Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 3 skirsnis. „Jėzus Kristus prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

1 skirsnelis. Dievo Sūnus tapo žmogumi

456  Kaip Nikėjos–Konstantinopolio Credo, taip ir mes išpažįstame: „Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo Jis nužengė iš dangaus; Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“⁷⁹

457  Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5):

Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškos prigimties jos pagydyti?⁸⁰

458  Žodis tapo kūnu, kad mes pažintume Dievo meilę. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį“ (1 Jn 4, 9). Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

459  Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite Jo!“ (Mk 9, 7).⁸¹Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.⁸²

460  Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“⁸³ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“⁸⁴„Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“⁸⁵

461  Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną:

Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).⁸⁶

462  Laiškas žydams kalba apie tą patį slėpinį:

Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis [Kristus] byloja: Aukų ir atnašų Tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7, cituojant Ps 39 [40], 7–9 LXX).

463  Tikėti tikrą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas: „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Toks yra džiugus Bažnyčios įsitikinimas nuo pat pradžių, kai ji gieda apie didžią maldingumo paslaptį: „Jis apsireiškė kūne“ (1 Tim 3, 16).

464  Unikalus ir vienkartinis Dievo Sūnaus Įsikūnijimo faktas nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys. Jis tapo tikru Žmogumi, likdamas tikras Dievas. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus. Šią tikėjimo tiesą pirmaisiais amžiais Bažnyčia turėjo aiškinti ir ginti nuo ją iškraipančių erezijų.

465  Pirmosios erezijos ne tiek neigė Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“⁸⁷ Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Credo išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“⁸⁸, ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“⁸⁹ ir yra „kitos substancijos, arba esmės“ negu Tėvas.⁹⁰

466  Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostatiškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“⁹¹. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją priėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo esmingai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“⁹²

467  Monofizitai tvirtino, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis nustojo egzistuoti, priimta Dievo Sūnaus dieviškojo Asmens. Prieštaraudamas tai erezijai, 451 metais Chalkedone vykęs ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė:

Sekdami šventųjų Tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai Žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškos prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškos prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“⁹³; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, gi mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus.

Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje hipostazėje [Esybėje] išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.⁹⁴

468  Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena hipostazė [Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų“⁹⁵. Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui:⁹⁶ ne tik stebuklai, bet ir kančios,⁹⁷ ir netgi mirtis. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“⁹⁸

469  Taip Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus neatskiriamai yra ir tikras Dievas, ir tikras Žmogus. Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu, ir nenustojęs būti Dievas, mūsų Viešpats:

„Jis liko tas, kas buvo, ir prisiėmė tai, kuo nebuvo“, giedama Romos liturgijoje.⁹⁹ O šv. Jono Auksaburnio liturgijos giesmė skelbia: „O Vienatinis Sūnau ir Dievo Žodi! Būdamas nemirtingas, Tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti iš šventosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės Marijos; Tu nepakisdamas tapai žmogumi ir buvai nukryžiuotas. O Kristau Dieve! Savo mirtimi sunaikinęs mirtį, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, pašlovintas drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“¹⁰⁰

470  Kadangi paslaptingoje Įsikūnijimo vienybėje „prisiimtoji žmogiška prigimtis nebuvo sunaikinta“¹⁰¹, Bažnyčia laikui bėgant buvo įkvėpta išpažinti visišką Kristaus žmogiškosios sielos su jos proto bei valios galiomis ir Jo žmogiškojo kūno realumą. Tačiau drauge ji kaskart primindavo, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis tiesiogiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus Asmeniui, kuris ją prisiėmė. Visa, kas Kristus yra ir ką joje daro, yra ir daro „vienas iš Trejybės Asmenų“. Taigi savo žmogystei Dievo Sūnus suteikia tokį asmeniškumą, kokiu egzistuoja Trejybėje. Ir savo siela, ir savo kūnu Kristus žmogiškai išreiškia dieviškąjį Švč. Trejybės elgesį:¹⁰²

Dievo Sūnus [...] žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu mąstė, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimdamas iš Mergelės Marijos, iš tiesų tapo vienas iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.¹⁰³

