idant jam nebereikėtų kęsti skausmo, yra nužudymas, visiškai nesuderinamas su žmogaus orumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui. Klaidinga nuomonė šiuo klausimu gali atsirasti ir be blogos valios, tačiau ji nekeičia tų nusikalstamų, visada smerktinų ir atmestinų veiksmų prigimties.⁵⁸

2278  Tačiau gali būti leistina nutraukti daug kainuojantį, rizikingą, išimtinį arba laukiamų rezultatų nepateisinantį gydymą. Tai reiškia, jog atsisakoma „atkakliosios terapijos“. Tuo nenorima paspartinti mirties, tik sutinkama, jog nepavyks jos išvengti. Nuspręsti turi pats pacientas, jeigu tik sugeba tai padaryti ir tai supranta; priešingu atveju – teisėtai įgalioti asmenys, visada atsižvelgdami į protingus paciento norus ir teisėtus interesus.

2279  Net jei ir būtų matyti, kad mirtis neišvengiama, negalima nutraukti sergančiam žmogui priderančios įprastinės slaugos. Skausmą malšinančių priemonių vartojimas mirštančiojo kančioms palengvinti, net rizikuojant sutrumpinti jo dienas, doriniu požiūriu gali būti suderinamas su žmogaus orumu, jei mirties nenorima nei kaip tikslo, nei kaip priemonės, o tik susitaikoma su ja, kaip su numatoma ir neišvengiama. Mirštančiojo būklę lengvinanti priežiūra yra tinkamiausia gailestingos meilės forma. Reikia skatinti tokią slaugą.

2280  Už savo gyvybę kiekvienas yra atsakingas ją davusiam Dievui. Dievas yra ir bus aukščiausias jos Viešpats. Mūsų pareiga ją dėkingai priimti ir saugoti Jo garbei ir savo sielų išganymui. Mes esame Dievo mums patikėtos gyvybės prižiūrėtojai, bet ne savininkai. Mes negalime su ja elgtis, kaip mums patinka.

2281  Savižudybė prieštarauja natūrialiam žmogaus polinkiui išsaugoti savo gyvybę ir pratęsti gyvenimą. Ji ypač prieštarauja teisingai savęs meilei. Ji taip pat paniekina artimo meilę, nes neteisėtai nutraukia solidarius ryšius su šeima, tauta ir žmonija, kurioms mes esame skolingi. Savižudybė prieštarauja gyvojo Dievo meilei.

2282  Jei savižudybe siekiama duoti pavyzdį, ypač jaunimui, tai ji tampa ir dideliu papiktinimu. Valingai prisidėti prie savižudybės prieštarauja doriniam įstatymui.

Dideli psichiniai sutrikimai, išgąstis arba didelė laukiančių išmėginimų, kančios arba kankinimų baimė gali sumažinti savižudžio atsakomybę.

2283  Nereikia prarasti vilties, kad nusižudę asmenys dar sulauks amžinojo išganymo. Dievas gali Jam vienam žinomu būdu duoti progos jų išganomam gailesčiui. Bažnyčia meldžiasi už žmones, pasikėsinusius į savo gyvybę.

2284  Papiktinimas yra laikysena arba elgesys, kuris kitą žmogų veda į bloga. Kas papiktina, tampa savo artimo gundytoju; stato į pavojų jo dorybes ir teisumą; gali pastūmėti savo brolį į dvasinę mirtį. Papiktinimas yra sunkus nusikaltimas, jei veiksmu arba aplaidumu kitas žmogus sąmoningai ir valingai skatinamas sunkiai nusikalsti.

2285  Papiktinimas esti tuo didesnis, kuo garbingesni žmonės papiktina, arba kuo silpnesni žmonės papiktinami. Dėl to Išganytojas pasmerkė papiktinimus: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių [...], tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6).⁵⁹ Labai smarkiai papiktina tie žmonės, kurie iš prigimties arba iš pareigos privalo kitus mokyti ir auklėti. Dėl to Jėzus priekaištauja Rašto aiškintojams bei fariziejams ir palygina juos su vilkais avių kailyje.⁶⁰

2286  Papiktinimą gali kelti įstatymai arba institucijos, mada arba viešoji nuomonė.

Tad papiktinimu nusikalsta, kas leidžia įstatymus arba kuria visuomenines struktūras, sukeliančias dorovinį nuosmukį ir religinio gyvenimo pakrikimą, arba sudaro tokias „socialines sąlygas, kurios, norint to ar nenorint, apsunkina krikščionių elgesį ir praktiškai nebeleidžia jiems gyventi pagal [Dievo] įsakymus“⁶¹. Tas pat pasakytina ir apie įmonių vadovus, savo potvarkiais skatinančius sukčiavimą, mokytojus, kurie „erzina“ savo mokinius,⁶² arba tuos žmones, kurie, manipuliuodami viešąja nuomone, atitraukia visuomenę nuo dorinių vertybių.

