Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

4 skirsnis. Ketvirtas įsakymas

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12).

Jis buvo jiems klusnus (Lk 2, 51).

Viešpats Jėzus pats buvo priminęs „Dievo įsakymo“ svarbą.¹ Apaštalas moko: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef 6, 1–3).²

2197  Ketvirtas įsakymas yra antrosios lentelės pradžioje. Jis nurodo meilės tvarką. Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus, kuriems turime būti dėkingi už gyvybę ir kurie mums perteikė tikėjimą į Dievą. Esame įpareigoti gerbti ir godoti visus žmones, kuriems dėl mūsų gėrio Dievas suteikė savo valdžios.

2198  Tas įsakymas pozityvia forma nurodo privalomas pareigas. Jį pratęsia kiti įsakymai, atskirai liečiantys pagarbą gyvybei, santuokai, žemiškiesiems gėriams, žodžiui. Jis yra vienas iš socialinio Bažnyčios mokymo pagrindų.

2199  Ketvirtas įsakymas tiesiogiai kreipiasi į vaikus, apibrėždamas jų santykius su tėvu ir motina, nes tie santykiai plačiausiai apima. Jis taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems šeimos nariams; reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniems giminaičiams ir senoliams; pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – viršininkams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo.

Išplėstine prasme tas įsakymas apima pareigas visų, kurie tik turi valdžios kitiems žmonėms ar jų bendruomenėms: tėvų, globėjų, mokytojų, viršininkų, pareigūnų, valdančiųjų.

2200  Besilaikančiųjų ketvirto įsakymo laukia atlyginimas: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12).³ Paklusimas tam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių. Jo nepaisymas, atvirkščiai, atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir paskiriems asmenims.

2201  Santuokinė bendruomenė yra pagrįsta abipusiu sutuoktinių sutikimu. Santuoka ir šeima yra skirtos sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Sutuoktinių meilė ir vaikų gimimas sukuria asmeninius ryšius ir pirmapradę atsakomybę tarp tos pačios šeimos narių.

2202  Santuokos sujungti vyras ir moteris drauge su savo vaikais sudaro šeimą. Šie ryšiai atsiranda anksčiau, negu juos pripažįsta civilinė valdžia; jie už ją viršesni. Juos reikia laikyti normaliu santykių pagrindu, pagal kurį turi būti vertinamos įvairios giminystės formos.

2203  Sukurdamas vyrą ir moterį, Dievas įsteigė žmonių šeimą ir nustatė pagrindinę jos sandarą. Jos narių orumas yra vienodas. Šeimoje esama įvairios atsakomybės, teisių ir pareigų, idant būtų siekiama bendro jos narių ir visuomenės gėrio.

2204  „Bažnytinė bendruomenė atsispindi ir gyvuoja krikščioniškojoje šeimoje, todėl pastaroji gali ir turi būti vadinama 'namų Bažnyčia'.“⁴ Ji yra tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė; iš Naujojo Testamento matyti,⁵ kad Bažnyčioje jai tenka ypatinga reikšmė.

2205  Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės ženklas ir atvaizdas. Vaikų gimdyme ir auklėjime atsispindi kūrybinis Tėvo veikimas. Šeima yra pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima evangelizuoja ir yra misionierė.

2206  Šeimos tarpusavio santykiai, ypač kai jie kyla iš abipusės jos narių pagarbos, kuria bendrus jausmus, polinkius ir interesus. Šeima yra privilegijuota bendruomenė, pašaukta įgyvendinti „bendrą sutuoktinių sutarimą ir rūpestingą tėvų bendradarbiavimą auklėjant vaikus“⁶.

2207  Šeima yra pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris yra pašaukti vienas kitam iš meilės atsiduoti ir padovanoti gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir tarpusavio ryšiais susietas gyvenimas šeimoje deda laisvės, saugumo ir broliškumo pamatus visuomenėje. Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įveda į visuomenės gyvenimą.

