Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 3 skirsnis. „Jėzus Kristus prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

3 skirsnelis. Kristaus gyvenimo paslaptys

512  Tikėjimo išpažinimas iš visų Kristaus gyvenimo paslapčių mini tik Įsikūnijimą (prasidėjimą ir gimimą) ir Velykas (kančią, nukryžiavimą, mirtį, palaidojimą, nužengimą į pragarus, prisikėlimą, dangun žengimą). Nei apie slaptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo paslaptis jis nieko aiškiai nepasako, tačiau tikėjimo artikulai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą. „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų paslapčių šviesoje.

513  Įvairiems atvejams pritaikyta katechezė turės atskleisti visą Jėzaus paslapčių lobyną. Čia užtenka paminėti tik kelis elementus, bendrus visoms Kristaus gyvenimo paslaptims (I), o paskui peržvelgti pagrindines uždarojo (II) ir viešojo (III) Jėzaus gyvenimo paslaptis.

514  Daugelio žmonių smalsumą žadinančių dalykų iš Jėzaus gyvenimo Evangelijose nėra. Beveik nieko nepasakyta apie Jo gyvenimą Nazarete, nepasakojama ir apie didelę Jo viešojo gyvenimo dalį.¹⁸⁶ Kas yra Evangelijose surašyta, surašyta tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“ (Jn 20, 31).

515  Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių,¹⁸⁷ norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo paslapčių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų¹⁸⁸ ligi kančios acto¹⁸⁹ ir Prisikėlimo drobulės¹⁹⁰ – yra Jo paslapties ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“, tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atpirkimo pasiuntinybės slėpinys.

516  Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo Apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią,¹⁹¹ kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.¹⁹²

517  Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo paslaptis. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas,¹⁹³ tačiau ši paslaptis veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu;¹⁹⁴ paslėptame gyvenime, kai Jo klusnumas¹⁹⁵ atsiteisė už mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose;¹⁹⁶ pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17)¹⁹⁷; Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.¹⁹⁸

518  Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atstatymo paslaptis. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą:

Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi apjungė savyje ilgiausią žmonijos istoriją ir tuo apjungimu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje.¹⁹⁹ Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.²⁰⁰

519  Visi Kristaus turtai yra „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“²⁰¹. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“²⁰² ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 25) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

520  Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys.²⁰³ Jis yra „tobulas žmogus“²⁰⁴, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Savo nusižeminimu Jis mums davė sektiną pavyzdį,²⁰⁵ savo malda kviečia melstis,²⁰⁶ neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.²⁰⁷

521  Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Savo Įsikūnijimu Dievo Sūnus tartum susijungė su kiekvienu žmogumi.“²⁰⁸ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys:

Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būsenas bei paslaptis ir dažnai Jį melsti, kad visa tai Jis atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo paslaptyse, jas tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tomis paslaptimis suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų paslapčių vaisius. Šitaip Jis nori atbaigti tas paslaptis.²⁰⁹

522  Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“²¹⁰ apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.

523  Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas,²¹¹ siųstas taisyti Jam kelio.²¹² „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas²¹³ ir paskutinis iš pranašų;²¹⁴ nuo jo prasideda Evangelija;²¹⁵ dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų²¹⁶ ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.²¹⁷

524  Kasmet švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Išganytojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo.²¹⁸ Švęsdama pirmtako gimimą ir kankinystę, Bažnyčia jungiasi su jo troškimu: „Jam [Kristui] skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

525  Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje;²¹⁹ pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė.²²⁰ Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę:

Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį;
Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė.
Angelai ir piemenys Jį šlovina,
Žvaigždės vedami, artinas išminčiai,
Nes Tu mums užgimei,
Kūdikėli, Dieve amžinasis!²²¹

526  Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę.²²² Tam reikia nusižeminti,²²³ pasidaryti mažam; dar daugiau: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam,²²⁴ kad taptum Dievo vaiku.²²⁵ Kalėdų paslaptis įvyksta mumyse, kai mumyse išryškėja „Kristaus atvaizdas“.²²⁶ Kalėdos yra tų „nuostabių mainų“ paslaptis:

O, nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, teikėsi gimti iš Mergelės; atėjęs į pasaulį vyrui neprisidėjus, mus apdovanojo savo dievyste.²²⁷

527  Jėzaus apipjaustymas aštuntąją dieną po gimimo²²⁸ yra Jo įsijungimo į Abraomo palikuonių gretas, į Sandoros tautą, paklusnumo Įstatymui²²⁹, priklausymo Izraelio kultui, kuriame Jis dalyvaus per visą savo gyvenimą ženklas. Šis ženklas yra pirmavaizdis dvasinio „Kristaus apipjaustymo“, kurį Jis įsteigs, būtent Krikšto.²³⁰

528  Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Išganytojo, apsireiškimas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse²³¹ ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų.²³² Tuose išminčiuose, atstovaujančiuose aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelija regi pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus,²³³ rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje²³⁴ jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas.²³⁵ Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Išganytoją, tik kreipdamiesi į žydus²³⁶ ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente.²³⁷ Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą²³⁸ ir paveldi Israeliticam dignitatem(Izraelio tautos garbingumą)²³⁹.

529  Jėzaus paaukojimas Šventykloje²⁴⁰ parodo jį kaip Viešpačiui priklausantį Pirmagimį.²⁴¹ Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Išganytoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.

530  Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas²⁴² rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pat laukia ir visų Jo saviškių.²⁴³ Jo sugrįžimas iš Egipto²⁴⁴ primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės²⁴⁵ ir parodo Jėzų kaip galutinį išvaduotoją.

531  Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido panašiai kaip ir daugybė paprastų žmonių; tai buvo kasdieniškas gyvenimas be regimos didybės, amatininko darbas, Dievo įstatymui pavaldus²⁴⁶ žydo religinis gyvenimas tarp Jėzų supančių žmonių. Iš viso to laikotarpio mums yra apreikšta tik tai, kad Jėzus buvo klusnus tėvams²⁴⁷ ir kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

532  Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniame Jėzaus klusnume Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas uždarojo gyvenimo kasdienybėje davė pradžią atstatymui to, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.²⁴⁸

533  Uždarasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose:

Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būsenai! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos orumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės Sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.²⁴⁹

534  Jėzaus atradimas Šventykloje²⁵⁰ yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus uždarojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo paslaptį, susijusią su Jo, kaip Dievo Sūnaus, pasiuntinybe: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.

535  Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo,²⁵¹ Jonui Jį pakrikštijus Jordane.²⁵²Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių,²⁵³ fariziejų ir sadukiejų,²⁵⁴ parsidavinėjančių moterų²⁵⁵ ėjo pas jį krikštytis. „Atėjo Jėzus tuomet.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apsireiškimas („Epifanija“).

536  Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno pasiuntinybe, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu;²⁵⁶ Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“.²⁵⁷ Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai, su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti.²⁵⁸Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi.²⁵⁹ O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš Jo“.²⁶⁰ Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

537  Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4):

Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti.²⁶¹

Visa, kas atsitiko su Kristumi, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais, mes tampame Dievo vaikais.²⁶²

538  Evangelijos pasakoja apie Jėzaus vienatvės metą dykumoje, tuoj pat Jonui Jį pakrikštijus: kai „Dvasia Jį paakino nukeliauti į dykumą“ (Mk 1, 12), Jėzus joje praleido keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs, tarp laukinių žvėrių, su angelais, kurie „Jam tarnavo“.²⁶³ Toms dienoms baigiantis, šėtonas Jį tris kartus gundo, norėdamas pakirsti Jo sūnišką atsidavimą Dievui. Jėzus atrėmė šį antpuolį, kuris atliepia Adomo gundymui rojuje ir Izraelio – dykumoje, ir „velnias atsitraukė nuo Jo iki laiko“ (Lk 4, 13).

539  Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą,²⁶⁴ Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs.²⁶⁵ Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.

