KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 3 skirsnis. „Jėzus Kristus prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

3 skirsnelis. Kristaus gyvenimo paslaptys

512  Tikėjimo išpažinimas iš visų Kristaus gyvenimo paslapčių mini tik Įsikūnijimą (prasidėjimą ir gimimą) ir Velykas (kančią, nukryžiavimą, mirtį, palaidojimą, nužengimą į pragarus, prisikėlimą, dangun žengimą). Nei apie slaptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo paslaptis jis nieko aiškiai nepasako, tačiau tikėjimo artikulai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą. „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų paslapčių šviesoje.

513  Įvairiems atvejams pritaikyta katechezė turės atskleisti visą Jėzaus paslapčių lobyną. Čia užtenka paminėti tik kelis elementus, bendrus visoms Kristaus gyvenimo paslaptims (I), o paskui peržvelgti pagrindines uždarojo (II) ir viešojo (III) Jėzaus gyvenimo paslaptis.

I. Visas Kristaus gyvenimas yra slėpinys

514  Daugelio žmonių smalsumą žadinančių dalykų iš Jėzaus gyvenimo Evangelijose nėra. Beveik nieko nepasakyta apie Jo gyvenimą Nazarete, nepasakojama ir apie didelę Jo viešojo gyvenimo dalį.186 Kas yra Evangelijose surašyta, surašyta tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“ (Jn 20, 31).

515  Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių,187 norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo paslapčių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų188 ligi kančios acto189 ir Prisikėlimo drobulės190 – yra Jo paslapties ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“, tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atpirkimo pasiuntinybės slėpinys.

Bendrieji Jėzaus paslapčių bruožai

516  Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo Apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią,191 kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.192

517  Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo paslaptis. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas,193 tačiau ši paslaptis veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu;194 paslėptame gyvenime, kai Jo klusnumas195 atsiteisė už mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose;196 pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17)197; Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.198

518  Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atstatymo paslaptis. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą:

Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi apjungė savyje ilgiausią žmonijos istoriją ir tuo apjungimu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje.199 Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.200
Mūsų dalyvavimas Jėzaus paslaptyse

519  Visi Kristaus turtai yra „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“201. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“202 ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 25) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

520  Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys.203 Jis yra „tobulas žmogus“204, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Savo nusižeminimu Jis mums davė sektiną pavyzdį,205 savo malda kviečia melstis,206 neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.207

521  Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Savo Įsikūnijimu Dievo Sūnus tartum susijungė su kiekvienu žmogumi.“208 Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys:

Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būsenas bei paslaptis ir dažnai Jį melsti, kad visa tai Jis atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo paslaptyse, jas tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tomis paslaptimis suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų paslapčių vaisius. Šitaip Jis nori atbaigti tas paslaptis.209
II. Jėzaus vaikystės ir uždarojo gyvenimo paslaptys
Pasirengimas

522  Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“210 apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.

523  Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas,211 siųstas taisyti Jam kelio.212 „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas213 ir paskutinis iš pranašų;214 nuo jo prasideda Evangelija;215 dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų216 ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.217

524  Kasmet švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Išganytojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo.218 Švęsdama pirmtako gimimą ir kankinystę, Bažnyčia jungiasi su jo troškimu: „Jam [Kristui] skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

Kalėdų paslaptis

525  Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje;219 pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė.220 Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę:

Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį;
Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė.
Angelai ir piemenys Jį šlovina,
Žvaigždės vedami, artinas išminčiai,
Nes Tu mums užgimei,
Kūdikėli, Dieve amžinasis!221

526  Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę.222 Tam reikia nusižeminti,223 pasidaryti mažam; dar daugiau: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam,224 kad taptum Dievo vaiku.225 Kalėdų paslaptis įvyksta mumyse, kai mumyse išryškėja „Kristaus atvaizdas“.226 Kalėdos yra tų „nuostabių mainų“ paslaptis:

O, nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, teikėsi gimti iš Mergelės; atėjęs į pasaulį vyrui neprisidėjus, mus apdovanojo savo dievyste.227
Jėzaus vaikystės paslaptys

527  Jėzaus apipjaustymas aštuntąją dieną po gimimo228 yra Jo įsijungimo į Abraomo palikuonių gretas, į Sandoros tautą, paklusnumo Įstatymui229, priklausymo Izraelio kultui, kuriame Jis dalyvaus per visą savo gyvenimą ženklas. Šis ženklas yra pirmavaizdis dvasinio „Kristaus apipjaustymo“, kurį Jis įsteigs, būtent Krikšto.230

528  Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Išganytojo, apsireiškimas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse231 ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų.232 Tuose išminčiuose, atstovaujančiuose aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelija regi pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus,233 rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje234 jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas.235 Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Išganytoją, tik kreipdamiesi į žydus236 ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente.237 Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą238 ir paveldi Israeliticam dignitatem(Izraelio tautos garbingumą)239.