2208  Šeima privalo taip gyventi, kad jos nariai mokėtų rūpintis ir padėti jauniems ir seniems, ligoniams arba negalios ištiktiems bei vargšams. Esti daug šeimų, kurios nė kartą neįstengia suteikti tokios pagalbos. Tada tenka kitiems asmenims, kitoms šeimoms – su visuomenės parama – pasirūpinti jų reikalais: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27).

2209  Šeimai reikia padėti ir ją saugoti atitinkamomis socialinėmis priemonėmis. Ten, kur šeimos nepajėgia atlikti savo uždavinių, joms padėti ir paremti šeimos instituciją yra kitų visuomenės grupių pareiga. Laikydamosi papildomumo dėsnio, didesnės bendruomenės neturi savintis šeimos teisių arba kištis į jos gyvenimą.

2210  Kadangi šeima yra svarbi visuomenės gyvenimui ir gerovei,⁷ tai pastarajai ten ka ypatinga atsakomybė palaikant ir striprinant santuoką ir šeimą. Civilinė valdžia tegu žiūri savo svarbios pareigos „pripažinti, saugoti ir remti tikrąjį santuokos ir šeimos savitumą, rūpintis viešąja dora bei namų židinio gerove“⁸.

2211  Politinės bendruomenės pareiga yra gerbti šeimą, jai padėti ir užtikrinti:

— laisvę kurti šeimos židinį, turėti vaikų ir juos auklėti pagal savus moralinius ir religinius įsitikinimus;

— tvirto santuokinio ryšio bei šeimos institucijos apsaugą;

— laisvę išpažinti savo tikėjimą, jį perduoti kitiems, pagal jį auklėti savo vaikus, imantis tam reikalingų priemonių ir padedant atitinkamoms institucijoms;

— privatinės nuosavybės teisę, laisvę imtis darbo arba gauti jį, taip pat, butą, teisę emigruoti;

— pagal šalies įstatymus – teisę į medicininį aptarnavimą, pagyvenusių žmonių globą, finansinę paramą šeimoms;

— saugų gyvenimą ir sveikatos apsaugą, ypač apsaugą nuo narkomanijos, pornografijos, alkoholizmo ir kitų pavojų;

— laisvę steigti šeimų bendrijas ir taip būti atstovaujamoms civilinėje valdžioje.⁹

2212  Ketvirtas įsakymas paaiškina ir kitus santykius visuomenėje. Savo brolius ir seseris regime kaip savo tėvų vaikus; savo giminaičius – kaip protėvių palikuonis; savo šalies piliečius – kaip tėvynės sūnus ir dukteris; pakrikštytuosius – kaip savo Motinos Bažnyčios vaikus; kiekvieną žmogų – kaip sūnų ar dukterį To, kuris nori būti vadinamas „mūsų Tėvu“. Dėl to mūsų santykiai su artimu tampa asmeniški. Artimas nėra tik „individas“ žmonių kolektyve, bet būtent „tas“ asmuo, kuris dėl savo žinomos kilmės yra vertas ypatingo dėmesio ir pagarbos.

2213  Žmonių bendruomenes sudaro asmenys. Kad jie būtų gerai valdomi, neužtenka tik užtikrinti teises, atlikti pareigas ar laikytis susitarimų. Teisingi darbdavių ir dirbančiųjų, valdžios žmonių ir piliečių santykiai yra pagrindas abipusiam palankumui, kuris būdingas teisingumu ir broliškumu besirūpinančių žmonių orumui.

2214  Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis;¹⁰ ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai¹¹ maitina natūralus jausmas, kylantis iš juos jungiančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.¹²

2215  Pagarba tėvams (pietas filialis, vaikų prisirišimas) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

2216  Vaikų meilė pasireiškia tikru paslankumu ir klusnumu. „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20. 22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).

2217  Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kada tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20).¹³ Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo auklėtojų ir visų tų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė yra įsitikinusi, jog būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta.

Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja, vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė – viena Šventosios Dvasios dovanų.

2218  Ketvirtas įsakymas primena jau suaugusiems vaikams jų pareigas tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai jų senatvėje, ligoje, vienatvėje ir varge. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą.¹⁴

Juk Viešpats pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta Viešpačiui, kas neša paguodą savo motinai (Sir 3, 2–6).

Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...] Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (Sir 3, 12–13. 16).