540  Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės.²⁶⁶Dėl to Kristus nugalėjo gundytoją mūsų labui: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt Gavėnios dienų jungiasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

541  „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Vykdydamas Tėvo valią, Kristus pradėjo žemėje Dangaus karalystę.“²⁶⁷ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“²⁶⁸. Jis tai vykdo, suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas susibūrimas yra Bažnyčia, „Dievo karalystės daigas ir pradžia žemėje“²⁶⁹.

542  Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įvykdė ypač didžiąja Velykų paslaptimi: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami į tą vienybę su Kristumi.²⁷⁰

543  Visi žmonės yra šaukiami įžengti karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams,²⁷¹ toji mesijinė karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones.²⁷² Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį:

Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai; tie, kurie jo klauso tikėdami ir esti priskiriami mažajai Kristaus kaimenei, jau yra priėmę pačią karalystę; paskui sėkla dygsta ir auga savąja galia iki pjūties meto.²⁷³

544  Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18).²⁷⁴Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“.²⁷⁵ Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį²⁷⁶, troškulį²⁷⁷, nepriteklių²⁷⁸. Dar daugiau: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.²⁷⁹

545  Jėzus kviečia nusidėjėlius prie karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17).²⁸⁰ Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems²⁸¹ ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

546  Įeiti į karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas jo mokymo bruožas.²⁸² Palyginimais Jis kviečia į karalystės pokylį,²⁸³ bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti karalystę, reikia viską atiduoti;²⁸⁴ žodžių neužtenka, reikia darbų.²⁸⁵ Palyginimai žmogui yra tartum veidrodžiai: juose matyti, ar jis priima žodį kaip uola, ar kaip gera žemė?²⁸⁶ Ką jis padaro su gautais talentais?²⁸⁷ Jėzus ir karalystė šiame pasaulyje yra paslėpti palyginimuose. Reikia įeiti karalystėn, vadinasi, tapti Jėzaus mokiniu, kad galėtum „pažinti Dangaus karalystės paslaptis“ (Mt 13, 11). O „pašaliniams viskas“ (Mk 4, 11) lieka mįslė.²⁸⁸

547  Savo žodžius Jėzus palydi daugeliu „galingų darbų, stebuklų ir ženklų“ (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra Jame ir kad Jėzus yra skelbtasis Mesijas.²⁸⁹

548  Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“²⁹⁰. Jie ragina Juo tikėti.²⁹¹Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo.²⁹²Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus.²⁹³ Tačiau jie gali būti ir pasipiktinimo priežastimi.²⁹⁴ Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė;²⁹⁵ Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.²⁹⁶

549  Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado,²⁹⁷ neteisybės,²⁹⁸ ligų ir mirties²⁹⁹ – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemišką blogį,³⁰⁰ bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės,³⁰¹ kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

550  Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas:³⁰² „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios.³⁰³ Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“³⁰⁴. Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“³⁰⁵

551  Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo pasiuntinybėje.³⁰⁶ Jis pasidalino su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai:

Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

552  Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras.³⁰⁷ Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Išganytojas jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“,³⁰⁸ užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.³⁰⁹

553  Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis Ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę;³¹⁰ jam vienam Jis aiškiai patikėjo karalystės raktus.

554  Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia,³¹¹ kiti juo labiau jos nesuprato.³¹² Šiame kontekste įvyksta paslaptingas Jėzaus atsimainymas³¹³ ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus sakė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

555  Vienai valandėlei Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodė, kad, norint „žengti į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam reikės pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno; Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią.³¹⁴ Kad Jėzus kentėtų, tokia buvo Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas.³¹⁵ Debesis ženklino Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“³¹⁶

O, Kristau Dieve, Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami išgyveno Tavo garbę, kad, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir skelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas.³¹⁷

