Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas

Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų

422  „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Tai Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena:¹ Dievas aplankė savo tautą.² Jis įvykdė, ką buvo žadėjęs Abraomui ir jo palikuonims.³ Jis tai padarė, pranokdamas visus lūkesčius: atsiuntė savo mylimąjį Sūnų.⁴

423  Mes tikime ir išpažįstame, kad Jėzus iš Nazareto, žydas, gimęs iš Izraelio dukros Betliejuje, karaliaus Erodo Didžiojo ir imperatoriaus Cezario Augusto I dienomis, dailidė, miręs nukryžiuotas Jeruzalėje, Poncijui Pilotui esant prokuratoriumi, valdant imperatoriui Tiberijui, yra amžinasis Dievo Sūnus, tapęs žmogumi; kad Jis yra „išėjęs iš Dievo“ (Jn 13, 3), „nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13; 6, 33), kūne atėjo,⁵ nes „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.[...] Tikrai, iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 14. 16).

424  Šventosios Dvasios malonės veikiami ir Tėvo paskatinti, mes tikime Jėzų ir išpažįstame: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Ant tos šv. Petro išpažinto tikėjimo uolos Kristus pastatė savo Bažnyčią.⁶

425  Perduoti krikščionių tikėjimą – tai pirmiausia skelbti Jėzų Kristų ir žadinti tikėjimą į Jį. Nuo pat pradžių pirmieji krikščionys degte degė troškimu skelbti Kristų: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Ir visų laikų žmones jie kviečia džiaugtis bendryste su Kristumi:

Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas (1 Jn 1, 1–4).

426  „Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų [...], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis [...]. Katekizuoti [...] reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus.“⁷ Katechezės tikslas: „Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais.“⁸

427  „Katechezėje mokoma apie Kristų, įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų – visa kita siejasi su Juo; ir moko vien tik Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis [...]. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: 'Mano mokslas ne mano, bet To, kuris yra mane siuntęs' (Jn 7, 16).“⁹

428  Kas yra pašauktas mokyti apie Kristų, turi pirmiausia ieškoti Kristaus „pažinimo didybės“; ryžtis „visko netekti“, kad laimėtų Kristų ir būtų Jame, ir „pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, [...] panašiai kaip Jis numirti“, kad pasiektų „ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 8–11).

429  Iš to meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas Jį skelbti, „evangelizuoti“ ir raginti kitus tarti „taip“ tikėjimui į Jėzų Kristų. Tačiau tuo pat metu reikia jausti, jog būtina pačiam vis geriau pažinti tą tikėjimą. Tam tikslui, sekdami tikėjimo Simboliu, mes pirmiausia pateiksime pagrindinius Jėzaus titulus: Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats (2 skirsnis). Po to Credo skelbia svarbiausias Kristaus gyvenimo paslaptis: Jo Įsikūnijimą (3 skirsnis), Jo Velykas (4 ir 5 skirsniai) ir pagaliau Jo pašlovinimą (6 ir 7 skirsniai).