KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Pirmas poskyris. Tikiu Dievą Tėvą / 1 skirsnis. „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

7 skirsnelis. Nuopuolis

385  Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams savitu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur ateina blogis, ir neradau sprendimo“, – sako šv. Augustinas258 ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo paslapties nušviesta.259 Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir viršijantį malonės apstumą.260Tad blogio kilmės klausimą mes turime nagrinėti, tikėjimo akimis žiūrėdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.261

I. Kur gausu nuodėmės, ten dar gausiau malonės
Nuodėmės tikrovė

386  Nuodėmė egzistuoja žmogaus istorijoje: būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. Bandydami suprasti, kas yra nuodėmė, turime pirmiausia pripažinti gilų žmogaus ryšį su Dievu, nes, to nepaisydami, neatskleisime nuodėmės blogio, kuris iš tiesų yra ne kas kita kaip Dievo atmetimas ir savęs supriešinimas su Juo, tebeslegiantys žmogaus gyvenimą ir istoriją.

387  Nuodėmės, ypač gimtosios nuodėmės tikrovė paaiškėja tik Dievo Apreiškimui nušviestus. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, negalima aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien tik išsivystymo trūkumu, psichologiniu poveikiu, klaida, neišvengiama socialinės netvarkos pasekme ir t. t. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą.

Gimtoji nuodėmė – esminė tikėjimo tiesa

388  Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje, vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas.262 Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasau–liui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8), apreikšdama Tą, kuris yra jo Atpirkėjas.

389  Gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus. Bažnyčia, kuri turi „Kristaus išmonę“263, gerai žino, kad, sumenkinant gimtosios nuodėmės apreiškimą, pažeidžiama Kristaus paslaptis.

Skaitantiems pasakojimą apie nuopuolį

390  Apie nuopuolį (Pr 3) pasakojama vaizdais, bet kalbama apie tikrą pirmykštį įvykį, apie žmogaus istorijos pradžioje įvykusį faktą.264 Apreiškimas mums suteikia tikėjimo tikrumą, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta mūsų pirmųjų tėvų laisvai padarytos pirmapradės nuodėmės.265

II. Angelų nuopuolis

391  Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas,266 iš pavydo įstūmęs juos į mirtį.267 Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu.268 Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sutverti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“269

392  Šventasis Raštas kalba apie šių angelų nuodėmę.270 Tas „nuopuolis“ – tai tų sukurtųjų dvasių, visiškai ir neatšaukiamai atmetusių Dievą ir Jo karalystę, laisvas nuosprendis. To maišto aidą girdime mūsų pirmiesiems tėvams tartuose gundytojo žodžiuose: „Būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Velnias yra „nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1 Jn 3, 8), tai „melo tėvas“ (Jn 8, 44).

393  Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl neatšaukiamo jų nuosprendžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“271

394  Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos pasiuntinybės.272 „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių pasekmių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.

395  Tačiau šėtono galybė nėra begalinė. Jis yra tik kūrinys, galingas, nes grynoji dvasia, bet vis dėlto kūrinys: jis negali sutrukdyti Dievo karalystės kūrimo. Nors šėtonas veikia pasaulyje iš neapykantos Dievui ir Jo karalystei Jėzuje Kristuje ir nors jo veikla padaro labai daug dvasinės, o netiesiogiai ir fizinės žalos kiekvienam žmogui ir visuomenei, Dievo apvaizda, galingai ir švelniai vadovaujanti žmogaus ir pasaulio istorijai, vis dėlto tai leidžia. Dievo leidimas velniui veikti yra didelis slėpinys, tačiau mes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).

III. Gimtoji nuodėmė
Laisvės išbandymas

396  Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškė draudimas žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir su pasitikėjimu ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

Pirmoji žmogaus nuodėmė

397  Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju273 ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė.274 Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.

398  Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir tuo pačiu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir savo paties labui. Šventumo būsena apdovanotas žmogus buvo skirtas su Dievo pagalba pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“275, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“276.

