KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 4 skirsnis. „Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“

2 skirsnelis. Jėzus mirė nukryžiuotas

I. Jėzaus teismas
Autoritetingųjų žydų nuomonių skirtumai dėl Jėzaus

595  Tarp religinių Jeruzalės autoritetų jau buvo slaptų Jėzaus mokinių,421 kaip fariziejus Nikodemas422 ar įžymusis Juozapas iš Arimatėjos, bet netrūko ir vis naujų nesutarimų dėl Jo asmens,423 ir šv. Jonas galėjo pasakyti, kad net Jėzaus kančios išvakarėse „daugelis iš vyresnybės“ – tegu ir netvirtai – įtikėjo Jį (Jn 12, 42). Tad visai nenuostabu, prisiminus, kad kitą dieną po Sekminių „net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apd 6, 7) ir kad buvo „priėmusių tikėjimą fariziejų“ (Apd 15, 5); šv. Jokūbas galėjo pranešti šv. Pauliui: „Matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo“ (Apd 21, 20).

596  Religiniai Jeruzalės autoritetai nesutarė, kaip laikytis paties Jėzaus atžvilgiu.424 Fariziejai grasino ekskomunika tiems, kurie Juo seks.425 O tiems, kurie baiminosi, kad „visi įtikės Jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jn 11, 48), vyriausiasis kunigas Kajafas pranašingai siūlė: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11, 50). Sinedrionas, nusprendęs, kad Jėzus vertas mirties426 kaip piktžodžiautojas, tačiau, neturėdamas teisės bausti mirtimi,427 atidavė Jėzų romėnams, kaltindamas Jį politiniu maištu;428 tai sulygino Jį su Barabu, taip pat kaltinamu „už maištą“ (Lk 23, 19). Aukštieji kunigai, siekdami, kad jis pasmerktų Jėzų, grasino Pilotui politinėmis pasekmėmis.429

Nėra kolektyvinės žydų atsakomybės už Jėzaus mirtį

597  Suvokiant Evangelijose aprašytą sudėtingą istorinę situaciją Jėzaus teismo metu, kad ir kokia būtų vienam Dievui težinoma šios bylos veikėjų (Judo, Sinedriono, Piloto) asmeninė kaltė, atsakomybės už tai negalima suversti visiems Jeruzalės žydams, nors ir šaukė sukurstyta minia430 ir po Sekminių buvo daromi priekaištai visiems, raginant juos atsiversti.431 Pats Jėzus, atleisdamas jiems ant kryžiaus,432 ir Juo sekdamas Petras teisino Jeruzalės žydus ir net jų vadus, nes jie tai padarę „iš nežinios“.433 Tuo labiau dėl minios šauksmo: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25), vadinasi, pritarimo nuosprendžiui,434 negalima kaltinti kitų vietų ir laikų žydų:

Ir Bažnyčia pareiškė Vatikano Antrajame Susirinkime: „Tai, kas buvo padaryta Jo kančios metu, negali būti priskiriama nei visiems be išimties anuomet gyvenusiems, nei mūsų laikų žydams. [...] Žydai negali būti laikomi nei Dievo atstumtaisiais, nei prakeiktaisiais, tarsi tai išplauktų iš Šventojo Rašto.“435
Visi nusidėjėliai yra kalti dėl Kristaus kančios

598  Savuoju tikėjimo mokymu ir savo šventųjų liudijimu Bažnyčia niekada nepamiršo teigti, kad „patys nusidėjėliai buvo visų dieviškojo Atpirkėjo kančių kaltininkai ir tarytum įrankiai“436. Pripažindama, kad mūsų nuodėmės liečia patį Kristų,437 Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę per dažnai priskirdavo vien žydams:

Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau vis nusideda. Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo „sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Tokiu atveju mūsų kaltė gali atrodyti dar didesnė negu žydų, nes jie, kaip sako Apaštalas, „jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tuo tarpu mes skelbiamės pažįstą Dievą, o darbais Jo išsiginame, vadinasi, tarsi savo rankomis Jį žudome.438

Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.439

II. Atperkamoji Kristaus mirtis dieviškajame išganymo plane
Jėzus „išduotas Dievo valios sprendimu“

599  Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23). Ši biblinė kalba nereiškia, kad tie, kurie Jėzų išdavė,440 buvo tik pasyvūs Dievo iš anksto numatyto scenarijaus vykdytojai.