529  Jėzaus paaukojimas Šventykloje240 parodo jį kaip Viešpačiui priklausantį Pirmagimį.241 Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Išganytoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.

530  Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas242 rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pat laukia ir visų Jo saviškių.243 Jo sugrįžimas iš Egipto244 primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės245 ir parodo Jėzų kaip galutinį išvaduotoją.

Jėzaus uždarojo gyvenimo paslaptys

531  Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido panašiai kaip ir daugybė paprastų žmonių; tai buvo kasdieniškas gyvenimas be regimos didybės, amatininko darbas, Dievo įstatymui pavaldus246 žydo religinis gyvenimas tarp Jėzų supančių žmonių. Iš viso to laikotarpio mums yra apreikšta tik tai, kad Jėzus buvo klusnus tėvams247 ir kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

532  Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniame Jėzaus klusnume Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas uždarojo gyvenimo kasdienybėje davė pradžią atstatymui to, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.248

533  Uždarasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose:

Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būsenai! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos orumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės Sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.249

534  Jėzaus atradimas Šventykloje250 yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus uždarojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo paslaptį, susijusią su Jo, kaip Dievo Sūnaus, pasiuntinybe: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.

III. Viešojo Jėzaus gyvenimo paslaptys
Jėzaus krikštas

535  Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo,251 Jonui Jį pakrikštijus Jordane.252Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių,253 fariziejų ir sadukiejų,254 parsidavinėjančių moterų255 ėjo pas jį krikštytis. „Atėjo Jėzus tuomet.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apsireiškimas („Epifanija“).

536  Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno pasiuntinybe, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu;256 Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“.257 Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai, su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti.258Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi.259 O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš Jo“.260 Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

537  Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4):

Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti.261

Visa, kas atsitiko su Kristumi, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais, mes tampame Dievo vaikais.262

Jėzaus gundymas

538  Evangelijos pasakoja apie Jėzaus vienatvės metą dykumoje, tuoj pat Jonui Jį pakrikštijus: kai „Dvasia Jį paakino nukeliauti į dykumą“ (Mk 1, 12), Jėzus joje praleido keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs, tarp laukinių žvėrių, su angelais, kurie „Jam tarnavo“.263 Toms dienoms baigiantis, šėtonas Jį tris kartus gundo, norėdamas pakirsti Jo sūnišką atsidavimą Dievui. Jėzus atrėmė šį antpuolį, kuris atliepia Adomo gundymui rojuje ir Izraelio – dykumoje, ir „velnias atsitraukė nuo Jo iki laiko“ (Lk 4, 13).

539  Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą,264 Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs.265 Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.

540  Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės.266Dėl to Kristus nugalėjo gundytoją mūsų labui: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt Gavėnios dienų jungiasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

„Prisiartino Dievo karalystė“

541  „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Vykdydamas Tėvo valią, Kristus pradėjo žemėje Dangaus karalystę.“267 O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“268. Jis tai vykdo, suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas susibūrimas yra Bažnyčia, „Dievo karalystės daigas ir pradžia žemėje“269.

542  Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įvykdė ypač didžiąja Velykų paslaptimi: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami į tą vienybę su Kristumi.270

Dievo karalystės skelbimas

543  Visi žmonės yra šaukiami įžengti karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams,271 toji mesijinė karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones.272 Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį:

Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai; tie, kurie jo klauso tikėdami ir esti priskiriami mažajai Kristaus kaimenei, jau yra priėmę pačią karalystę; paskui sėkla dygsta ir auga savąja galia iki pjūties meto.273

544  Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18).274Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“.275 Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį276, troškulį277, nepriteklių278. Dar daugiau: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.279

545  Jėzus kviečia nusidėjėlius prie karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17).280 Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems281 ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

