Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

7 skirsnis. Septintas įsakymas

Nevogsi (Iš 20, 15).¹⁴⁶

Nevok (Mt 19, 18).

2401  Septintas įsakymas draudžia neteisėtai paimti arba pasilaikyti svetimą nuosavybę ir bet kuriuo būdu daryti žalą artimo turtui. Jis įsako laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius. Jis reikalauja, kad, atsižvelgiant į bendrąją gerovę, būtų gerbiama tų gėrybių paskirtis visiems žmonėms ir teisė į privatinę nuosavybę. Krikščionys savo gyvenime stengiasi šio pasaulio gėrybes pavesti Dievui ir broliškai meilei.

2402  Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis pavedė žmonėms valdyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu tvarkytų ir naudotųsi jos vaisiais.¹⁴⁷ Sukurtosios gėrybės yra skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Nuosavybės įsigijimas yra pateisinamas, kai juo siekiama užtikrinti žmonių laisvę ir orumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam pavestųjų žmonių reikmes. Turtinė nuosavybė turi atverti galimybes įgimtam žmonių solidarumui pasireikšti.

2403  Teisė į privatinę nuosavybę, įgytą ar gautą teisėtu būdu, nekeičia fakto, kad pradžioje žemė buvo dovanota visai žmonijai. Žemiškųjų gėrybių paskirtis visiems žmonėms yra pirminis dalykas, nors bendrosios gerovės labui reikia gerbti ir privatinę nuosavybę, teises į ją bei ja naudojimąsi.

2404  „Todėl žmogus, kuris tomis gėrybėmis naudojasi, visada privalo jo nuosavybėje teisėtai esančius daiktus laikyti ne tik priklausančiais jam, bet ir bendrais visiems ta prasme, kad jie būtų naudingi ne tik jam vienam, bet ir kitiems žmonėms.“¹⁴⁸Turtinė nuosavybė jos savininką padaro Apvaizdos turtų valdytoju, turinčiu juos gausinti ir jais dalytis su kitais žmonėmis, pirmiausia su savo artimaisiais.

2405  Gamybai reikalingas – medžiaginis ar nemedžiaginis – turtas, pavyzdžiui, žemės valdos arba gamyklos, specialistų žinios arba techninis pasirengimas, jų savininkų turi būti naudojamas kuo našiau, kad duotų naudos daugeliui. Kas turi plataus vartojimo gaminių bei produktų, privalo juos vartoti saikingai, geriausią jų dalį skirdamas svečiui, ligoniui, vargšui.

2406  Už bendrąją gerovę atsakingos valstybinės valdžios teisė ir pareiga – pasirūpinti, kad žmonės tinkamai naudotųsi teise į nuosavybę.¹⁴⁹

2407  Kad būtų išsaugota pagarba žmogaus orumui ekonominėje srityje, reikia susivaldymo dorybės prisirišimui prie šio pasaulio gėrybių sumažinti; teisingumo dorybės artimo teisėms apsaugoti ir atiduoti jam, kas priklauso; reikia solidarumo, laikantis „auksinės taisyklės“ ir mokantis dosnumo iš Išganytojo, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą.¹⁵⁰

2408  Septintas įsakymas draudžia vogti, tai yra neteisėtai pasisavinti svetimą turtą, jei dėl to pagrįstai nesutinka jo savininkas. Vagystės nebus, jeigu tą sutikimą galima numatyti arba jei nesutikimas prieštarautų protui bei visuotinei gėrybių paskirčiai. Tai atsitinka neatidėliotino ir akivaizdaus būtinumo atveju, kai svetimo turto nusavinimas ir panaudojimas yra vienintelė priemonė skubiai ir esmingai (maistu, pastoge, drabužiu...) padėti nelaimės ištiktajam.¹⁵¹

2409  Kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimą turtą ir jo neatiduoti, net jeigu tam neprieštarauja civiliniai įstatymai, yra nusižengimas septintam įsakymui. Tas pat yra sąmoningai negrąžinti skolos arba pasisavinti pamestus daiktus, sukčiauti prekiaujant,¹⁵² mokėti neteisingą atlyginimą,¹⁵³ kelti kainas pasinaudojant kitų žmonių neišmanymu ar sunkumais.¹⁵⁴

Be to, doriniu požiūriu smerktini: spekuliacija, arba dirbtinis prekių kainų kaitaliojimas, siekiant pasipelnyti kitų sąskaita; korupcija, arba veiksminga įtaka atsakingiems asmenims priimti nutarimus, nesilaikant įstatymų; visuomeninio įmonių turto naudojimas asmeniniams tikslams; blogai atliekami darbai, vengimas mokėti mokesčius, čekių ir sąskaitų klastojimas, lėšų švaistymas, išlaidumas. Tyčinė žala privatinei arba visuomeninei nuosavybei yra nesuderinama su doriniu įstatymu; ją privalu atlyginti.

2410  Doriniu požiūriu leistinai įsipareigojus, pažadų reikia laikytis, o sutartis sąžiningai vykdyti. Ekonominis ir socialinis gyvenimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip laikomasi fizinių ar juridinių asmenų sudarytų sutarčių, tarp jų pardavimo–pirkimo, nuomos ar darbo sutarčių. Kiekviena sutartis turi būti gera valia sudaroma ir vykdoma.

2411  Sutartys priklauso mainų teisingumo sričiai; jis reikalauja, kad mainai vyktų gerbiant asmenų ir institucijų teises. Mainų teisingumas įpareigoja griežtai; jis reikalauja ginti nuosavybės teises, sugrąžinti skolas ir laikytis laisvai prisiimtų įsipareigojimų. Be mainų teisingumo, neįmanomas joks kitas teisingumas.

Mainų (komutatyvinį) teisingumą tenka skirti nuo įstatyminio teisingumo, apimančio piliečio prievoles visuomenei, ir nuo paskirstomojo (distributyvinio) teisingumo, nurodančio, ką visuomenė privalo suteikti piliečiams pagal jų įnašus ir poreikius.

2412  Mainų teisingumas reikalauja, kad, atitaisant padarytą neteisybę, pasisavintas turtas būtų grąžintas jo savininkui:

Jėzus giria Zachiejaus įsipareigojimą: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavino svetimą turtą, privalo jį grąžinti arba, jei jau jo nebėra, atiduoti tokį pat kitą, arba apmokėti, kiek jis vertas, priskaitant vaisius ir naudą, kurią iš to turto būtų teisėtai įgijęs jo savininkas. Lygiai taip privalo atsilyginti, atsižvelgdami į savo atsakomybę ir gautą naudą, kas tik kokiu nors būdu dalyvavo vagiant ar pasipelnė iš vagystės, apie ją žinodamas, pavyzdžiui, vogti įsakė arba padėjo, arba vagystę slėpė.

2413  Azartiniai lošimai (pavyzdžiui, lošimas kortomis) arba lažybos patys savaime neprieštarauja teisingumui. Jie tampa neleistini doriniu požiūriu, kai atima iš žmogaus lėšas, būtinas jo paties pragyvenimui ar kitų žmonių reikmėms. Lošimo aistra gali stipriai pavergti žmogų. Apgaulingai lažintis arba sukčiauti lošiant yra sunkus nusižengimas, nebent padaryti nuostoliai būtų tokie menki, kad juos patyręs žmogus, protingai galvojant, laikytų juos nereikšmingais.

2414  Septintas įsakymas draudžia užsiimti įvairiais – egoistiniais ar ideologiniais, pasipelnymo ar totalitariniais – sumetimais grindžiama veikla arba verslais, kurie pavergia žmones, nepaiso jų asmens orumo, perka, parduoda ir išmaino juos kaip prekę. Smurtu paversti žmones išnaudojama vertybe ar pasipelnymo šaltiniu yra nuodėmė, nukreipta prieš jų orumą ir pagrindines jų teises. Šv. Paulius vienam krikščioniui šeimininkui liepė savo krikščionį vergą laikyti „jau ne kaip vergą, o kaip mylimą brolį“; toks jis yra „ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis“ (Fm 1, 16).