2287  Kas, naudodamasis savo turimomis galiomis, sudaro blogiui palankias sąlygas, nusikalsta papiktinimu ir yra atsakingas už tiesiogiai ar netiesiogiai skatinamą blogį. „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina“ (Lk 17, 1).

2288  Gyvybė ir sveikata yra Dievo mums patikėtas brangus turtas. Mes turime juo protingai rūpintis, drauge atsižvelgdami į kitų žmonių poreikius ir bendrąją gerovę.

Rūpinimasis piliečių sveikata reikalingas visuomenės pagalbos, kad būtų sudarytos gyvenimo sąlygos, leidžiančios žmogui vystytis ir bręsti; tam reikia tinkamos mitybos ir apsirengimo, gyvenamojo būsto, sveikatos apsaugos, pagrindinio lavinimo, darbo vietos, socialinės pagalbos.

2289  Nors dorovė reikalauja gerbti kūno gyvenimą, absoliučia vertybe jo nelaiko. Ji priešinasi naujosios pagonybės siekiui išaukštinti kūno kultą, viską jam aukoti, garbinti fizinį tobulumą ir sportinius laimėjimus. Pasirinktinis žmonių skirstymas į stipriuosius ir silpnuosius gali iškreipti žmonių santykius.

2290  Saikingumo dorybė įgalina išvengti visokio piktnaudžiavimo, nesaikingumo maitinantis, vartojant alkoholį, tabaką ir medikamentus. Kas, būdamas neblaivus arba be saiko pamėgęs greitį, sukelia pavojų kitų žmonių ir savo paties saugumui sausumos, vandens ar oro keliuose, sunkiai nusikalsta.

2291  Narkotikų vartojimas labai smarkiai pakenkia žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai sunkus nusižengimas, nebent narkotikus tektų vartoti grynai pagal gydytojų nurodymus. Nelegali narkotikų gamyba ir prekyba jais yra piktinantis užsiėmimas; tai tiesioginis dalyvavimas narkotikų vartojimą skatinančiuose ir su doriniu įstatymu visiškai nesuderinamuose veiksmuose.

2292  Moksliniai – mediciniai arba psichologiniai – eksperimentai su atskirais žmonėmis ar jų grupėmis gali padėti ligonių gydymui ir pagerinti visuomenės sveikatą.

2293  Ir fundamentiniai, ir taikomieji moksliniai tyrinėjimai ženkliai parodo žmogaus viršenybę kūrinijai. Mokslas ir technika yra didelės vertybės, kai jos tarnauja žmogui ir padeda jam visapusiškai vystytis visų žmonių labui; tačiau vien tik jie nepajėgia nurodyti prasmės žmogaus gyvenimui ir jo pažangai. Mokslas ir technika yra skirti žmogui, kurio dėka jie yra atsiradę ir vystosi; tad tik žmogus ir jo dorinė vertė gali būti jiems kelrodis ir nurodyti jų ribas.

2294  Apgaulinga manyti, jog moksliniai tyrinėjimai ir jų pritaikymas doriniu požiūriu yra neutralūs. Kita vertus, sprendžiant apie tyrinėjimų kryptį, negalima remtis nei vien techniniu jų veiksmingumu, nei nauda vieniems žmonėms kitų nenaudai, nei juo labiau vyraujančia ideologija. Mokslas ir technika, būdami vertingi savo esme, privalo besąlygiškai laikytis pagrindinių dorovės kriterijų; turi tarnauti žmogui, gerbti jo neatimamas teises, teikti jam tikrą ir visuotinę gerovę, nes tai atitinka Dievo planą ir Jo valią.