399  Šventasis Raštas parodo dramatiškas to pirmojo nepaklusimo pasekmes. Adomas ir Ieva tuoj pat prarado pirmykščio šventumo malonę.277 Jie ėmė bijoti Dievo,278 klaidingai vaizduodamiesi Jį pavydžiai saugantį savo išimtines teises.279

400  Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota harmonija; dvasinės sielos galios nustojo viešpatavę kūnui;280 tarp vyro ir moters atsirado įtampa;281 jų santykius ženklino geismas ir troškimas valdyti.282 Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška.283 Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn.284 Pagaliau atsirado ir įsakmiai nurodytoji nepaklusimo pasekmė:285 žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš.286Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.287

401  Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį;288 nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą;289 ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda290. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje:

Tai, kas mums paaiškėja iš Dievo Apreiškimo, patvirtina mūsų pačių patirtis. Juk į savo širdies vidų pažvelgęs, žmogus pamato, kad yra linkęs į pikta ir pasinėręs į daugelį blogybių, kurios negali kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Ne kartą atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, žmogus tuo pačiu griauna deramą tvarką, vedančią į jo galutinį tikslą, o drauge suardo savo paties ir santykių su kitais žmonėmis bei visa kūrinija darną.291
Adomo nuodėmės padariniai žmonijai

402  Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Prieš nuodėmės ir mirties visuotinumą apaštalas iškelia išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).

403  Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas, jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo faktu, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“292. Remdamasi šia tikėjimo tikrybe, Bažnyčia teikia nuodėmių atleidimo Krikštą net kūdikiams, kurie dar nėra asmeniškai nusidėję.293

404  Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“294. Dėl tos žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įjungti į Kristaus teisumą. Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę.295 Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būsena, o ne veiksmas.

405  Nors „ji būdinga kiekvienam“296, gimtoji nuodėmė jokiam Adomo palikuoniui nėra asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo trūkumas, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos pasekmės nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

406  Gimtosios nuodėmės perdavimo sampratą Bažnyčia pirmiausia patikslino V amžiuje, ypač paveikta šv. Augustino minčių prieš pelagianizmą, ir XVI amžiuje, priešindamasi protestantų Reformai. Pelagijus manė, kad žmogus gali išlikti morališkai geras ir be būtinos Dievo malonės pagalbos, grynai savo laisvos valios jėgomis; šitaip Adomo nuodėmės įtaką Pelagijus pavertė tik blogu pavyzdžiu. Atvirkščiai elgėsi pirmieji protestantų reformatoriai: jie mokė, kad žmogus yra sugedęs iš pat šaknų, o jo laisvė sunaikinta gimtosios nuodėmės; kiekvieno žmogaus paveldimą nuodėmę jie tapatino su neįveikiamu polinkiu į blogį (concupiscentia). Bažnyčia apreiškimo sampratą apie gimtąją nuodėmę specialiai išsakė Oranžo II Susirinkime 529 metais297 ir Tridento Susirinkime 1546 metais298.

Atkakli kova...

407  Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokslu apie Kristaus Atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“299. Nepaisant tiesos, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos300 ir moralės srityse.

408  Gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių žmonių nuodėmių padariniai visą pasaulį įtraukia į nuodėmingą būvį, kurį gali apibūdinti šv. Jono žodžiai apie „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Jie nurodo ir žmonėms daromą neigiamą įtaką tų bendruomenių ir santvarkų, kurios yra žmonių nuodėmių vaisius.301

409  Ši dramatiška viso pasaulio, kuris „yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19)302, būsena žmogaus gyvenimą paverčia kova:

Per visą žmonijos istoriją tęsiasi atkakli kova su tamsybių galybėmis; pradėta nuo pasaulio pradžios, ji truks, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Įtrauktas į šią kovą žmogus turi nuolat grumtis, kad laikytųsi gėrio; savo vidinę vienybę jis gali pasiekti tik didelėmis pastangomis, Dievo malonės padedamas.303
IV. „Tu jo nepalikai mirties valdžioje“

410  Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Atvirkščiai, Jis žmogų šaukia304 ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas.305 Ši Pradžios knygos vieta yra vadinama „Protoevangelija“*, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.

411  Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“306, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą.307 Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ apreikštoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme308 ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.309

412  Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo mums buvo atėmęs.“310 O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to laiške Romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“311

Glaustai

413  „Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų pražuvimu [...]. Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 1, 13; 2, 24).

414  Šėtonas, arba velnias, ir kiti demonai yra nupuolę angelai, laisva valia atsisakę tarnauti Dievui ir Jo planui. Jų apsisprendimas prieš Dievą yra nepakeičiamas. Jie gundo žmogų prisidėti prie jų maišto prieš Dievą.