546  Įeiti į karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas jo mokymo bruožas.282 Palyginimais Jis kviečia į karalystės pokylį,283 bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti karalystę, reikia viską atiduoti;284 žodžių neužtenka, reikia darbų.285 Palyginimai žmogui yra tartum veidrodžiai: juose matyti, ar jis priima žodį kaip uola, ar kaip gera žemė?286 Ką jis padaro su gautais talentais?287 Jėzus ir karalystė šiame pasaulyje yra paslėpti palyginimuose. Reikia įeiti karalystėn, vadinasi, tapti Jėzaus mokiniu, kad galėtum „pažinti Dangaus karalystės paslaptis“ (Mt 13, 11). O „pašaliniams viskas“ (Mk 4, 11) lieka mįslė.288

Dievo karalystės ženklai

547  Savo žodžius Jėzus palydi daugeliu „galingų darbų, stebuklų ir ženklų“ (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra Jame ir kad Jėzus yra skelbtasis Mesijas.289

548  Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“290. Jie ragina Juo tikėti.291Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo.292Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus.293 Tačiau jie gali būti ir pasipiktinimo priežastimi.294 Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė;295 Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.296

549  Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado,297 neteisybės,298 ligų ir mirties299 – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemišką blogį,300 bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės,301 kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

550  Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas:302 „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios.303 Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“304. Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“305

„Karalystės raktai“

551  Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo pasiuntinybėje.306 Jis pasidalino su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai:

Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

552  Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras.307 Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Išganytojas jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“,308 užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.309

553  Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis Ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę;310 jam vienam Jis aiškiai patikėjo karalystės raktus.

Atsimainymas – karalystės nuojauta

554  Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia,311 kiti juo labiau jos nesuprato.312 Šiame kontekste įvyksta paslaptingas Jėzaus atsimainymas313 ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus sakė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

555  Vienai valandėlei Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodė, kad, norint „žengti į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam reikės pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno; Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią.314 Kad Jėzus kentėtų, tokia buvo Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas.315 Debesis ženklino Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“316

O, Kristau Dieve, Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami išgyveno Tavo garbę, kad, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir skelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas.317

556  Prie viešojo gyvenimo slenksčio – Krikštas; prie Velykų slenksčio – Atsimainymas. Jėzaus krikštu „buvo paskelbta mūsų pirmojo atgimimo paslaptis“ – mūsų Krikštas; Atsimainymas yra „antrojo atgimimo“ – mūsų pačių prisikėlimo – „sakramentas“.318Jau dabar mes dalyvaujame Viešpaties prisikėlime per Šventąją Dvasią, kuri veikia Bažnyčios – Kristaus kūno – sakramentuose. Atsimainymas leidžia mums iš anksto nujausti garbingą Kristaus atėjimą, „kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tačiau jis mums primena ir tai, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22):

Petras to dar nebuvo supratęs, kai norėjo pasilikti su Kristumi ant kalno.319 Kristus tai atidės tau po mirties, Petrai. O dabar Jis tau sako: nuženk, kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas. Gyvenimas nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį, – o tu atsisakai pavargti?320
Jėzaus atvykimas į Jeruzalę

557  „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51).321 Šiuo pasiryžimu Jėzus parodė, kad eina į Jeruzalę pasirengęs mirti. Tris kartus Jis buvo pranešęs apie savo kančią ir prisikėlimą.322 O kelyje į Jeruzalę kalbėjo: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Lk 13, 33).

558  Jėzus primena Jeruzalėje nužudytų pranašų kankinystę.323 Nepaisant to, Jis primygtinai kviečia Jeruzalę susiburti apie Jį: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Išvydęs Jeruzalę, Jėzus verkė jos324 ir dar kartą išsakė tai, ko trokšta Jo širdis: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42).

Jėzaus mesijinis įžengimas į Jeruzalę

559  Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi,325 dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į „Jo tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32)326 miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą.327 Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai328 ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai, pranešę apie Jį piemenims.329 Jų sveikinimą: „Kas įeina, tebūna palaimintas Viešpaties vardu!“ (Ps 118, 26) pakartoja Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“, pradedant Viešpaties Velykų atminimą.

560  Jėzaus įžengimas į Jeruzalę skelbia atėjus karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.

Glaustai

561  „Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas. Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, Jo malda, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo, Jo prisikėlimas – visa tai įgyvendina Jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.“330

562  Kristaus mokiniai privalo taip su Juo supanašėti, kad juose išryškėtų Jo atvaizdas.331 „Štai dėl ko mes, laukdami, kol drauge su Juo karaliausime, esame įjungti į Jo gyvenimo paslaptis, tapę į Jį panašūs, drauge su Juo mirę ir prikelti.“332

563  Ar būtum piemuo, ar išminčius, čia žemėje Dievą pasiekti gali tik suklupęs prieš Betliejaus prakartėlį ir pagarbinęs Jį kaip silpną kūdikį, paslėptą nuo mūsų akių.

