Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 3 skirsnis. „Jėzus Kristus prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

2 skirsnelis. „...Prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

484  Apreiškimas Marijai pradėjo „laiko pilnatvę“ (Gal 4, 4), kai išsipildo pažadai ir baigiasi pasiruošimas. Marija yra kviečiama priimti tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Dieviškas atsakas į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) nurodė Dvasios galybę: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).

485  Šventosios Dvasios misija visada esti sujungta ir suderinta su Sūnaus misija.¹²³Šventoji Dvasia, „Viešpats Gaivintojas“, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dievišku būdu padaryti ją vaisingą, kad jinai pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, kuris iš jos gaus žmogiškąją prigimtį.

486  Vienatinis Tėvo Sūnus, kaip žmogus pradėtas Mergelės Marijos įsčiose, yra „Kristus“, Šventosios Dvasios pateptasis,¹²⁴ nuo pat savo žmogiškojo buvimo pradžios, nors apreikštas ne iš karto: pirmiausia piemenims,¹²⁵ išminčiams,¹²⁶ Jonui Krikštytojui,¹²⁷ mokiniams.¹²⁸ Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas rodo, „kaip Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38).

487  Tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, kas tikima apie Kristų, o tai, ko šis tikėjimas moko apie Mariją, savo ruožtu nušviečia tikėjimą į Kristų.

488  „Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4), bet, kad „paruoštų Jam kūną“¹²⁹, panorėjo laisvo kūrinio bendradarbiavimo. Todėl savo Sūnaus Motina Jis nuo amžių išrinko Izraelio dukrą, jauną žydaitę iš Galilėjos Nazareto, „mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1, 27):

Gailestingasis Tėvas norėjo, kad dar prieš Įsikūnijimą išrinktoji Motina pareikštų savo sutikimą, ir taip, vienai moteriai prisidėjus prie mirties, kita moteris prisidėtų prie gyvenimo.¹³⁰

489  Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį,¹³¹ ir kad ji bus visų gyvųjų motina.¹³² Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus.¹³³ Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinko tai, kas pasauliui atrodo silpna¹³⁴: Samuelio motiną Haną,¹³⁵ Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš Jo tikisi ir sulaukia išganymo. Pagaliau su ja, prakilniąja Siono Dukteria, ateina ilgai lauktas pažadų išsipildymo metas, ir prasideda nauja išganymo Ekonomija“¹³⁶.

490  Kad galėtų būti Išganytojo Motina, Marija „buvo Dievo aprūpinta tokio uždavinio vertomis dovanomis“¹³⁷. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“¹³⁸. Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.

491  Amžiams bėgant Bažnyčia suvokė, kad Dievo „malonėmis apdovanotoji“¹³⁹ Marija buvo atpirkta nuo pat savo prasidėjimo momento. Tai teigia Nekaltojo Prasidėjimo dogma, Popiežiaus Pijaus IX paskelbta 1854 metais:

Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta.¹⁴⁰

492  Tas „ypatingo šventumo spindesys“, kuriuo ji buvo „apdovanota nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos“¹⁴¹, atsirado grynai iš Kristaus: „Ji buvo dėl savo Sūnaus nuopelnų kilniausiu būdu atpirkta.“¹⁴²Labiau už visus kitus sukurtus asmenis Tėvas ją „palaimino [...] Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3) ir išsirinko „Jame prieš pasaulio sukūrimą; [...] iš grynos meilės“ (Ef 1, 4–5), kad būtų šventa ir nesutepta Jo akivaizdoje.

493  Rytų tradicijos Tėvai Dievo Motiną vadina „visiškai šventa“ (Panaghia); jie garbina ją, „jokios nuodėmės nesuteptą, tarsi ji būtų Šventosios Dvasios sukurta kaip nauja būtybė“¹⁴³. Dievo malone Marija liko nepaliesta jokios asmeninės nuodėmės per visą savo gyvenimą.

494  Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe,¹⁴⁴ Marija „tikėjimo klusnumu“¹⁴⁵, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, jinai tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsijungė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir pasiuntinybei, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo paslapčiai:¹⁴⁶

Šv. Ireniejus sako, kad „paklusdama Marija tapo ir savo, ir visos žmonijos išganymo priežastimi“.¹⁴⁷ Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėjimu, tą Mergelė Marija atrišo tikėjimu“.¹⁴⁸Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis per Ievą, gyvenimas per Mariją“.¹⁴⁹

495  Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus Motina“ (Jn 2, 1; 19, 25),¹⁵⁰ o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties Motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos Sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).¹⁵¹

496  Jau pirmuose tikėjimo apibrėžimuose¹⁵² Bažnyčia išpažino, kad Jėzus buvo pradėtas Mergelės Marijos įsčiose vien Šventosios Dvasios galia, ir patvirtino kūnišką šio įvykio aspektą: Jėzus buvo pradėtas „iš Šventosios Dvasios, be vyro“¹⁵³. Bažnyčios tėvai mergaitiškame Jėzaus prasidėjime regi ženklą, kad Dievo Sūnus gimė, tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį:

Antai šv. Ignotas Antiochietis (II amžiaus pradžia) rašo: „Jūs esate tvirtai įsitikinę mūsų Viešpaties tiesa. Jis iš tikrųjų kūnu yra kilęs iš Dovydo giminės,¹⁵⁴ Dievo Sūnus Dievo valia ir galybe,¹⁵⁵ tikrai gimęs iš Mergelės, [...] tikrai buvo už mus kūnu nukryžiuotas, valdant Poncijui Pilotui [...], iš tikrųjų kentėjo, kaip iš tikrųjų ir prisikėlė.“¹⁵⁶

497  Evangeliniai pasakojimai¹⁵⁷ mergaitišką Jėzaus prasidėjimą laiko dievišku veikimu, pranokstančiu visokį žmogišką supratimą ir galimybes:¹⁵⁸ „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“, sakė angelas Juozapui apie jo sužadėtinę Mariją (Mt 1, 20). Bažnyčia mato čia išsipildžiusį dieviškąjį pažadą, kurį skelbė pranašas Izaijas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų“ (Iz 7, 14, kaip graikiškai išversta Mt 1, 23).