2415  Septintas įsakymas reikalauja gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta iš prigimties yra skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajai gerovei.¹⁵⁵ Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos doriniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas– gyvenimo lygiu; jis reikalauja didžios pagarbos nepažeistai kūrinijos būklei.¹⁵⁶

2416  Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Savo apvaizda Jis rūpinasi ir jais.¹⁵⁷ Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį.¹⁵⁸ Ir žmonės turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvulėliams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis arba Pilypas Nėris.

2417  Gyvūnus valdyti Dievas pavedė žmogui, sukurtam pagal savo paveikslą.¹⁵⁹ Tad leistina naudoti gyvūnus maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. Medicininiai ir moksliniai gyvūnų tyrinėjimai doriniu požiūriu yra pateisinami, jeigu jie neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę.

2418  Be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę yra nesuderinama su žmogaus orumu. Taip pat nedora dėl jų eikvoti pinigus, kuriuos pirmiausia reikėtų panaudoti žmonių vargui palengvinti. Gyvūnus galima mylėti; tačiau nedera prie jų prisirišti taip, kaip prisirišama prie asmenų.

2419  „Krikščioniškasis Apreiškimas [...] padeda giliau suvokti visuomenės gyvenimo dėsnius.“¹⁶⁰ Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų. Vykdydama savo pasiuntinybę skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties orumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis; moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų.

2420  Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas“¹⁶¹. Jos užduotis dorinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi daryti įtaką teisingam žemiškųjų gėrybių vertinimui ir teisingiems visuomeniniams – ūkiniams santykiams.

2421  Socialinis Bažnyčios mokymas išsivystė XIX amžiuje, kai Evangelija susidūrė su naujųjų laikų industrine visuomene, naujomis jos struktūromis plataus vartojimo prekėms gaminti, nauja visuomenės, valstybės ir valdžios samprata, naujomis darbo ir nuosavybės formomis. Bažnyčios mokslo ekonominiais ir socialiniais klausimais vystymasis patvirtina nuolatinio Bažnyčios mokymo svarbą, o drauge ir tikrąją visada gyvos ir veiksmingos Tradicijos reikšmę.¹⁶²

2422  Socialinis Bažnyčios mokymas apima tiesų visumą, kurią Bažnyčia nuolat papildo, aiškindama istorinius įvykius viso Jėzaus Kristaus apreiškimo šviesoje, Šventosios Dvasios globoje.¹⁶³ Tas mokymas tampa juo priimtinesnis geros valios žmonėms, juo gražiau elgiasi jo įkvėpti tikintieji.

2423  Socialinis Bažnyčios mokymas pateikia apmąstyti pagrindinius teiginius; parengia kriterijus būsimiems sprendimams; nurodo veikimo kryptį:

Kiekviena sistema, kurioje socialinius sanktykius visiškai apsprendžia ekonominiai veiksniai, prieštarauja žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimčiai.¹⁶⁴

2424  Teorija, kuri pelną laiko vienintele ūkinės veiklos taisykle ir galutiniu tikslu, doriniu požiūriu nepriimtina. Besaikis noras praturtėti neišvengiamai turi blogų padarinių. Jis yra daugelio socialinę tvarką griaunančių konfliktų priežastis.¹⁶⁵

Sistema, kuri, „organizuodama kolektyvinę gamybą, nepaiso pavienių asmenų ir jų bendrijų pagrindinių teisių“¹⁶⁶, yra nesuderinama su žmogaus orumu.Bet kuri veikla, kurioje žmogus paverčiamas tik pasipelnymo priemone, jį pavergia, o pinigą padaro stabu ir padeda plisti ateizmui. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24; Lk 16, 13).

2425  Bažnyčia atmetė totalitarines ir ateistines ideologijas, naujaisiais laikais susijusias su „komunizmu“ arba „socializmu“. Drauge ji atmetė „kapitalizmo“ propaguojamą individualizmą ir absoliučią rinkos dėsnių pirmenybę prieš žmogaus darbą.¹⁶⁷ Ekonomikos reguliavimas vien centralizuotu planavimu iš pagrindų pakerta socialinius ryšius, o jos reguliavimui vien rinkos dėsniais trūksta socialinio teisingumo, „nes daugybės žmogaus poreikių rinka negali patenkinti“¹⁶⁸. Tenka pritarti protingam rinkos ir verslo tvarkymui, laikantis teisingos vertybių hierarchijos ir atsižvelgiant į bendrąją gerovę.