415  „Nors žmogus buvo Dievo sukurtas teisus, tačiau, piktojo gundomas, pačioje istorijos pradžioje jis blogam panaudojo savo laisvę, sukilęs prieš Dievą ir įsigeidęs pasiekti savo tikslą be Dievo.“312

416  Savo nuodėme Adomas, pirmasis žmogus, neteko pirminio šventumo ir teisumo, gautų iš Dievo ne vien sau, bet ir visiems žmonėms.

417  Savo palikuonims Adomas ir Ieva perdavė pirmosios nuodėmės sužalotą, taigi pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogiškąją prigimtį. Tas trūkumas vadinamas „gimtąja nuodėme“.

418  Dėl gimtosios nuodėmės žmogaus prigimties galios yra susilpnėjusios, išmanymas aptemęs, ji pati pasmerkta kančiai ir mirčiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis yra vadinamas „geismingumu“).

419  „Laikydamiesi Tridento Susirinkimo mokymo, pripažįstame, jog gimtoji nuodėmė yra perduodama kartu su žmogiškąja prigimtimi, 'žmogui gimstant, o ne pakartojant tą nuodėmę', dėl to ji yra 'būdinga kiekvienam'.“313

420  Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos nuodėmė mums buvo atėmusi: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).

421  „Krikščionys tiki, jog pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės; nors jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus buvo išlaisvintas, sutrupinus piktojo galybę...“314

Išnašos

258 Conf. 7, 7, 11.

259 Plg. 1 Tim 3, 16.

260 Plg. Rom 5, 20.

261 Plg. Lk 11, 21-22; Jn 16, 11; 1 Jn 3, 8.

262 Plg. Rom 5, 12-21.

263 Plg. 1 Kor 2, 16.

264 Plg. GS 13, §1.

265 Plg. Tridento Susir.: DS 1513; Pijus XII, enc. "Humani generis": DS 3897; Pauliaus VI kalba, pasakyta 1966 m. liepos 11 d.

266 Plg. Pr 3, 1-5.

267 Plg. Išm 2, 24.

268 Plg. Jn 8, 44; Apr 12, 9.

269 Laterano IV Susir. 1215 m.: DS 800.

270 Plg. 2 Pt 2, 4.

271 Šv. Jonas Damaskietis, De fide ort. 2, 4.

272 Plg. Mt 4, 1-11.

273 Plg. Pr 3, 1-11.

274 Plg. Rom 5, 19.

275 Plg. Pr 3, 5.

276 Šv. Maksimas Išpažinėjas, Ambig.

277 Plg. Rom 3, 23.

278 Plg. Pr 3, 9-10.

279 Plg. Pr 3, 5.

280 Plg. Pr 3, 7.

281 Plg. Pr 3, 11-13.

282 Plg. Pr 3, 16.

283 Plg. Pr 3, 17. 19.

284 Plg. Rom 8, 21.

285 Plg. Pr 2, 17.

286 Plg. Pr 3, 19.

287 Plg. Rom 5, 12.

288 Plg. Pr 4, 3-15.

289 Plg. Pr 6, 5. 12; Rom 1, 18-32.

290 Plg. 1 Kor 1-6; Apr 2-3.

291 GS 13, § 1.

292 Plg. Tridento Susir.: DS 1512.

293 Plg. Tridento Susir.: DS 1514.

294 Šv. Tomas Akv., Mal. 4, 1.

295 Plg. Tridento Susir.: DS 1511-1512.

296 Plg. Tridento Susir.: DS 1513.

297 Plg. DS 371-372.

298 Plg. DS 1510-1516.

299 Tridento Susir.: DS 1511; plg. Žyd 2, 14.

300 Plg. CA 25.

301 Plg. RP 16.

302 Plg. 1 Pt 5, 8.

303 GS 37, § 2.

304 Plg. Pr 3, 9.

305 Plg. Pr 3, 15.

306 Plg. 1 Kor 15, 21-22. 45.

307 Plg. Rom 5, 19-20.

308 Plg. Pijus IX, bulė "Inffabilis Deus": DS 2803.

309 Plg Tridento Susir.: DS 1573.

310 Serm. 73, 4.

311 S. th. 3,1,3, ad 3; šv. Tomo cituojami žodžiai giedami Velyknakčio giesmėje "Exsultet".

312 GS 13, §1.

313 SPF 16.

314 GS 2, §2.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003