600  Dievui visi laiko momentai yra dabartis. Tad savo amžinąjį, „iš anksto nulemtą“ planą Jis sudarė, įjungdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsiliepimą Jo malonei: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis441 prieš Tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį Tu patepei, kad įvykdytų, ką Tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (Apd 4, 27–28). Dievas leido jiems veikti pagal savo apakimą,442 kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas.443

„Numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“

601  Šis dieviškas išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“,444 iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atsiteisimo, paslaptis.445 Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi „gavęs būtent:446 Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3)447. Atperkamoji Jėzaus mirtis įvykdė ypač pranašystę apie kenčiantį Dievo Tarną.448Pats Jėzus aiškino savo gyvenimo ir kančios prasmę, nušviestą minties apie kenčiantį Dievo Tarną.449 Prisikėlęs Jis šitaip aiškino Raštus Emauso mokiniams,450 o vėliau ir patiems apaštalams.451

Dievas Jį „dėl mūsų pavertė nuodėme“

602  Tad ir Petras galėjo taip išdėstyti apaštalinį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 18–20). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi.452 Siųsdamas savo Sūnų, kuris priėmė pagal žmogystę puolusio ir dėl nuodėmių mirčiai atiduoto453 tarno išvaizdą,454 – Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

603  Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs.455 Atvirkščiai, dėl atperkančios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu456 – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34).457 Taip Jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu Jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).

Dievas pirmas pamilo visuotine atperkančia meile

604  Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra grynos meilės nutarimas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).458 „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

605  Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė, užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Jis paaiškina atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28); šis pastarasis žodis nieko neriboja: jis visą žmoniją pastato priešais vienintelį Atpirkėją, kuris save atiduoda, kad ją išgelbėtų.459 Bažnyčia, sekdama apaštalais,460 moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs.“461

III. Kristus pats save paaukojo Tėvui už mūsų nuodėmes
Visas Kristaus gyvenimas yra auka Tėvui

606  Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė,462 „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsijungia į dieviškojo išganymo planą savąja pasiuntinybe atpirkti mus: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip Jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).

607  Tas troškimas įsijungti į savo Tėvo atperkančios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą,463 nes Jo atperkamoji kančia yra Jo Įsikūnijimo prasmė: „Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11). Ir net ant kryžiaus, prieš ištardamas: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), Jis ištarė: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).

„Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“

608  Sutikęs pakrikštyti Jėzų drauge su nusidėjėliais,464 Jonas Krikštytojas Jame išvydo ir kitiems parodė Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę.465 Tuo jis pareiškė, kad Jėzus yra ir kenčiantis Dievo Tarnas, kuris, burnos nepravėręs, leidžiasi vedamas pjauti466 bei ant savo pečių neša daugelio nuodėmę,467 ir velykinis Avinėlis, Izraelio atpirkimo simbolis nuo pirmųjų Velykų.468Visas Kristaus gyvenimas patvirtina Jo pasiuntinybę tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį.469

Jėzus laisvai perėmė atperkančiąją Tėvo meilę

609  Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu.470Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus absoliučiai laisvas ėjo į mirtį.471

Per Paskutinę vakarienę Jėzus iš anksto laisvai paaukojo savo gyvybę

610  „Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), vakarieniaudamas su dvylika apaštalų,472Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui473 dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

611  Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“474. Jėzus įjungia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti.475 Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).476

Agonija Getsemanėje

612  Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę, save paaukodamas,477 paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje,478tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8).479 Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės,480 kuri užtraukia mirtį;481 tačiau pirmiausia ji yra dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“,482 „Gyvojo“483 prisiimta. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia,484Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

Kristaus mirtis yra vienintelė ir galutinė auka

613  Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę,485Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją,486 ir Naujosios Sandoros auka,487grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu,488 sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.489

614  Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas.490 Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi.491Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės492 paaukoja savo gyvybę493 Tėvui per Šventąją Dvasią,494 kad išpirktų mūsų neklusnumą.

Mūsų neklusnumą Jėzus atitaisė savo klusnumu

615  „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus pavadavo mus kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes.495 Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atlygino Tėvui už mūsų nuodėmes.496

Jėzus ant kryžiaus užbaigė savo auką

616  Ta meilė iki galo497 Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atlyginimo, išpirkos ir atsiteisimo vertę. Aukodamas savo gyvybę, Jis mus visus pažino ir mylėjo.498 „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų, padarydamas Kristų visos žmonijos Galva.

617  „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas,499 pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi,500 aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia Kryžių, giedodama: „Sveikas, kryžiau, vienintele mūsų viltie!“501

Mūsų dalyvavimas Kristaus aukoje

618  Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“502. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnydamas tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“503, „suteikiama galimybė visiems žmonėms, vien Dievui žinomu būdu, įsijungti į šią velykinę paslaptį“504. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo,505 nes ir Jis kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis.506Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įjungti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta.507 Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri intymiau už visus kitus bus įjungta į Jo atperkamosios kančios paslaptį.508

Be Kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.509
Glaustai

619  „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3).

620  Mūsų išganymo iniciatyva kilo iš Dievo meilės mums, nes „Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).

621  Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19).