564  Klusnumu Marijai ir Juozapui bei paprastu darbu per ilgus gyvenimo Nazarete metus Jėzus mums rodo šventumo pavyzdį kasdieniame šeimos ir dirbančiojo gyvenime.

565  Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.

566  Gundymas dykumoje rodo Jėzų, nuolankų Mesiją, nugalintį šėtoną visišku atsidavimu Tėvo sumanytam išganymo planui.

567  Kristus žemėje pradėjo Dangaus karalystę. Ji „šviečia žmonėms Kristaus žodžiuose, darbuose ir pačiame Jo asmenyje“333. Bažnyčia yra šios karalystės daigas ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.

568  Kristaus Atsimainymo tikslas – sustiprinti mokinių tikėjimą Jo būsimos kančios akivaizdoje: kopimas į „aukštą kalną“ ruošia kopimą į Kalvariją. Kristus, Bažnyčios Galva, parodo, kas slypi Jo kūne ir spinduliuoja sakramentuose: tai „garbės viltis“ (Kol 1, 27).334

569  Jėzus laisva valia vyksta į Jeruzalę, žinodamas, kad dėl nusidėjėlių priešgyniavimo335 ten mirs žiauria mirtimi.

570  Jėzaus įžengimas į Jeruzalę skelbia atėjus Dievo karalystę. Karalius Mesijas, savo mieste vaikų ir nuolankiųjų sutiktas, ją atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis.

Išnašos

186 Plg. Jn 20, 30.

187 Plg. Mk 1, 1; Jn 21, 24.

188 Plg. Lk 2, 7.

189 Plg. Mt 27, 48.

190 Plg. Jn 20, 7.

191 Plg. Žyd 10, 5-7.

192 Plg. 1 Jn 4, 9.

193 Plg. Ef 1, 7; Kol 1, 13-14 (Vulgata); 1 Pt 1, 18-19.

194 Plg. 2 Kor 8, 9.

195 Plg. Lk 2, 51.

196 Plg. Jn 15, 3.

197 Plg. Iz 53, 4.

198 Plg. Rom 4, 25.

199 Šv. Ireniejus, Haer. 3, 18, 1.

200 Ten pat, 3, 18, 7; plg. 2, 22, 4.

201 RH 11.

202 Nikėjos-Konstantinopolio Simbolis: DS 150.

203 Plg. Rom 15, 5; Fil 2, 5.

204 GS 38.

205 Plg. Jn 13, 15.

206 Plg. Lk 11, 1.

207 Plg. Mt 5, 11-12.

208 GS 22, §2.

209 Šv. Jonas Eudas, Regn.