2295  Tyrinėjimais arba eksperimentais su žmogumi negalima pateisinti veiksmų, kurie patys prieštarauja žmogaus orumui ir doriniam įstatymui. Tokių veiksmų nepateisina nė galimas tyrinėjamų asmenų sutikimas. Doriniu požiūriu neleistini eksperimentai su žmogumi, jeigu jie kelia nepateisinamą arba sunkiai išvengiamą pavojų žmogaus gyvybei ar jo fizinei bei psichinei neliečiamybei. Eksperimentai su žmonėmis yra nesuderinami su jų orumu, juo labiau, jeigu jie atliekami be jų pačių ar už juos atsakingų asmenų žinios bei sutikimo.

2296  Organų persodinimas atitinka dorinį įstatymą, jei donoro patiriama fizinė ir psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nuopelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Jis doriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Be to, doriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors tuo ir būtų atititolinta kitų žmonių mirtis.

2297  Pagrobėjai ir įkaitų ėmėjai kelia siaubą ir savo grasinimais neleistinai prievartauja aukas. Tai doriniu požiūriu neleistini veiksmai. Terorizmas be atodairos grasina, žeidžia ir žudo; jis yra sunkus nusižengimas teisingumui ir meilei. Kankinimai, vartojant fizinę ar moralinę prievartą ir norint išgauti prisipažinimą, nubausti kaltuosius, įbauginti priešininkus, išlieti neapykantą, prieštarauja asmens pagarbai ir žmogaus orumui. Išskyrus grynai gydymo tikslais medikų numatytus atvejus, tiesioginis, tyčinis nekaltiems žmonėms daromas amputavimas, jų suluošinimas arba sterilizavimas prieštarauja doriniam įstatymui.⁶³

2298  Praeityje buvo įprasta, kad ir teisėta valdžia imasi žiaurių priemonių, idant užtikrintų pagarbą įstatymams ir viešąją tvarką; dažnai tam neprieštaraudavo ir Bažnyčios ganytojai, kurie patys savuose teismuose laikėsi iš romėnų teisės perimtų nuostatų apie kankinimus. Nepaisant tų apgailėtinų faktų, Bažnyčia visada skelbė, kad privalu būti maloningiems ir gailestingiems; dvasininkams ji draudė pralieti kraują. Pastaraisiais laikais tapo akivaizdu, kad tos žiaurios priemonės ir nėra būtinos viešajai tvarkai palaikyti, ir nesiderina su pagrįstomis žmogaus teisėmis, atvirkščiai – sukelia dar didesnį nuosmukį. Būtina jas išgyvendinti. Būtina melstis ir už aukas, ir už kankintojus.

2299  Mirštantiems žmonėms reikia dėmesio ir paslaugumo, kad jiems padėtume paskutines dienas išgyventi oriai ir ramiai. Jiems turi padėti artimųjų malda. Artimieji privalo pasirūpinti, kad ligoniai laiku priimtų sakramentus, parengiančius juos susitikti su gyvuoju Dievu.

2300  Su mirusiųjų kūnais turi būti elgiamasi pagarbiai ir meiliai, tikint prisikėlimą ir jo viliantis. Mirusiųjų laidojimas yra gailestingas darbas kūnui;⁶⁴ tai pagarba Dievo vaikams – Šventosios Dvasios šventovėms.

2301  Lavonų skrodimas teisminio tyrimo arba mokslinio tyrinėjimo tikslais doriniu požiūriu yra leistinas. Neatlyginamai atiduoti organus po mirties yra teisėtas ir girtinas dalykas.

Bažnyčia leidžia kremaciją, jeigu tuo neginčijamas tikėjimas kūno prisikėlimu.⁶⁵

2302  Primindamas įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21), Išganytojas reikalauja širdies ramybės ir smerkia mirtino pykčio ir neapykantos nedorumą:

Pyktis yra keršto troškimas. „Trokšti keršto norint bloga žmogui, kurį reikia bausti, neleistina“; tačiau yra girtina reikalauti nuobaudos, „kad būtų ištaisytos ydos ir išsaugotas teisingumas“⁶⁶. Jei pyktis virsta sąmoningu ir valingu troškimu nužudyti arba sunkiai sužeisti artimą, jis yra sunkus nusižengimas meilei – sunki nuodėmė. Viešpats pasakė: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22).