556  Prie viešojo gyvenimo slenksčio – Krikštas; prie Velykų slenksčio – Atsimainymas. Jėzaus krikštu „buvo paskelbta mūsų pirmojo atgimimo paslaptis“ – mūsų Krikštas; Atsimainymas yra „antrojo atgimimo“ – mūsų pačių prisikėlimo – „sakramentas“.³¹⁸Jau dabar mes dalyvaujame Viešpaties prisikėlime per Šventąją Dvasią, kuri veikia Bažnyčios – Kristaus kūno – sakramentuose. Atsimainymas leidžia mums iš anksto nujausti garbingą Kristaus atėjimą, „kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tačiau jis mums primena ir tai, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22):

Petras to dar nebuvo supratęs, kai norėjo pasilikti su Kristumi ant kalno.³¹⁹ Kristus tai atidės tau po mirties, Petrai. O dabar Jis tau sako: nuženk, kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas. Gyvenimas nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį, – o tu atsisakai pavargti?³²⁰

557  „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51).³²¹ Šiuo pasiryžimu Jėzus parodė, kad eina į Jeruzalę pasirengęs mirti. Tris kartus Jis buvo pranešęs apie savo kančią ir prisikėlimą.³²² O kelyje į Jeruzalę kalbėjo: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Lk 13, 33).

558  Jėzus primena Jeruzalėje nužudytų pranašų kankinystę.³²³ Nepaisant to, Jis primygtinai kviečia Jeruzalę susiburti apie Jį: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Išvydęs Jeruzalę, Jėzus verkė jos³²⁴ ir dar kartą išsakė tai, ko trokšta Jo širdis: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42).

559  Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi,³²⁵ dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į „Jo tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32)³²⁶ miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą.³²⁷ Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai³²⁸ ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai, pranešę apie Jį piemenims.³²⁹ Jų sveikinimą: „Kas įeina, tebūna palaimintas Viešpaties vardu!“ (Ps 118, 26) pakartoja Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“, pradedant Viešpaties Velykų atminimą.

560  Jėzaus įžengimas į Jeruzalę skelbia atėjus karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.

561  „Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas. Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, Jo malda, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo, Jo prisikėlimas – visa tai įgyvendina Jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.“³³⁰

562  Kristaus mokiniai privalo taip su Juo supanašėti, kad juose išryškėtų Jo atvaizdas.³³¹ „Štai dėl ko mes, laukdami, kol drauge su Juo karaliausime, esame įjungti į Jo gyvenimo paslaptis, tapę į Jį panašūs, drauge su Juo mirę ir prikelti.“³³²

563  Ar būtum piemuo, ar išminčius, čia žemėje Dievą pasiekti gali tik suklupęs prieš Betliejaus prakartėlį ir pagarbinęs Jį kaip silpną kūdikį, paslėptą nuo mūsų akių.

564  Klusnumu Marijai ir Juozapui bei paprastu darbu per ilgus gyvenimo Nazarete metus Jėzus mums rodo šventumo pavyzdį kasdieniame šeimos ir dirbančiojo gyvenime.

565  Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.

566  Gundymas dykumoje rodo Jėzų, nuolankų Mesiją, nugalintį šėtoną visišku atsidavimu Tėvo sumanytam išganymo planui.

567  Kristus žemėje pradėjo Dangaus karalystę. Ji „šviečia žmonėms Kristaus žodžiuose, darbuose ir pačiame Jo asmenyje“³³³. Bažnyčia yra šios karalystės daigas ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.

568  Kristaus Atsimainymo tikslas – sustiprinti mokinių tikėjimą Jo būsimos kančios akivaizdoje: kopimas į „aukštą kalną“ ruošia kopimą į Kalvariją. Kristus, Bažnyčios Galva, parodo, kas slypi Jo kūne ir spinduliuoja sakramentuose: tai „garbės viltis“ (Kol 1, 27).³³⁴

569  Jėzus laisva valia vyksta į Jeruzalę, žinodamas, kad dėl nusidėjėlių priešgyniavimo³³⁵ ten mirs žiauria mirtimi.

570  Jėzaus įžengimas į Jeruzalę skelbia atėjus Dievo karalystę. Karalius Mesijas, savo mieste vaikų ir nuolankiųjų sutiktas, ją atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis.