Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

8 skirsnis. Aštuntas įsakymas

Neliudysi melagingai prieš savo artimą (Iš 20, 16).

Protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas (Mt 5, 33).

2464  Aštuntas įsakymas draudžia iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti savo Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme: tai didelė, Sandoros pamatus ardanti neištikimybė Dievui.

2465  Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa.²¹⁴ Jo įstatymas yra tiesa.²¹⁵ „Ištikimybė Tavo trunka per visas kartas“ (Ps 119, 90).²¹⁶ Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.²¹⁷

2466  Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos,²¹⁸ Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa.²¹⁹ Visi, kurie Jį tiki, nelieka patamsyje.²²⁰ Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina²²¹ ir kuri pašventina.²²² Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia,²²³ kurią Tėvas siunčia Jo vardu²²⁴ ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

2467  Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis yra įpareigotas ją gerbti ir liudyti: „Būdami orūs kaip asmenys, visi žmonės pačia savo prigimtimi ir jausdami moralinę pareigą, yra verčiami ieškoti tiesos, pirmiausia religinės tiesos. Jie taip pat privalo laikytis pažintos tiesos ir pagal jos reikalavimus tvarkyti visą savo gyvenimą.“²²⁵

2468  Tiesa, kaip teisingas žmogaus elgesys ir teisinga jo kalba, vadinasi tiesumas, nuoširdumas arba atvirumas. Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti teisybę, išvengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2469  „Žmonės negalėtų sugyventi, jeigu vieni kitais nepasitikėtų, tai yra slėptų tiesą.“²²⁶ Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso. Tiesumas išlaiko pusiausvyrą tarp to, ką reikia pasakyti, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti: jis apima atvirumą ir santūrumą. „Būdamas garbingas, žmogus privalo pareikšti tiesą kitam žmogui.“²²⁷

2470  Kristaus mokinys yra pasiryžęs „gyventi tiesoje“, tai yra gyventi kukliai, sekdamas Išganytojo pavyzdžiu ir būdamas ištikimas Jo tiesai. „Jei sakytume, kad bendraujame su Juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jn 1, 6).

2471  Pilotui Kristus pareiškė atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą.²²⁸ Krikščionis neturi gėdytis „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8). Tais atvejais, kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip šv. Paulius savo teisėjams, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).

2472  Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime juos skatina būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, kuris patvirtina tiesą arba leidžia ją pažinti:²²⁹

Visi krikščionys, kad ir kur jie gyventų, yra įpareigoti savo gyvenimo pavyzdžiu ir žodžio liudijimu rodyti naują žmogų, kuriuo apsivilko pasikrikštiję, ir Šventosios Dvasios jėgą, juos sustiprinusią Sutvirtinimo sakramentu.²³⁰

2473  Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas; liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija Kristų, mirusį ir prisikėlusį, su kuriuo jį vienija meilė; liudija tikėjimo tiesą ir krikščioniškąjį mokslą. Jis tvirtai pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“²³¹

2474  Savo gyvybe tikėjimą paliudijusių kankinių atsiminimus Bažnyčia labai rūpestingai rinko ir juos sudėjo į Kankinių aktus. Tai krauju rašytas tiesos archyvas:

Niekuo manęs nebesužavės nei šis pasaulis, nei žemiškos karalystės. Man verčiau mirti ir su Jėzumi Kristumi susivienyti, negu karaliauti iki žemės pakraščių. Ieškau To, kuris už mus numirė. Trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas...²³²

Šlovinu Tave, kad šią dieną ir šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį [...]. Tu ištesėjai savo pažadą, Dieve ištikimasis ir teisusis! Todėl ir aukštinu Tave už visa, garbinu ir šlovinu per amžinąjį ir dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su Juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.²³³

2475  Kristaus mokiniai yra apsivilkę „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4, 25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1).