2303  Valinga neapykanta yra priešinga meilei. Neapykanta artimui yra nuodėmė, kai žmogus sąmoningai ir valingai nori jam bloga; ji yra sunki nuodėmė, kai sąmoningai ir valingai linkima jam didelės žalos. „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai...“ (Mt 5, 44–45).

2304  Kad žmogaus gyvenimas būtų pagerbtas ir galėtų vystytis, reikia taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos neužtikrina ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui užtikrinamos reikalingos gėrybės, kai žmonės tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Taika yra „tvarkos ramybė“⁶⁷, „teisumo poveikis“ (Iz 32, 17) ir meilės vaisius⁶⁸.

2305  Žemiškoji taika yra mesijinio „Ramybės Kunigaikščio“ (Iz 9, 5) – Kristaus taikos atvaizdas ir vaisius. Ant kryžiaus pralietu savo krauju Jis pats savyje sugriovė priešiškumą,⁶⁹ sutaikino žmones su Dievu ir savo Bažnyčią padarė visų žmonių tarpusavio vienybės ir jų vienybės su Dievu sakramentu.⁷⁰ „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Jis pareiškia: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).

2306  Kas atsisako prievartos bei kruvinų veiksmų ir žmogaus teisėms išsaugoti bei apginti imasi net ir silpniesiems prieinamų priemonių, rodo evangelinės meilės pavyzdį, tik privalo žiūrėti, kad tai nepažeistų žmonių bei visuomenės teisių ir pareigų; teisingai parodo, kokia didelė fizinė ir moralinė rizika yra imtis smurto, kuris neša griuvėsius ir mirtį.⁷¹

2307  Penktas įsakymas draudžia valingai griauti žmogaus gyvenimą. Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, Bažnyčia primygtinai ragina visus melstis ir taip elgtis, kad Dievo gerumas išvaduotų mus iš nuolatinių karų vergijos.⁷²

2308  Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo darbuotis, kad būtų išvengta karų.

Vis dėlto, „kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės“⁷³.

2309  Reikia griežtai laikytis sąlygų, kuriomis yra leistina karinė savigyna. Nutarimas gintis yra toks svarbus, kad jį priimti doriniu požiūriu galima tik tada, kai drauge sutampa visos šios sąlygos:

— jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama;

— jei visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodo esą neįvykdomos ir neveiksmingos;

— jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės;

— jei ginklo vartojimas nepadarys didesnės žalos ir sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Šiai sąlygai įvertinti reikia kruopščiai atsižvelgti į galingas šiuolaikines masinio naikinimo priemones.

Čia išvardyti tradiciniai vadinamosios „teisingo karo“ doktrinos elementai.

Įvertinti šias doriniu požiūriu leistinos gynybos sąlygas ir protingai nuspręsti tenka žmonėms, atsakingiems už bendrąją gerovę.

2310  Valstybės valdžia tada turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti, kas būtina valstybei apginti.

Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei, būdamas karys, yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrosios gerovės ir taikos išsaugojimo.⁷⁴

2311  Tuo atveju, kai pilietis, paklusdamas savo sąžinei, atsisako vartoti ginklą, valdžia privalo palankiai į tai atsižvelgti; jis vis tiek lieka įpareigotas kitokiu būdu tarnauti visuomenei.⁷⁵

2312  Bažnyčia ir žmogaus protas patvirtina, kad ir ginkluotų konfliktų metu pastoviai galioja dorinis įstatymas. „Jeigu, visų nelaimei, ir kilo karas, tai ne viskas dėl to leista abiem kariaujančioms pusėms.“⁷⁶

2313  Privalu pagarbiai ir žmoniškai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir belaisviais.

Sąmoningai ir valingai prieš tarptautinę teisę ir visuotinius jos principus nukreipti veiksmai, kaip ir įsakymai juos vykdyti, yra nusikaltimai. Aklo klusnumo neužtenka pateisinti paklūstantiems šiems įsakymams. Tautos, nacijos ar etninės mažumos naikinimas turi būti smerkiamas kaip mirtina nuodėmė. Doriniu požiūriu esame įpareigoti priešintis įsakymams vykdyti genocidą.