2426  Ūkinės veiklos vystymas ir gamybos didinimas yra skirti žmonių poreikiams tenkinti. Ekonominio gyvenimo tikslas nėra vien tik gėrybių gausa ir išaugęs pelnas ar galybė; ekonominis gyvenimas pirmiausia turi tarnauti žmonėms – visam žmogui ir visai žmonijai. Savais metodais vystoma ūkinė veikla turi neperžengti dorinės tvarkos ribų ir laikytis socialinio teisingumo, idant atitiktų žmogui numatytą Dievo planą.¹⁶⁹

2427  Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni kitų gėriui tęsti kūrimo darbą.¹⁷⁰ Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10).¹⁷¹ Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą¹⁷² ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys.¹⁷³ Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

2428  Dirbdamas žmogus lavina ir išvysto dalį savo prigimties sugebėjimų. Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui.¹⁷⁴

Kiekvienam žmogui turi būti atvira galimybė darbu įsigyti pragyvenimo lėšų sau bei savo artimiesiems ir būti naudingam visuomenei.

2429  Kiekvienas žmogus turi teisę imtis ūkinės veiklos, kiekvienas turi teisę ir pareigą naudotis savo talentais, atitinkamai didindamas visų gerovę ir gaudamas teisėtus savo pastangų vaisius. Jis privalo laikytis teisėtos valdžios bendram labui priimtų potvarkių.¹⁷⁵

2430  Ekonominiame gyvenime susipina įvairūs interesai, dažnai priešingi vieni kitiems. Tuo paaiškinami jam būdingi konfliktai.¹⁷⁶ Reikia stengtis juos spręsti derybomis, atsižvelgiant į visų ūkinės veiklos dalyvių – įmonių vadovų, samdomų darbuotojų bei jų atstovų (pavyzdžiui, profesinių sąjungų), o kai kuriais atvejais ir valdžios įstaigų – teises ir pareigas.

2431  Valstybės atsakomybė. „Ūkinė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali vykti izoliuota nuo institucinio, teisinio ir politinio gyvenimo. Jai vystyti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra užtikrinti tas garantijas, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, taigi jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. [...] Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ūkinėje veikloje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei, bet įvairioms ūkinėms bendrijoms bei susivienijimams, iš kurių susideda visuomenė.“¹⁷⁷

2432  Įmonių vadovai yra atsakingi prieš visuomenę už ekonomines ir ekologines savo veiklos pasekmes.¹⁷⁸ Jų pareiga žiūrėti žmonių gerovės, o ne vien didinti pelną. Vis dėlto būtinas ir pelnas. Jis leidžia investuoti kapitalą, kuris užtikrina įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą.

2433  Visiems be išimties žmonėms – vyrams ir moterims, sveikiems ir su negalia, vietos gyventojams ir svetimšaliams – turi būti atviri keliai gauti darbą ir įgyti profesiją.¹⁷⁹ Visuomenė savo ruožtu privalo pagal aplinkybes padėti piliečiams susirasti darbą ir užsiėmimą.¹⁸⁰

2434  Teisingas užmokestis yra teisėtas darbo vaisius. Jo nepriskaičiuoti ar neišmokėti gali būti didi neteisybė.¹⁸¹ Norint teisingai nustatyti darbo užmokestį, reikia atsižvelgti ir į dirbančiojo reikmes, ir į jo įnašą. „Atsižvelgiant į kiekvieno dirbančiojo pareigas ir darbo našumą, taip pat įmonės būklę ir bendrąją gerovę, už darbą reikia taip atlyginti, kad žmogus turėtų lėšų deramai tvarkyti savo ir savo artimųjų medžiaginį, socialinį, kultūrinį ir dvasinį gyvenimą.“¹⁸² Kad nustatytas užmokesčio dydis būti pateisinamas doriniu požiūriu, dar neužtenka šalių susitarimo.