2476  Melagingas liudijimas ir kreiva priesaika. Viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai įgyja ypatingą svorį. Teisme jie tampa melagingu liudijimu,²³⁴ duodant priesaiką – kreiva priesaika. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę, kurios nusipelnė kaltinamasis;²³⁵ iš esmės pakenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.

2477  Pagarba geram žmonių vardui draudžia bet kuriuos veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti.²³⁶ Tad nusikalsta:

— skubotu sprendimu, kas, nors ir tylomis, bet neturėdamas tam pakankamo pagrindo, priskiria artimui moralinę ydą;

— apkalba, kas be objektyviai būtino pagrindo atskleidžia artimo nusižengimus ir ydas jų nežinantiems asmenims;²³⁷

— šmeižtu, kas, sakydamas netiesą, žemina kitų žmonių gerą vardą ir duoda progos klaidingai apie juos spręsti.

2478  Norėdamas išvengti skubotų sprendimų, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus:

Kiekvienas geras krikščionis turėtų verčiau apginti artimo žodžius, negu juos pasmerkti. Jei negali apginti, tegu paklausia, kaip jis tai supranta; jei blogai supranta, reikia su meile tai nurodyti; jei ir to nepakanka, reikia ieškoti visų tinkamų priemonių, kad, gerai supratęs, artimas neliktų neteisus.²³⁸

2479  Apkalba ir šmeižtas atima artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus orumo patvirtinimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą. Tad apkalba ir šmeižtas pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2480  Yra smerktini bet kurie meilikavimą, pataikavimą ar perdėtą paslaugumą reiškiantys žodžiai ar poelgiai, kurie padrąsina kitus ir sutvirtina jų norą daryti blogus darbus ir nusikalstamai elgtis. Pataikavimas yra sunkus nusikaltimas, jeigu padaro didelės ydos ar sunkios nuodėmės bendrininku. Noras būti paslaugiam ir draugiškam nepateisina veidmainystės. Pataikavimas yra lengvoji nuodėmė, jei norima tik pasirodyti maloniu, išvengti blogio, įveikti sunkumus, gauti leistinos naudos.

2481  Tuštybė arba pagyrūniškumas yra nusižengimas tiesai, taip pat kaip ironija, kuria siekiama nuvertinti kitą žmogų, kandžiai pašiepiant vieną ar ki–tą jo elgesio bruožą.

2482  „Melas yra netiesos sakymas, norint apgauti.“²³⁹ Išganytojas demaskuoja melą kaip velnio darbą: „Jūsų tėvas – velnias [...], jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

2483  Melas yra tikriausias nusižengimas tiesai. Meluoti reiškia kalbėti arba veikti prieštaraujant tiesai, kad kas nors būtų suklaidintas. Pažeisdamas žmogaus ryšį su tiesa ir su artimu, melas drauge kėsinasi į pagrindinį žmogaus ir jo žodžio ryšį su Viešpačiu.

2484  Melo sunkumas priklauso nuo tiesos, kurią jis iškreipia, nuo pobūdžio ir aplinkybių, nuo meluojančiojo užmojų, nuo žalos, kurią patiria melo aukos. Nors melas savaime tėra lengva nuodėmė, jis tampa sunkia, kai žymiu mastu pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2485  Melas yra smerktinas dėl pačios jo prigimties. Jis išniekina žodį, skirtą kitiems perduoti žinomą tiesą. Sąmoningas noras suklaidinti artimą tiesai prieštaraujančiais žodžiais yra nusižengimas teisingumui ir meilei. Melagio kaltė dar didesnė, kai kyla grėsmė, kad kėsinimasis suklaidinti turės pragaištingų padarinių suklaidintajam.

2486  Pažeisdamas tiesumo dorybę, melas yra tam tikra prievarta artimui. Jis kėsinasi į jo pažinimo pajėgumą, leidžiantį apie bet ką spręsti ir nuspręsti. Jis pasėja nesantaiką tarp žmonių ir visokį iš jos kylantį blogį. Melas yra pragaištingas visai visuomenei: jis pakerta žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ardo nusistovėjusius visuomeninius santykius.

