Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Pirmas poskyris. Tikiu Dievą Tėvą / 1 skirsnis. „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

6 skirsnelis. Žmogus

355  „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą kūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtyje jis jungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis yra sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas juos priėmė į savo draugystę (IV).

356  Iš visų regimų kūrinių vienas tik žmogus „sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją“²¹⁶; jis yra „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“²¹⁷; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Tam tikslui jis yra sukurtas, ir toks yra esminis jo orumo pagrindas:

Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu.²¹⁸

357  Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra orus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, ir niekas kitas negali už jį to padaryti.

358  Dievas visa sukūrė žmogui,²¹⁹ bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, Jį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją:

Kas tai per būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir nuostabos verta gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.²²⁰

359  „Žmogaus paslaptis iš tikrųjų paaiškėja tik įsikūnijusio Žodžio paslaptyje“²²¹:

Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas – sako Paulius – buvo sukurtas kaip žmogiška būtis, gavusi gyvybę; paskutinysis yra dvasinė būtis, teikianti gyvybę. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis [Alfa ir Omega]“.²²²

360  Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26)²²³:

Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atsiteisimo už visus vienybę.²²⁴

361  „Tas žmogiško solidarumo ir meilės įstatymas“²²⁵, nepaisant didelės asmenų, kultūrų ir tautų įvairovės, patvirtina, kad visi žmonės iš tikrųjų yra broliai.

362  Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Biblinis pasakojimas tą tikrovę išreiškia simboline kalba, tvirtindamas, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievo sumanytas buvo visas žmogus.

363  Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę²²⁶ arba visą žmogaus asmenį²²⁷. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia²²⁸ ir vertingiausia²²⁹, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.

364  Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ orumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove:²³⁰

Kūnu ir siela būdamas vienas asmuo, žmogus savo kūniškąja būtimi vienija medžiaginio pasaulio elementus, kurie per jį tampa išaukštinti ir laisvai šlovina Kūrėją. Todėl žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo; atvirkščiai, savo kūną reikia laikyti geru ir gerbti, nes jis buvo Dievo sukurtas ir bus prikeltas paskutiniąją dieną.²³¹

365  Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“;²³² vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.

366  Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas²³³ – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;²³⁴ ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.

367  Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo.²³⁵ „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui²³⁶ ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu.²³⁷

368  Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą²³⁸ prasme.

369  Vyras ir moteris yra sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų, ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters orumas nesunaikinamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo.²³⁹ Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

370  Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių skirtumui. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos²⁴⁰, tėvo ir sužadėtinio²⁴¹ bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

371  Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui.²⁴² Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko, išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų.

372  Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kurioje jie vienas kitam gali pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris.²⁴³ Santuokoje Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.²⁴⁴

373  Dievo plane vyro ir moters pašaukimas yra valdyti žemę²⁴⁵ kaip Dievo paskirtiems „valdytojams“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą, vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios kitų kūrinių apvaizdos dalyviais. Taip jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

374  Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, bet ir buvo jam dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savim pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.

375  Bažnyčia, autentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos žvilgsniu, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“.²⁴⁶ Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.²⁴⁷

376  Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti,²⁴⁸ nei kentėti.²⁴⁹Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters,²⁵⁰ pagaliau harmonija tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būsena, kuri vadinama „pirmapradžiu teisumu“.

377  Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė paties savęs apvaldymą. Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo,²⁵¹ kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.

378  Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode,²⁵²ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15); darbas buvo ne vargas,²⁵³ o vyro ir moters bendradarbiavimas su Dievu tobulinant regimąją kūriniją.

379  Tai tokia pirmapradžio teisumo harmonija, numatyta žmogui Dievo plane ir prarasta dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės.

380  „Pagal savo paveikslą Tu žmogų sukūrei ir visą pasaulį davei jam tvarkyti, kad jis Tau, vienam Kūrėjui, tarnaudamas, visiems kūriniams viešpatautų.“²⁵⁴

381  Žmogus yra skirtas atkurti žmogumi tapusio Dievo Sūnaus paveikslą – “neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kad Kristus būtų pirmgimis tarp daugelio brolių ir seserų.²⁵⁵

382  Žmogus yra „kūnu ir siela vienas asmuo“²⁵⁶. Tikėjimas teigia, kad dvasinę ir nemirtingą sielą tiesiogiai sukūrė pats Dievas.

383  „Dievas žmogų sukūrė ne vienišą, nes nuo pat pradžių kaip 'vyrą ir moterį sukūrė juos' (Pr 1, 27); jų sąjunga buvo pirmoji asmenų bendravimo forma.“²⁵⁷

384  Apreiškimas mums leidžia pažinti pirmykštį dar nenusidėjusių vyro ir moters šventumą ir teisumą: draugystė su Dievu buvo jų gyvenimo rojuje laimė.