2435  Streikas doriniu požiūriu yra teisėtas, kai atrodo esąs neišvengiama, net būtina priemonė pasiekti atitinkamą naudą. Doriniu požiūriu jis tampa neleistinas, kai jį lydi smurtas arba kai jam keliami tikslai nėra tiesiogiai susiję su darbo sąlygomis ar prieštarauja bendrajai gerovei.

2436  Yra neteisinga nemokėti socialinio draudimo įstaigoms teisėtos valdžios nustatytų įmokų.

Bedarbio padėtis beveik visada yra smūgis nedarbo ištiktam žmogui ir grėsmė jo gyvenimo pusiausvyrai. Be asmeniškai patiriamos skriaudos, iškyla daug pavojų ir jo šeimai.¹⁸³

2437  Ūkinės veiklos ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje yra pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra „praraja“¹⁸⁴. Vienoje jos pusėje – kas turi galimybes vystyti gamybą ir tai daro, kitoje – kas vis labiau įsiskolina.

2438  Dėl įvairių religinių, politinių, ekonominių ir finansinių priežasčių socialinis klausimas šiandien „iškilo pasauliniu mastu“¹⁸⁵. Valstybėms, kurios politiškai jau yra priklausomos vienos nuo kitų, būtinas solidarumas. Jis dar reikalingesnis, kai tenka užkirsti kelią „iškrypusiems mechanizmams“, tampantiems kliūtimi silpniau išsivysčiusių šalių pažangai.¹⁸⁶Vieton piktnaudžiaujančių ar net lupikaujančių finansinių sistemų,¹⁸⁷ nelygiaverčių prekybinių santykių tarp tautų, ginklavimosi varžybų reikia pastatyti bendras pastangas, idant būtų sutelkta išteklių siekti moralinės, kultūrinės ir ekonominės pažangos, „nurodant naujus prioritetus ir keičiant vertybių skalę“¹⁸⁸.

2439  Turtingosioms valstybėms tenka didelė moralinė atsakomybė tų tautų atžvilgiu, kurios pačios negali rasti savo pažangai reikalingų lėšų arba kurioms tai padaryti sutrukdė tragiški istoriniai įvykiai. Tai solidarumo ir meilės, bet drauge ir teisingumo pareiga, jei turtingųjų tautų gerovę lėmė vertai neapmokėti ištekliai.

2440  Tiesioginė pagalba yra tinkama reakcija į skubius, ypatingus poreikius, kurių priežastimi būna, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, epidemijos ir kt. Bet jos nepakanka nei dėl nepritekliaus atsirandantiems dideliems nuostoliams padengti, nei nuolat iškylantiems poreikiams patenkinti. Taip pat reikia reformuoti tarptautines ūkines ir finansines institucijas, kad jos palaikytų teisingesnius santykius su silpniau išsivysčiusiomis šalimis.¹⁸⁹ Reikia remti vargstančių, savo pažangos ir išsivadavimo siekiančių šalių pastangas.¹⁹⁰ Tą daryti ypač svarbu žemės ūkio srityje. Žemdirbiai, ypač trečiajame pasaulyje, sudaro didžiąją vargšų dalį.

2441  Be atsigręžimo į Dievą ir savęs pačių pažinimo neįmanoma bet kuri visapusiška visuomenės pažanga. Ši pažanga gausina materialines gėrybes ir skiria jas tarnauti žmogui ir jo laisvei. Ji mažina skurdą ir ekonominį išnaudojimą. Ji didina pagarbą kultūriniam savitumui ir atvirumą transcendencijai.¹⁹¹

2442  Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintieji pasauliečiai; tai yra jų pašaukimo dalis. Socialinei veiklai vystyti yra daug konkrečių kelių. Joje visada reikia atsižvelgti į bendrąją gerovę ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „krikščionišku atsidavimu gaivinti žemišką tikrovę ir būti joje taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“¹⁹².