2487  Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista. Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, reikia tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. Ši atitaisymo pareiga galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

2488  Teisė pareikšti tiesą nėra besąlyginė. Kiekvienas savo gyvenimą turime derinti su evangeliniu broliškos meilės įsakymu. Ta meilė reikalauja įvertinti konkrečius atvejus ir nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2489  Į kiekvieną prašymą suteikti informaciją ar pranešti tiesą reikia atsiliepti su artimo meile ir pagarba tiesai. Kito žmogaus gerovė ir saugumas, pagarba privačiam gyvenimui, dėmesys bendrajai gerovei yra pakankama dingstis nutylėti tai, ko kitam nereikia žinoti, arba kalbėti apie tai santūriai. Pareiga išvengti papiktinimo dažnai reikalauja griežtai saugoti paslaptį. Niekas nėra įpareigotas atskleisti tiesą tam, kas neturi teisės ją sužinoti.²⁴⁰

2490  Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. „Sakramentinė paslaptis yra neliečiama; dėl to nuodėmklausiui negalima nei žodžiais, nei kitokiu būdu, nei dėl jokios priežasties kaip nors išduoti penitentą.“²⁴¹

2491  Turi būti saugomos profesinės paslaptys, pavyzdžiui, politikams, kariams, medikams, teisininkams žinomos arba po paslaptimi patikėtos žinios, išskyrus išimtinius atvejus, kai dėl saugomos paslapties labai nukentėtų, kas ją patikėjo, kam ji buvo patikėta, arba tretieji asmenys, ir to būtų išvengta tik atskleidus tiesą. Kitam žmogui galinti pakenkti privataus pobūdžio informacija, net jei ji ir nebuvo patikėta kaip paslaptis, neturi būti skleidžiama be atitinkamai svarbios priežasties.

2492  Kiekvienas privalo būti deramai santūrus privataus žmonių gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti teisingą santykį tarp bendrosios gerovės reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ji kėsinasi į jų intymų gyvenimą ir jų laisvę.

2493  Visuomenės informavimo priemonės modernioje visuomenėje yra labai reikšmingas veiksnys skleidžiant informaciją, vystant kultūrą ir švietimą. Jų vaidmuo vis didėja dėl techninės pažangos, perduodamos informacijos gausumo ir įvairovės, dėl tų priemonių įtakos viešajai nuomonei.

2494  Tomis priemonėmis perduodama informacija tarnauja bendrajai gerovei.²⁴² Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu ir solidarumu pagrįstą informaciją:

Norint tinkamai tą teisę panaudoti, informacijos turinys visada turi būti patikimas ir išsamus, neperžengiantis teisingumo ir meilės nubrėžtų ribų; be to, perdavimo būdas turi būti garbingas ir priimtinas, tai yra, ir renkant, ir platinant žinias, būtina sąžiningai laikytis doros įstatymų, gerbti žmogaus teises ir jo orumą.²⁴³

2495  „Būtina, kad ir šioje [visuomenės informavimo priemonių] srityje visi visuomenės nariai vykdytų teisingumo ir meilės nurodomas pareigas; tad, tas priemones panaudodami, tegu stengiasi formuoti ir gausinti teisingą viešąją nuomonę.“²⁴⁴ Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos pasekmė, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

2496  Visuomenės informavimo priemonės, ypač masinės, gali skatinti tam tikrą jomis besinaudojančių žmonių pasyvumą ir paversti juos neapdairiais žinių ar reginių vartotojais. Masinių informacijos priemonių naudotojai privalo išmokti saiko bei susivaldymo ir išsiugdyti jautrią ir teisingą sąžinę, kad lengviau atsispirtų jų blogoms įtakoms.