2219  Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams spinduliuoja visoje šeimos aplinkoje. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (Pat 17, 6). „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Ef 4, 2).

2220  Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Jais gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).

2221  Santuokinės meilės vaisingumas nesibaigia vien vaikų gimdymu, bet turi apimti jų dorinį auklėjimą ir dvasinį ugdymą.Tėvų vaidmuo auklėjant „yra toks svarbus, kad vargiai kas gali juos pavaduoti“¹⁵. Ir tėvų teisė, ir pareiga auklėti vaikus yra pirmaeilės ir neatimamos.¹⁶

2222  Tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangaus Tėvo valiai.

2223  Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia yra atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie parodo, sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta ugdyti dorybėms. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tų tikros laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“¹⁷ dalykams. Didi tėvų atsakomybė yra duoti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį:

„Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

2224  Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir atsakomybei. Tėvai turi išmokyti vaikus saugotis bet kokių nuolaidų savo sąžinei ir savęs pažeminimo – tų grėsmingų pavojų kiekvienai žmonių bendruomenei.

2225  Santuokos sakramento malone tėvai yra gavę pareigą ir privilegiją evangelizuoti savo vaikus. Būdami „pirmieji tikėjimo skelbėjai“¹⁸ savo vaikams, jie privalo kuo anksčiau juos supažindinti su tikėjimo paslaptimis ir dar visai mažus įtraukti į Bažnyčios gyvenimą. Šeimos gyvenimo aplinka gali išugdyti tokius nusiteikimus, kurie visą tolimesnį gyvenimą liks gyvo tikėjimo prielaida ir jo atrama.

2226  Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Šis ugdymas vyksta jau tada, kai šeimos nariai, gyvendami su Evangelija suderintą krikščionišką gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų, pašaukimą.¹⁹Parapija yra ir krikščioniškų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų liturginio gyvenimo centras; ji yra tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta.

2227  Vaikai savo ruožtu padeda tėvams tapti šventesniems.²⁰Visi jie drauge privalo visada vieni kitiems didžiadvasiškai atleisti, kai to reikalauja pasitaikę įžeidimai, barniai, neteisybės ir apsileidimai. Taip elgtis ragina tarpusavio prisirišimas. To reikalauja Kristaus meilė.²¹

2228  Kol vaikai maži, tėvų pagarba ir meilė pirmiausia pasireiškia rūpesčiu ir atsidėjimu juos auklėjant, tenkinant jų kūno ir dvasios reikmes. Vaikams augant, ta pati pagarba ir atsidavimas skatina tėvus mokyti vaikus teisingai naudotis savo protu ir laisve.

2229  Būdami labiausiai atsakingi už savo vaikų auklėjimą, tėvai turi teisę jiems parinkti mokyklą, kuri atitiktų tėvų įsitikinimus. Tai jų pagrindinė teisė. Tėvų pareiga pagal galimybę parinkti tokias mokyklas, kurios geriausiai pavaduotų juos, auklėdamos vaikus krikščioniškai.²² Valdžios įstaigų pareiga yra užtikrinti tą tėvų teisę ir sudaryti tinkamas sąlygas jai įgyvendinti.

2230  Suaugusių vaikų pareiga ir teisė yra pasirinkti profesiją ir gyvenimo būdą. Tegu jie imasi tos atsakomybės, pasitikėdami savo tėvais, kurių nuomonės bei patarimo jie turėtų noriai teirautis ir išklausyti, o tėvai tegu nebando daryti prievartos savo vaikams, kai jie renkasi profesiją arba jaunikį bei nuotaką. Ta pareiga būti santūriems ne tik jiems nedraudžia, bet dar ir ragina padėti vaikams protingais patarimais, ypač kai tie rengiasi kurti šeimą.

2231  Kai kurie žmonės nesituokia, norėdami pasirūpinti savo tėvais ar giminaičiais, labiau atsidėti profesijos reikalams arba dėl kitų gerbtinų motyvų. Jie gali labai daug gero padaryti žmonijai.