2443  Dievas laimina tuos, kurie padeda varguoliams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė varguoliams.¹⁹³Kai „vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5),¹⁹⁴ tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

2444  „Bažnyčios meilę varguoliams [...] rodo visa jos tradicija.“¹⁹⁵Tą meilę įkvepia palaiminimų Evangelija,¹⁹⁶ Jėzaus neturtas¹⁹⁷ ir Jo dėmesys vargdieniams¹⁹⁸. Varguolių meilė gali būti net vienas iš motyvų dirbti, idant būtų „iš ko padėti stokojančiam“¹⁹⁹. Ji nukreipta ne tik prieš medžiaginį neturtą, bet ir prieš daugelį kultūrinio bei religinio neturto formų.²⁰⁰

2445  Varguolių meilė nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams:

Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).

2446  Šv. Jonas Auksaburnis tai įsakmiai primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų.“²⁰¹ „Pirmiausia reikia atiduoti, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų dovanojama iš meilės, kas priklauso pagal teisingumą“:²⁰²

Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.²⁰³

2447  Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose.²⁰⁴ Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir įžeidimus atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui ypač yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti.²⁰⁵ Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų yra varguolių šelpimas;²⁰⁶ tai taip pat ir Dievui patinkamas teisumo darbas.²⁰⁷

Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų to, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16)²⁰⁸.

2448  „Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Kristaus – Išganytojo užuojautą, Jis panoro pasiimti vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (Pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia ypatingai pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, priešingai daugelio savo narių netesėjimui, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“²⁰⁹

2449  Jau Senajame Testamente įvairios teisinės normos (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo tiems žmonėms, kurie perka „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet mus ragina varguoliuose – Jo broliuose – matyti Jį patį:²¹⁰

Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“²¹¹

2450  „Nevogsi“ (Įst 5, 19). „Nei vagys, nei gobšai [...], nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 10).

2451  Septintas įsakymas liepia laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius.

2452  Sukurtosios gėrybės yra skirtos visai žmonijai. Teisė į privatinę nuosavybę nekeičia fakto, kad žemiškos gėrybės yra skirtos visiems žmonėms.

2453  Septintas įsakymas draudžia vogti. Vagystė yra neteisėtas svetimo turto pasisavinimas, jei dėl to pagrįstai nesutinka jo savininkas.

2454  Kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimą turtą ir juo naudotis prieštarauja septintam įsakymui. Padaryta neteisybė turi būti atitaisyta. Mainų teisingumas reikalauja grąžinti pavogtą turtą.

2455  Dorinis įstatymas draudžia veiksmus, kuriais dėl pasipelnymo ar totalitarinių tikslų siekiama žmones pavergti, juos pirkti, parduoti ar mainyti kaip prekę.

2456  Kūrėjo leistas naudojimasis negyvosios gamtos, augmenijos ir gyvūnijos ištekliais negali būti atskirtas nuo dorinių įpareigojimų, įskaitant įsipareigojimus būsimoms kartoms.

2457  Gyvūnai yra pavesti žmogaus globai; jis turi būti jiems palankus. Jie gali tarnauti teisingiems žmogaus poreikiams.

2458  Bažnyčia daro moralinius sprendimus ekonominėje ir socialinėje srityje, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas. Jai rūpi bendra laikinoji žmonių gerovė, nes ji turi ryšį su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu.

2459  Pats žmogus yra viso ekonominio ir socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas. Socialiniame klausime svarbiausia yra tai, kad Dievo visiems sukurtos gėrybės, laikantis teisingumo ir padedant meilei, iš tikrųjų taptų visų turtu.

2460  Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Savo darbu žmogus dalyvauja pasaulio kūrime. Darbas gali būti atperkantis, kai dirbame susivieniję su Kristumi.

2461  Tikroji pažanga yra viso žmogaus pažanga. Svarbu kiekviename žmoguje išugdyti sugebėjimą būti ištikimam savo pašaukimui, tai yra Dievo šaukimui.²¹²

2462  Varguolių šelpimas yra broliškosios meilės ženklas; tai ir Dievui patinkamas teisumo darbas.

2463  Matant daugybę žmonių be duonos, be pastogės, be vietos, kaip juose neatpažinti Lozoriaus, alkano elgetos iš Jėzaus palyginimo?²¹³ Kaip neišgirsti Jėzaus sakant: „Nė man [taip] nepadarėte“ (Mt 25, 45)?