210 Plg. Žyd 9, 15.

211 Plg. Apd 13, 24.

212 Plg. Mt 3, 3.

213 Plg. Lk 7, 26.

214 Plg. Mt 11, 13.

215 Plg. Apd 1, 22; Lk 16, 16.

216 Plg. Lk 1, 41.

217 Plg. Mk 6, 17-29.

218 Plg. Apr. 22, 17.

219 Plg. Lk 2, 6-7.

220 Plg. Lk 2, 8-20.

221 Romano Melodo kontakiumas, (tam tikra Bizantijos liturgijos himnų forma. - Vert.).

222 Plg. Mt 18, 3-4.

223 Plg. Mt 23, 12.

224 Plg. Jn 1, 13.

225 Plg. Jn 1, 12.

226 Plg. Gal 4, 19.

227 VL, Kalėdų oktavos antifona.

228 Plg. Lk 2, 21.

229 Plg. Gal 4, 4.

230 Plg. Kol 2, 11-13.

231 Plg. VL, Trijų Karalių šventės antrųjų Mišparų "Magnificat" antifona.

232 Plg. Mt 2, 1.

233 Plg. Mt 2,2.

234 Plg. Sk 24, 17; Apr 22, 16.

235 Plg. Sk 24, 17-19.

236 Plg. Jn 4, 22.

237 Plg. Mt 2, 4-6.

238 Plg. šv. Leonas Didysis, Serm. 33, 3.

239 Rm I, Velyknaktis 26: malda po trečiojo skaitinio.

240 Plg. Lk 2, 22-39.

241 Plg. Iš 13, 12-13.

242 Plg.Mt 2, 13-18.

243 Plg. Jn 15, 20.

244 Plg. Mt 2, 15.

245 Plg. Oz 11, 1.

246 Plg. Gal 4, 4.

247 Plg. Lk 2, 51.

248 Plg. Rom 5, 19.

249 Pauliaus VI kalba, pasakyta Nazarete, 1964 m. sausio 5 d.

250 Plg. Lk 2, 41-52.

251 Plg. Lk 3, 23.

252 Plg. Apd 1, 22.

253 Plg. Lk 3, 10-14.

254 Plg. Mt 3, 7.

255 Plg. Mt 21, 32.

256 Plg. Iz 53, 12.

257 Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.

258 Plg. Mt 26, 39.

259 Plg. Lk 3, 22; Iz 42, 1.

260 Plg. Jn 1, 32-33; Iz 11, 2.

261 Šv. Grigalius Nazianzietis, Or. 40, 9.

262 Šv. Hiliaras, Mat. 2,6.

263 Plg. Mk 1, 13.

264 Plg. Ps 95, 10.

265 Plg. Mk 3, 27.

266 Plg. Mt 16, 21-23.

267 LG 3.

268 LG 2.

269 LG 5.

270 Plg. LG 3.

271 Plg. Mt 10, 5-7.

272 Plg. Mt 8, 11; 28, 19.

273 LG 5.

274 Plg. Lk 7, 22.

275 Plg. Mt 11, 25.

276 Plg. Mk 2, 23-26; Mt 21, 18.

277 Plg. Jn 4, 6-7; 19, 28.

278 Plg. Lk 9, 58.

279 Plg. Mt 25, 31-46.

280 Plg. 1 Tim 1, 15.

281 Plg. Lk 15, 11-32.

282 Plg. Mk 4, 33-34.

283 Plg. Mt 22, 1-14.

284 Plg. Mt 13, 44-46.

285 Plg. Mt 21, 28-32.

286 Plg. Mt 13, 3-9.

287 Plg. Mt 25, 14-30.

288 Plg. Mt 13, 10-15.

289 Plg. Lk 7, 18-23.

290 Plg. Jn 5, 36.

291 Plg. Jn 10, 25. 38.

292 Plg. Mk 5, 25-34; 10, 52; ir kt.

293 Plg. Jn 10, 31-38.

294 Plg. Mt 11, 6.

295 Plg. Jn 11, 47-48.

296 Plg. Mk 3, 22.

297 Plg. Jn 6, 5-15.

298 Plg. Lk 19, 8.

299 Plg. Mt 11, 5.

300 Plg. Lk 12, 13. 14; Jn 18, 36.

301 Plg. Jn 8, 34-36.

302 Plg. Mt 12, 26.

303 Plg. Lk 8, 26-39.

304 Plg. Jn 12, 31.

305 Himnas "Vexilla Regis".

306 Plg. Mk 3, 13-19.

307 Plg. Mk 3, 16; 9, 2; Lk 24, 34; 1 Kor 15, 5.

308 Plg. 1 Pt 2,4.

309 Plg. Lk 22, 32.

310 Plg. Mt 18, 18.

311 Plg. Mt 16, 22-23.

312 Plg. Mt 17, 23; Lk 9, 45.

313 Plg. Mt 17, 1-8 ir pan. tekstus; 2 Pt 1, 16-18.

314 Plg. Lk 24, 27.

315 Plg. Iz 42, 1.

316 Šv.Tomas Akv., S. th. 3, 45, 4, ad 2.

317 Bizantijos liturgija, Atsimainymo šventės kontakiumas.

318 Šv. Tomas Akv., S. th. 3, 45, 4, ad 2.

319 Plg. Lk 9, 33.

320 Šv. Augustinas, Serm. 78, 6.

321 Plg. Jn 13, 1.

322 Plg. Mk 8, 31-33; 9, 31-32; 10, 32-34.

323 Plg. Mt 23, 37 a.

324 Plg. Lk 19, 41.

325 Plg. Jn 6, 15.

326 Plg. Mt 21, 1-11.

327 Plg. Jn 18, 37.

328 Plg. Mt 21, 15-16; Ps 8, 3.

329 Plg. Lk 19, 38; 2, 14.

330 CT 9.

331 Plg. Gal 4, 19.

332 LG 7.

333 LG 5.

334 Plg. Šv. Leonas Didysis, Serm. 51, 3.

335 Plg. Žyd 12, 3.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003