2232  Nors šeimos ryšiai yra svarbūs, bet nėra absoliutūs. Kai tik vaikas žmogiška ir dvasine prasme vis labiau bręsta ir tampa savarankiškesnis, drauge taip pat ryškėja ir stiprėja jo ypatingas pašaukimas, kuris ateina iš Dievo. Tėvai privalo tą pašaukimą gerbti ir drąsinti savo vaikus į jį atsiliepti ir juo sekti. Reikia įsisąmoninti, kad pirmasis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi²³: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37).

2233  Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50).

Tėvai su džiaugsmu ir dėkingumu turi priimti bei gerbti Išganytojo kvietimą kuriam nors jų vaikui Juo sekti, skaisčiai gyvenant dėl Dangaus karalystės, pašvenčiant Jam savo gyvenimą arba atsidedant kunigo tarnystei.

2234  Ketvirtas Dievo įsakymas liepia mums gerbti taip pat visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje. Jis nurodo pareigas tiek valdančių žmonių, tiek tų, kurių gerovei valdžia skirta.

2235  Kas valdo, privalo tai daryti tarnaudamas. „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Dorinė vykdomos valdžios vertė priklauso nuo jos dieviškos kilmės, protingos prigimties ir jai derančio objekto. Niekas negali įsakyti ar įsteigti ką nors, kas yra priešinga žmogaus orumui ir prigimtiniam įstatymui.

2236  Valdymu siekiama parodyti teisingą vertybių hierarchiją, kad visiems būtų lengviau naudotis laisve ir atsakomybe. Viršininkai privalo išmintingai laikytis paskirstomojo teisingumo, įvertindami kiekvieno poreikius bei nuopelnus ir siekdami tarpusavio sutarimo bei taikos. Jie turi saugotis, kad jų vartojamos priemonės bei nurodymai negundytų žmonių, asmeninius interesus statydami priešais visuomenės gerovę.²⁴

2237  Politinės valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi laikytis žmoniško teisingumo, gerbti visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises.

Politinės piliečių teisės gali ir turi būti derinamos su bendrosios gerovės reikalavimais. Civilinė valdžia negali sustabdyti jų veikimo, neturėdama tam teisėto ir pakankamo pagrindo. Politinių teisių užtikrinimas tarnauja tautos ir žmonijos bendrajai gerovei.

2238  Kas yra pavaldūs valdžiai, savo viršininkus turi laikyti Dievo atstovais, kuriuos Jis paskyrė tvarkyti savo dovanų:²⁵ „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties. [...] Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Pt 2, 13. 16). Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas jų nuomone kenkia žmogaus orumui ir visuomenės gerovei.

2239  Piliečių pareiga yra drauge su civiline valdžia, tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasios įkvėptiems, didinti visuomenės gerovę. Mylėti tėvynę ir jai tarnauti yra dėkingumo pareiga ir viena iš meilės sričių. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir bendrosios gerovės siekis reikalauja, kad piliečiai atliktų savuosius uždavinius valstybės gyvenime.

2240  Paklusimas valdžiai ir solidari atsakomybė už bendrąją visuomenės gerovę moraliai įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti kraštą:

Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7).

Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip svetimieji [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos viršija [...]. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.²⁶

Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdančiuosius, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).

2241  Turtingesnių tautų pareiga yra priimti, kiek įmanoma, svetimšalius, ieškančius saugumo ir pragyvenimo šaltinių, kurių jie negali rasti savo gimtajame krašte. Civilinei valdžiai privalu rūpintis, kad būtų gerbiama prigimtinė teisė, pagal kurią svečio globa pavedama jį priėmusiems.

Politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąją gerovę, už kurią ji yra atsakinga, imigracijos teisei gali nustatyti įvairias juridines sąlygas ir reikalauti, kad migrantai laikytųsi svečios šalies įpareigojimų. Imigranto pareiga yra dėkinga širdimi tausoti jį priėmusios šalies medžiagines ir dvasines vertybes, paklusti jos įstatymams ir prisidėti prie jos išlaidų.