2497  Jau pati informaciją teikiančių spaudos darbuotojų profesinė prigimtis įpareigoja juos tarnauti tiesai ir nenusižengti meilei. Jie vienodai rūpestingai privalo likti ištikimi faktams ir neperžengti ribų, kritikuodami kitus žmones. Jiems nevalia šmeižti, nuplėšti žmogui šlovę.

2498  „Dėl bendrosios gerovės ypatingos atsakomybės tuose reikaluose tenka imtis civilinei valdžiai [...]. Ji privalo, kiek nuo jos pareina, ginti ir saugoti tikrą ir teisingą informacijos laisvę.“²⁴⁵ Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogai panaudojamos informavimo priemonės ženkliai nekenktų viešajai dorovei ir visuomenės pažangai“²⁴⁶. Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotine gerove arba atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būgštavimus. Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per informavimo priemones sau palenkti viešąją nuomonę. Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės.

2499  Doriniu požiūriu tenka pasmerkti totalitarinių valstybių vykdomą priespaudą, kai sistemingai klastojama tiesa, informavimo priemonėmis daromas politinis spaudimas viešajai nuomonei, parodomuosiuose teismo procesuose nesiskaitoma nei su kaltinamaisiais, nei su liudininkais, kai manoma, jog tironija bus įtvirtinta, slopinant ir užgniaužiant visa, kas laikoma „kenkėjiškomis mintimis“.

2500  Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa taip pat neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtos ir nesukurtos tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos išraiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir Jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

2501  „Sukurtas pagal Dievo paveikslą“,²⁴⁷ žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą išreiškia taip pat savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui savita išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtingumo išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, jungianti pažinimą ir gebėjimą,²⁴⁸ kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Tuo būdu menas, jeigu jį įkvepia kūrinių tiesa ir meilė jiems, turi tam tikro panašumo su kuriamuoju Dievo veikimu. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis yra palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.²⁴⁹

2502  Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir maldingumo gaivinamam priartinti ir pašlovinti transcendentinę Dievo paslaptį, visa pralenkiantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausioje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Išganytoją, Šventą ir Pašventintoją.

2503  Todėl vyskupai – patys arba per savo įgaliotus asmenis – privalo rūpintis, kad būtų puoselėjamas senasis ir naujasis sakralinis menas ir visos jo formos. Su tuo pačiu religiniu rūpestingumu jie turi šalinti iš liturgijos ir kulto pastatų visa, kas tik nesuderinama su tikėjimo tiesa ir tikruoju sakralinio meno grožiu.²⁵⁰

2504  „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20, 16). Kristaus mokiniai turi „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24).

2505  Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti teisybę, išvengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2506  Krikščionis turi nesigėdyti „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8) nei darbais, nei žodžiais. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas.

2507  Pagarba geram žmonių vardui ir jų garbei draudžia apkalbą ir šmeižtą veiksmais ir žodžiais.

2508  Melas yra netiesos sakymas norint apgauti artimą.

2509  Nusižengus tiesai, reikia atitaisyti skriaudą.

2510  „Auksinė taisyklė“ konkrečiais atvejais padeda nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2511  „Sakramentinė paslaptis yra neliečiama.“²⁵¹ Profesinės paslaptys turi būti saugomos. Patikėta paslaptis neturi būti atskleista, jei ji gali pakenkti kitam žmogui.

2512  Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu pagrįstą informaciją. Reikia išmokti saiko ir susivaldymo, naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis.

2513  Vaizduojamieji menai, o juo labiau sakralinis menas, „savo prigimtimi siekia kaip nors išreikšti begalinį Dievo grožį žmogaus kūriniais. Tie menai tuo labiau tarnauja Dievui, Jo garbei ir šlovei skleisti, kuo labiau atsideda vieninteliam tikslui – savo kūriniais žmonių sielas su šventa pagarba kuo labiau kreipti į Dievą“²⁵².