622  Kristaus atpirkimo esmė yra ta, kad Jis „atėjo [...] savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28), tai yra parodyti saviesiems „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), kad jie būtų „atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“.510

623  Iš meilės paklusęs Tėvui „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8), Jėzus įvykdė atsiteisimo misiją,511 kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris nuteisino daugelį ir prisiėmė jų bausmę už kaltes.512

Išnašos

421 Plg. Jn 19, 38-39.

422 Plg. Jn 7, 50.

423 Plg. Jn 9, 16-17; 10, 19-21.

424 Plg. Jn 9, 16; 10, 19.

425 Plg. Jn 9, 22.

426 Plg. Mt 26, 66.

427 Plg. Jn 18, 31.

428 Plg. Lk 23, 2.

429 Plg. Jn 19, 12.15.21.

430 Plg. Mk 15, 11.

431 Plg. Apd 2, 23.36; 3, 13-14; 4, 10; 5, 30; 7, 52; 10, 39; 13, 27-28; 1 Tes 2, 14-15.

432 Plg. Lk 23, 34.

433 Plg. Apd 3, 17.

434 Plg. Apd 5, 28; 18, 6.

435 NA 4.

436 Catech. R. 1, 5, 11; plg. Žyd 12, 3.

437 Plg. Mt 25, 45; Apd 9, 4-5.

438 Catech. R. 1, 5, 11.

439 Šv. Pranciškus Asyžietis, Admon. 5, 3.

440 Plg. Apd 3, 13.

441 Plg. Ps 2, 1-2.

442 Plg. Mt 26, 54; Jn 18, 36; 19, 11.

443 Plg. Apd 3, 17-18.

444 Plg. Iz 53, 11; Apd 3, 14.

445 Plg. Iz 53, 11-12; Jn 8, 34-36.

446 Plg. 1 Kor 15, 3.

447 Plg. taip pat Apd 3, 18; 7, 52; 13, 29; 26, 22-23.

448 Plg. Iz 53, 7-8 ir Apd 8, 32-35.

449 Plg. Mt 20, 28.

450 Plg. Lk 24, 25-27.

451 Plg. Lk 24, 44-45.

452 Plg. Rom 5, 12; 1 Kor 15, 56.

453 Plg. Rom 8, 3.

454 Plg. Fil 2, 7.

455 Plg. Jn 8, 46.

456 Plg. Jn 8, 29.

457 Plg. Ps 22, 2.

458 Plg. 1 Jn 4, 19.

459 Plg. Rom 5, 18-19.

460 Plg. 2 Kor 5, 15; 1 Jn 2, 2.

461 Kiersi (Quiercy) Susir. 853 m. : DS 624.

462 Plg. Jn 6, 38.

463 Plg. Lk 12, 50; 22, 15; Mt 16, 21-23.

464 Plg. Lk 3, 21; Mt 3, 14-15.

465 Plg. Jn 1, 29. 36.

466 Plg. Iz 53, 7; Jer 11, 19.

467 Plg. Iz 53, 12.

468 Plg. Iš 12, 3-14; Jn 19, 36; 1 Kor 5, 7.

469 Plg. Mk 10, 45.

470 Plg. Žyd 2, 10. 17-18; 4, 15; 5, 7-9.

471 Plg. Jn 18, 4-6; Mt 26, 53.

472 Plg. Mt 26, 20.

473 Plg. 1 Kor 5, 7.

474 Plg. 1 Kor 11, 25.

475 Plg. Lk 22, 19.

476 Plg. Tridento Susir.: DS 1752; 1764.

477 Plg. Lk 22, 20.

478 Plg. Mt 26, 42.

479 Plg. Žyd 5, 7-8.

480 Plg. Žyd 4, 15.

481 Plg. Rom 5, 12.

482 Plg. Apd 3, 15.

483 Plg. Apr 1, 17; Jn 1, 4; 5, 26.

484 Plg. Mt 26, 42.

485 Plg. Jn 1, 29; 1 Pt 1, 19.

486 Plg. 1 Kor 5, 7; Jn 8, 34-36.

487 Plg. 1 Kor 11, 25.

488 Plg. Iš 24, 8.

489 Plg. Kun 16, 15-16.

490 Plg. Žyd 10, 10.

491 Plg. 1 Jn 4, 10.

492 Plg. Jn 15, 13.

493 Plg. Jn 10, 17-18.

494 Plg. Žyd 9, 14.

495 Plg. Iz 53, 10-12.

496 Plg. Tridento Susir.: DS 1529.

497 Plg. Jn 13, 1.

498 Plg. Gal 2, 20; Ef 5, 2.25.

499 DS 1529.

500 Plg. Žyd 5, 9.

501 Himnas "Vexilla Regis".

502 Plg. 1 Tim 2, 5.

503 GS 22, §2.

504 GS 22, §5.

505 Plg. Mt 16, 24.

506 Plg. 1 Pt 2, 21.

507 Plg. Mk 10, 39; Jn 21, 18-19; Kol 1, 24.

508 Plg. Lk 2, 35.

509 Šv. Rožė Limietė, Vita.

510 Plg. 1 Pt 1, 18.

511 Plg. Iz 53, 10.

512 Plg. Iz 53, 11; Rom 5, 19.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003