Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 4 skirsnis. „Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“

1 skirsnelis. Jėzus ir Izraelis

574  Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti.³³⁸ Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo;³³⁹ nuodėmių atleidimo;³⁴⁰ gydymo šabo dieną;³⁴¹ savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų;³⁴² artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais³⁴³) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas.³⁴⁴Jį kaltino piktžodžiavimu³⁴⁵ ir klaidingais pranašavimais³⁴⁶ – nusikaltimais prieš religiją, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.³⁴⁷

575  Tad daugelis Jėzaus veiksmų ir žodžių buvo „prieštaravimo ženklas“³⁴⁸ labiau Jeruzalės autoritetingiems religijos žinovams, kuriuos šv. Jono evangelija dažnai vadina „žydais“³⁴⁹, negu eiliniams Dievo tautos žmonėms.³⁵⁰ Tiesa, Jėzaus santykiai su fariziejais nesiribojo vien ginčais. Buvo fariziejų, kurie įspėdavo Jį dėl gresiančio Jam pavojaus.³⁵¹ Kai kuriuos jų, kaip Mk 12, 34 paminėtą Rašto aiškintoją, Jis giria ir ne kartą valgo su fariziejais.³⁵²Jėzus patvirtina to religinio Dievo tautos elito mokymą: mirusiųjų prisikėlimą,³⁵³ pamaldumo formas (išmaldą, pasninką, maldą),³⁵⁴ paprotį į Dievą kreiptis kaip į Tėvą, svarbiausią – Dievo ir artimo meilės įsakymą³⁵⁵.

576  Daugelio izraelitų akyse Jėzaus veikla atrodė nukreipta prieš išrinktosios tautos tikėjimo pagrindus:

— prieš nuolankų klusnumą visiems be išimties Įstatyme įrašytiems priesakams, o – fariziejų akimis – ir žodinio aiškinimo tradicijai;

— prieš centrinę padėtį Jeruzalės Šventyklos, kaip šventos, vien Dievui gyventi tinkamos vietos;

— prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, su kuriuo garbe dalytis negali joks žmogus.

577  Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant Pirmąją Sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus karalystėje (Mt 5, 17–19).

578  Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias Dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.³⁵⁶ Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo, nepažeisdami nė menkiausio nuostato.³⁵⁷ Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).³⁵⁸

579  Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.³⁵⁹ Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,³⁶⁰ toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.³⁶¹

580  Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.³⁶² Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą, net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“,³⁶³ kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“³⁶⁴; nes Kristus mirtimi „atpirko Pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

581  Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.³⁶⁵ Jis dažnai įrodinėdavo, sekdamas rabinų Įstatymo aiškinimu.³⁶⁶ Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 28–29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno, duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno.³⁶⁷ Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo, pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“,³⁶⁸ kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“³⁶⁹.

582  Dar daugiau: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę³⁷⁰: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Su dievišku autoritetu neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai.³⁷¹ Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais,³⁷² kad, tarnaudamas Dievui³⁷³ arba artimui³⁷⁴, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

583  Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės Šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.³⁷⁵ Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.³⁷⁶ Uždarojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;³⁷⁷ ir viešojo veikimo ritmą nustatė Jo kelionės į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes.³⁷⁸

584  Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.³⁷⁹ O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane'“ (Ps 69, 10) (Jn 2, 16–17). Po Prisikėlimo mokiniai taip pat išlaikė religinę pagarbą Šventyklai.³⁸⁰

585  Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie sugriovimą to puikaus pastato, iš kurio neliks akmens ant akmens.³⁸¹ Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.³⁸² Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;³⁸³ ji vėl Jam buvo priminta, tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.³⁸⁴

586  Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,³⁸⁵ kurioje dėstė savo mokslą,³⁸⁶ Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,³⁸⁷ kurį ką tik buvo padaręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.³⁸⁸ Dar daugiau: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.³⁸⁹ Dėl to kūniška Jo mirtis³⁹⁰ skelbia Šventyklos sugriovimą, kuris pradės naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).³⁹¹

587  Jeigu jau Įstatymas ir Šventykla religiniams Izraelio autoritetams davė progos prieštarauti³⁹² Jėzui, tai tuo labiau Jo elgesys atleidžiant nuodėmes – nes tai įmanoma vienam Dievui – buvo tikras užsigavimo akmuo.³⁹³

588  Jėzus piktino fariziejus, valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais³⁹⁴ taip pat draugiškai, kaip ir su jais.³⁹⁵ Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9),³⁹⁶ Jėzus sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Maža to, fariziejams Jis pareiškė, kad nuodėmei esant visuotinei,³⁹⁷ tie, kurie tariasi esą nereikalingi išganymo, patys savo valia tampa akli.³⁹⁸

589  Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu.³⁹⁹ Jis net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais,⁴⁰⁰ Jis juos priima į mesijinę puotą.⁴⁰¹ Tačiau religinius Izraelio autoritetus į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė, atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs, nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygių Dievui,⁴⁰² arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo Vardą.⁴⁰³

590  Vien tik Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30); arba Jo žodžius, jog Jis esąs „daugiau negu Jona [...], daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12, 41–42), didesnis už Šventyklą;⁴⁰⁴ jog tai apie Jį kalbėjo Dovydas, vadindamas Mesiją savo Viešpačiu;⁴⁰⁵ Jėzus pats patvirtina: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) ir net: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).

591  Jėzus reikalavo, kad religiniai Jeruzalės autoritetai tikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų.⁴⁰⁶ Tačiau tokiam tikėjimo aktui reikia pirma paslaptingai numirti sau pačiam, kad, dieviškos malonės patrauktas,⁴⁰⁷ vėl atgimtum „iš aukštybės“.⁴⁰⁸ Toks atsivertimo reikalavimas, regint, kaip netikėtai išsipildo pažadai,⁴⁰⁹ leidžia suprasti tragišką Sinedriono apsigavimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas.⁴¹⁰Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios,⁴¹¹ ir dėl netikėjimo⁴¹² sukietintos širdies.⁴¹³

592  Jėzus ne panaikino Sinajaus Įstatymą, bet jį įvykdė⁴¹⁴ taip tobulai,⁴¹⁵ jog apreiškė jo galutinę prasmę⁴¹⁶ ir atpirko jo pažeidimus.⁴¹⁷

593  Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo paslapties pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kuriame Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.

594  Tokie Jėzaus darbai, kaip nuodėmių atleidimas, rodo, kad Jis pats yra Dievas Gelbėtojas.⁴¹⁸ Kai kurie žydai, nepripažindami žmogumi tapusio Dievo,⁴¹⁹ laikė Jį esant žmogumi, kuris dedasi Dievu,⁴²⁰ ir jie nuteisė Jį kaip piktžodžiautoją.