2242  Piliečio sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai nesuderinami su teisinga sąžine, pateisina iškilęs skirtumas tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29):

Kai valstybės valdžia, peržengdama savo kompetenciją, engia piliečius, tegu jie neatmeta tų prievolių, kurios objektyviai reikalingos bendrajai visuomenės gerovei; tačiau jiems leista ginti savo bei kitų piliečių teises nuo valdžios savivalės, laikantis prigimtinio įstatymo ir Evangelijos nubrėžtų ribų.²⁷

2243  Ginkluotas pasipriešinimas valstybės valdžios priespaudai pateisinamas tik esant drauge visoms šioms sąlygoms: 1 – jei tikrai, stipriai ir ilgesnį laiką pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės; 2 – jei esti išsemtos visos kitos galimybės; 3 – jei tai nesukels dar didesnės netvarkos; 4 – jei yra pagrįsta viltis laimėti; 5 – jei, protingai sprendžiant, neįmanoma rasti geresnės išeities.

2244  Kiekviena institucija, tegu ir neįsakmiai, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija, lemiančia jos daromus sprendimus, vertybių hierarchiją ir veikseną. Dauguma visuomenių savo institucijas kuria tuo pagrindu, kad žmogus esąs pranašesnis už daiktus. Vien tik Dievo apreikštoji religija žmogaus pradžia ir tikslu pripažįsta Dievą – Kūrėją ir Atpirkėją. Bažnyčia kviečia valdžios vadovus savo sprendimuose ir nutarimuose vadovautis ta apreikštąja tiesa apie Dievą ir žmogų:

Visuomenė, kurios neveikia ta tiesa arba kuri ją atmeta, neva išlikdama nepriklausoma nuo Dievo, esti priversta savo veiklos gairių ir tikslo ieškoti savyje pačioje arba skolintis juos iš kurios nors ideologijos; nepripažindama objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, ji, kaip rodo istorija, atvirai ar užmaskuotai atiduoda žmogų ir jo likimą totalitarinei valdžiai.²⁸

2245  „Savo uždaviniais ir kompetencija jokiu būdu nesusitapatindama su politine bendruomene, Bažnyčia [...] drauge yra žmogaus transcendentiškumo ženklas ir apsauga.“²⁹ Bažnyčia „gerbia bei remia politinę piliečių laisvę ir jų atsakomybę.“³⁰

2246  Bažnyčios pasiuntinybei priklauso „įvertinti dorine prasme net ir politinės srities dalykus, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas; tam ji pavartoja visas priemones, kurios tik, atsižvelgiant į skirtingus laikus ir aplinkybes, atitinka Evangeliją ir visų gerovę“³¹.

2247  „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Įst 5, 16; Mk 7, 10).

2248  Ketvirtu įsakymu Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus ir tuos žmones, kuriems Jis suteikė valdžią mūsų gėriui.

2249  Santuokinė bendruomenė yra pagrįsta sutuoktinių ryšiu ir abipusiu sutikimu. Santuoka ir šeima yra skirtos sutuoktinių gerovei, vaikų gimdymui ir auklėjimui.

2250  „Paskiro asmens ir žmonių bei krikščionių visuomenės gerovė yra itin glaudžiai susijusi su sutuoktinių ir šeimos gyvenimo klestėjimu.“³²

2251  Vaikai turi gerbti savo tėvus, būti jiems dėkingi, reikiamai klusnūs ir jiems padėti. Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną.

2252  Už savo vaikų tikėjimo, maldos ir visų dorybių ugdymą pirmiausia yra atsakingi tėvai. Jų pareiga, kiek tik jie pajėgia, yra tenkinti savo vaikų kūno ir dvasios reikmes.

2253  Tėvai privalo gerbti savo vaikų pašaukimą ir jį puoselėti. Jie patys turi atsiminti ir vaikus įsąmoninti, jog pirmutinis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi.

2254  Valstybės valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises ir jo galimybes naudotis savo laisve.

2255  Piliečių pareiga yra bendradarbiauti su civiline valdžia ugdant visuomenę tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia.

2256  Piliečių sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

2257  Kiekviena visuomenė, ką nors spręsdama ir veikdama, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija. Atsisakiusi Dievą ir žmogų nušviečiančios Evangelijos tiesos, visuomenė lengvai tampa totalitarine.