2314  „Visi karo veiksmai, kuriais siekiama be atodairos sunaikinti ištisus miestus arba dideles teritorijas drauge su jų gyventojasi, yra nusikaltimas prieš Dievą bei prieš žmogų ir turi būti griežtai ir ryžtingai smerkiami.“⁷⁷ Šiuolaikinis karas yra tuo pavojingas, kad turintiems galingos technikos, ypač atominį, biologinį ar cheminį ginklą, duoda progos įvykdyti minėtus nusikaltimus.

2315  Ginklų kaupimas daugeliui žmonių atrodo kaip paradoksalus būdas galimiems priešams sulaikyti nuo karo. Jame jie mato veiksmingiausią priemonę taikai tarp tautų užtikrinti. Prieš tokią bauginimo taktiką iškyla svarbūs moralinio pobūdžio prieštaravimai. Ginklavimosi varžybos taikos neužtikrina; užuot pašalinę karų priežastis, rizikuoja jas pagilinti. Milžiniškos išlaidos vis naujų ginklų gamybai užkerta kelią padėti skurstantiems kraštams⁷⁸ ir trukdo vystytis tautoms. Besaikis ginklavimasis pagausina konfliktų priežastis ir didina karų pavojų.

2316  Ginklų gaminimas ir prekyba jais pažeidžia bendrąją tautų ir tarptautinės bendrijos gerovę. Dėl to valstybė turi teisę ir pareigą šiuos procesus įstatymiškai tvarkyti. Trumpalaikės privačios ar grupinės naudos ieškojimas negali pateisinti veiklos, kuria kurstomas smurtas bei konfliktai tarp tautų ir pažeidžiama tarptautinė teisėtvarka.

2317  Tarp žmonių ir tautų siautėjančios neteisybės, akivaizdi ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo:

Kuo labiau žmonės esti nusidėję, tuo labiau jiems gresia karo pavojus; jis grės iki Kristui ateisiant; bet kuo labiau jie, meilės vienijami, nugali nuodėmę, tuo labiau nugalės ir smurtą, iki išsipildys pranašo žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).⁷⁹

2318  „Jo rankoje yra gyvastis visų gyvūnų ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas“ (Job 12, 10).

2319  Kiekvieno žmogaus gyvybė nuo pradėjimo momento iki mirties yra šventa, nes gyvasis ir šventasis Dievas kiekvieno žmogaus norėjo dėl jo paties, kurdamas jį pagal savo paveikslą ir panašumą.

2320  Žmogžudystė ypatingai prieštarauja žmogaus orumui ir Kūrėjo šventumui.

2321  Draudimas žudyti nepanaikina teisės neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Būtinoji gintis yra svarbi už kieno kito gyvybę arba už bendrąją gerovę atsakingų žmonių pareiga.

2322  Nuo savo pradėjimo kūdikis turi teisę gyventi. Tiesioginis, tai yra kaip tikslas arba kaip priemonė norimas, nėštumo nutraukimas yra „niekšybė“⁸⁰, sunkus nusikaltimas doriniam įstatymui. Bažnyčia tą pasikėsinimą į žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme.

2323  Kadangi su embrionu nuo jo pradėjimo turi būti elgiamasi kaip su asmeniu, tai privalu ginti jo neliečiamybę, jį globoti ir gydyti kaip ir bet kurį kitą žmogų.

2324  Valinga eutanazija, kad ir kokie būtų jos motyvai ar priemonės, yra nužudymas. Ji yra visiškai nesuderinama su žmogaus orumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui.

2325  Savižudybė yra visiškai nesuderinama su teisingumu, viltimi ir meile. Ją draudžia penktas Dievo įsakymas.

2326  Papiktinimas yra sunkus nusikaltimas, kai kiti žmonės veiksmu ar aplaidumu sąmoningai ir valingai skatinami sunkiai nusidėti.

2327  Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, turime daryti visa, kas tik protingam žmogui įmanoma, kad jo išvengtume. Bažnyčia meldžiasi: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie“.

2328  Bažnyčia ir žmogaus protas patvirtina, kad ir ginkluotų konfliktų metu pastoviai galioja dorinis įstatymas. Sąmoningai ir valingai prieš tarptautinę teisę ir visuotinius jos principus nukreiptas veikimas yra nusikaltimas.

2329  „Ginklavimosi varžybos yra baisi žmonijos rykštė ir nedovanotinai nuskriaudžia vargšus.“⁸¹

2330  „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).