Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Trečias poskyris. Dievo teikiamas išganymas: Įstatymas ir malonė

3 skirsnis. Bažnyčia – motina ir auklėtoja

2030  Savo pašaukimą krikščionis įgyvendina Bažnyčioje, visų pakrikštytųjų bendrijoje. Iš Bažnyčios jis išgirsta Dievo žodį su „Kristaus įstatymo“⁷⁵ nurodymais; gauna „kelionėje“ stiprinančių sakramentų malonę. Bažnyčioje jis randa šventumo pavyzdį; koks tas šventumas ir kas jo šaltinis, sužino iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos; mato jį, šventai gyvenančių žmonių autentiškai paliudytą; jo mokosi iš dvasinės prieš mus gyvenusių šventųjų tradicijos ir ilgos jų istorijos; liturgija švenčia jų atminimo dienas.

2031  Doras gyvenimas yra dvasinė liturgija. Mes aukojame „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“⁷⁶ Kristaus kūne, kurį ugdome, jungdamiesi su Eucharistijos auka. Švenčiant liturgiją ir sakramentus, malda ir mokymas sujungiami su Kristaus malone, kad apšviestų ir brandintų krikščionio elgesį. Krikščionio dorinio gyvenimo, kaip ir viso jo gyvenimo, šaltinis ir viršūnė yra eucharistinė auka.

2032  Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), „iš apaštalų gavo iškilmingą Kristaus nurodymą skelbti išganymo tiesą“⁷⁷. „Bažnyčia turi teisę visada ir visur, neišskiriant nė socialinės srities, skelbti doros dėsnius ir vertinti bet kuriuos žmonių reikalus, kiek to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės ir sielų išganymas.“⁷⁸

2033  Bažnyčios ganytojų Mokymas moralės srityje paprastai vyksta per katechezę ir pamokslus, jam padeda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „lobynas“, kaip labai savita iš tikėjimo Kristumi kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo išpažinimo ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, kuris nurodo visiems žmonėms privalomus dorinio gyvenimo principus.

2034  Popiežius ir vyskupai, „būdami autentiški, tai yra Kristaus įgalioti, mokytojai, skelbia sau pavestajai tautai tikėjimą, kurį reikia tikėti ir pagal jį elgtis“⁷⁹. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Mokymas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, laimę, kurios turi viltis.

2035  Aukščiausias laipsnis dalyvaujant Kristaus valdžioje pareina nuo neklaidingumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo lobyną,⁸⁰ ir visus doktrinos elementus, neišskiriant dorinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.⁸¹

2036  Mokymo valdžia taip pat liečia atskirus prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Mokymas atlieka esminę savo pranašiškosios pareigos dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, ir jiems primena, kuo jie privalo būti Dievo akivaizdoje.⁸²

2037  Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę⁸³ būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga yra laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir potvarkių. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, reikia jiems paklusti iš meilės.

2038  Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikalingas ganytojų atsidavimas, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių įnašas. Tikėdamas ir gyvendamas pagal Evangeliją, kiekvienas patiria gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dievišką ir žmogišką tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią.⁸⁴ Tuo būdu Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.

2039  Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu.⁸⁵ Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, doriniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame doriniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autoritetingame Mokyme doros klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą pastatyti priešais doriniam įstatymui ar Bažnyčios Mokymui.

2040  Tuo būdu tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina, ji taip pat savo liturgijoje diena iš dienos mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.

2041  Bažnyčios įsakymai tarnauja doriniam gyvenimui, kuris yra susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Bažnytinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia užtikrinti tikintiesiems labai reikalingą maldos dvasios ir dorinių pastangų minimumą, ugdant Dievo ir artimo meilę.

2042  Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Išganytojo, švč. Mergelės Marijos ir šventųjų paslaptims pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją, susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tų dienų šventimą.⁸⁶

Antras įsakymas („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) užtikrina pasirengimą Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuris pratęsia Krikštu pradėtą atsivertimą ir atleidimą.⁸⁷

Trečias įsakymas („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) nustato rečiausiai kartojamą laiką Išganytojo Kūnui ir Kraujui priimti, jungdamas jį su velykiniu laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.⁸⁸

2043  Ketvirtas įsakymas („Laikykis Bažnyčios nustatytų pasninkų“) nustato liturginėms šventėms mus parengiantį susitvardymo ir atgailos metą; tai padeda mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę.⁸⁹

Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) tikintieji taip pat įpareigojami pagal savo išgales materialiai remti Bažnyčią.⁹⁰

2044  Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmaeilė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios pasiuntinybei pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys ir antgamtine dvasia atliekami geri darbai stipriai traukia žmones į tikėjimą ir Dievą.“⁹¹

2045  Būdami kūno, kurio Galva yra Kristus, nariai,⁹² krikščionys savo įsitikinimų ir doros tvirtumu padeda ugdyti Bažnyčią. Savo tikinčiųjų šventumu Bažnyčia auga, stiprėja ir vystosi,⁹³ kol jie taps tobulais žmonėmis „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).

2046  Savo gyvenimu pagal Kristų krikščionys pagreitina Dievo karalystės, „teisingumo, meilės ir taikos karalystės“⁹⁴, atėjimą. Bet dėl to jie neapleidžia savo žemiškųjų užduočių, tik, būdami ištikimi savo Mokytojui, jas atlieka sąžiningai, kantriai ir su meile.

2047  Doras gyvenimas yra dvasinė liturgija. Krikščionių elgesį brandina liturgijos ir sakramentų šventimas.

2048  Bažnyčios įsakymai apima dorinį ir krikščionišką gyvenimą, kuris yra susijęs su liturgija ir jos stiprinamas.

2049  Bažnyčios ganytojų Mokymas moralės srityje paprastai vyksta per katechezę ir pamokslus, remiantis Dekalogu, kuris nurodo visiems žmonėms privalomus dorinio gyvenimo principus.

2050  Popiežius ir vyskupai, būdami autentiški mokytojai, skelbia Dievo tautai tikėjimą, kurį reikia tikėti ir pagal jį elgtis. Jiems taip pat priklauso pareikšti savo požiūrį doriniais klausimais, kurie liečia prigimtinio įstatymo ir proto sritį.

2051  Ganytojų Mokymo neklaidingumas apima visus doktrinos elementus, neišskiriant dorinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingųjų tikėjimo tiesų.