498  Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergaitiškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergaitišku Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu;¹⁵⁹ jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu, kuris, pasiremdamas „paslapčių tarpusavio ryšiu“¹⁶⁰ , tą įvykį regi susietą su Kristaus paslapčių visuma – nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį įžvelgia jau šv. Ignotas Antiochietis: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubta paslaptimi Marijos mergystė bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis – trys Dievo tyloje nuaidėję paslaptys.“¹⁶¹

499  Gilindama savo tikėjimą mergaitiška Marijos motinyste, Bažnyčia ėmė išpažinti, kad Marija visuomet liko tikra Mergelė,¹⁶² net ir pagimdžiusi žmogumi tapusį Dievo Sūnų.¹⁶³ Kristaus gimimas Jo Motinos „mergaitiškos nekaltybės ne tik nepažeidė, bet dar pašventino“¹⁶⁴. Bažnyčios liturgija pagerbia Mariją kaip Aeiparthenos, „visuomet Mergelę“¹⁶⁵.

500  Kartais tam prieštaraujama, nes Evangelija mini Jėzaus brolius ir seseris.¹⁶⁶ Bažnyčia visuomet suprato, kad tie tekstai nenurodo kitų Mergelės Marijos vaikų; iš tiesų Jokūbas ir Juozapas, Jėzaus „broliai“ (Mt 13, 55), yra sūnūs Marijos, Kristaus mokinės,¹⁶⁷ kuri pabrėžtinai vadinama „kita Marija“ (Mt 28, 1). Pagal žinomą Senojo Testamento išsireiškimą,¹⁶⁸ tai artimi Jėzaus giminaičiai.

501  Jėzus yra vienintelis Marijos Sūnus. Tačiau dvasinė Marijos motinystė¹⁶⁹ apima visus žmones, kurių išganyti Jis yra atėjęs. „Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti 'pirmgimiu iš daugelio brolių' (Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo Marija prisideda su motiniška meile.“¹⁷⁰

502  Tikėjimo žvilgsniu apėmę Apreiškimo visumą, galime atskleisti slėpiningus motyvus, dėl kurių Dievas savo išganymo plane panoro, kad Jo Sūnus gimtų iš Mergelės. Tie motyvai susiję tiek su Kristaus asmeniu bei Jo atperkamąja pasiuntinybe, tiek su Marijos sutikimu priimti tą pasiuntinybę visų žmonių labui.

503  Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą.¹⁷¹ „Žmogystė, kurią Jis priėmė, niekada Jo neatitolino nuo Tėvo [...]; iš prigimties Jis yra Tėvo Sūnus savo dievyste, iš prigimties – Motinos Sūnus savo žmogyste, tačiau iš tikrųjų Dievo Sūnus savo abiem prigimtimis.“¹⁷²

504  Jėzus buvo Mergelės Marijos įsčiose pradėtas iš Šventosios Dvasios, nes Jis yra naujasis Adomas¹⁷³, duodantis pradžią naujajai kūrinijai: „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47). Kristaus žmogystė nuo pat Jo prasidėjimo yra pilna Šventosios Dvasios, nes „Dievas teikia Jam Dvasią be saiko“ (Jn 3, 34). Tai „iš Jo“, kuris yra atpirktosios žmonijos galva,¹⁷⁴ „pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).

505  Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą. „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34).¹⁷⁵ Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. Žmogaus pašaukimo – būti sužadėtam su Dievu – prasmė¹⁷⁶ tobulai išsipildė mergaitiškoje Marijos motinystėje.

506  Marija yra Mergelė, nes jos mergystė yra „jokios abejonės nedrumsčiamo“¹⁷⁷jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas.¹⁷⁸ Tai jos tikėjimas leido jai tapti Išganytojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“¹⁷⁹

507  Marija, būdama drauge ir Mergelė, ir Motina, yra tobulai išbaigtas Bažnyčios paveikslas.¹⁸⁰„Su tikėjimu priimdama Dievo Žodį, Bažnyčia ir pati tampa Motina. Mokymu ir Krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri tvirtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotojo pažado.“¹⁸¹

508  Iš Ievos palikuonių Dievas išsirinko Mergelę Mariją, kad būtų Jo Sūnaus Motina. „Malonėmis apdovanotoji“ yra „puikiausias Atpirkimo vaisius“¹⁸²; nuo pirmos savo prasidėjimo akimirkos ji buvo visiškai apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, nė kiek jos nesutepta ir jokios asmeninės nuodėmės nepaliesta per visą gyvenimą.

509  Marija iš tikrųjų yra „Dievo Motina“, nes ji Motina žmogumi tapusio amžinojo Dievo Sūnaus, kuris pats yra Dievas.

510  Marija „liko Mergelė pradėdama Sūnų, Mergelė gimdydama, Mergelė nešiodama, Mergelė maitindama Jį krūtimi, mergelė visada.“¹⁸³ Visa savo būtybe ji yra „Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38).

511  Mergelė Marija „savo laisvu tikėjimu ir klusnumu bendradarbiavo išganant žmoniją“¹⁸⁴. Ji ištarė taip „visos žmogiškosios prigimties vardu“¹⁸⁵, o būdama klusni, tapo naująja Ieva, gyvųjų Motina.