471  Apolinaras Laodikietis tvirtino, kad Kristuje Žodis pavadavo sielą arba dvasią. Prieštaraudama tai klaidai, Bažnyčia išpažino, kad amžinasis Sūnus prisiėmė ir protingą žmogišką sielą.¹⁰⁴

472  Ta Dievo Sūnaus paimta žmogiškoji siela yra apdovanota tikru žmogišku pažinimu. Būdamas toks, jis savaime negalėjo būti neribotas: jis vyko istorinėmis gyvenamojo meto ir vietos aplinkybėmis. Dėl to Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, sutiko augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52) ir net teirautis to, ką žmogui įmanoma sužinoti tik iš patirties.¹⁰⁵ Tai atitiko Jo laisvą nusižeminimą, kai Jis priėmė „tarno išvaizdą“¹⁰⁶.

473  Tačiau tuo pat metu šiame tikrai žmogiškame Dievo Sūnaus pažinime atsivėrė ir dieviškasis Jo Asmens gyvenimas.¹⁰⁷ „Žmogiškoji Dievo Sūnaus prigimtis – ne pati iš savęs, bet dėl vienybės su Žodžiu – pažino ir savy atskleidė visa, kas dera Dievui.“¹⁰⁸ Pirmiausia tai buvo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus intymus ir tiesioginis savo Tėvo pažinimas.¹⁰⁹ Taip pat žmogiškasis Sūnaus žvilgsnis buvo dieviškai skvarbus, ir Jis matė slaptas žmogaus širdies mintis.¹¹⁰

474  Dėl vienybės su dieviškąja Išmintimi įsikūnijusio Žodžio asmenyje, žmogiškajam Kristaus pažinimui buvo tobulai atviri amžinieji planai, kurių apreikšti Jis buvo atėjęs.¹¹¹ Jei Jis sakydavo ko nors šioje srityje nežinąs,¹¹² tai kita proga pareikšdavo nesąs įpareigotas to atskleisti.¹¹³

475  Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet bendradarbiauja taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, kaip žmogus nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia.¹¹⁴ Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia, nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“¹¹⁵.

476  Kadangi Žodis tapo kūnu, prisiimdamas tikrą žmogystę, Kristus buvo kūnu apibrėžtas.¹¹⁶ Dėl to žmogiškoji Jėzaus išvaizda gali būti „nupiešta“.¹¹⁷ Šeštajame Visuotiniame Susirinkime¹¹⁸ Bažnyčia pripažino, kad galima Kristų vaizduoti šventuose paveiksluose.

477  Taip pat Bažnyčia visada pripažino, kad Jėzaus kūne „neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį“¹¹⁹. Iš tiesų individualios Kristaus kūno ypatybės išreiškia dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį. Savo žmogiškojo kūno bruožus Jis padarė taip labai savus, kad, nupiešti šventame paveiksle, jie gali būti garbinami, nes tikintysis, kuris garbina Jo paveikslą, „garbina jame atvaizduotą Asmenį“¹²⁰.

478  Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir mums išganyti,¹²¹ „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“¹²².

479  Dievo nustatytu laiku įsikūnijo vienatinis Tėvo Sūnus – amžinasis Žodis ir savo esme Tėvo paveikslas: Jis prisiėmė žmogiškąją prigimtį, neprarasdamas dieviškosios prigimties.

480  Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus savo dieviškojo Asmens vienybėje; dėl to Jis yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.

481  Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją; jos nesumišusios viena su kita, bet suvienytos viename Dievo Sūnaus Asmenyje.

482  Kristus, būdamas tikras Dievas ir tikras Žmogus, turi žmogišką protą ir valią; šios galios yra tobulai suderintos ir palenktos Jo dieviškajam protui ir valiai, kurie bendri ir Tėvui, ir Šventajai Dvasiai.

483  Tad Įsikūnijimas yra paslaptis nuostabios vienybės, kuri sujungia dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis viename Dievo Žodžio Asmenyje.