Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Pirmas poskyris. Tikiu Dievą Tėvą / 1 skirsnis. „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

5 skirsnelis. Dangus ir žemė

325  Apaštalų Simbolis liudija, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“¹⁶², o Nikėjos–Konstantinopolio Simbolis aiškina: „...regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas“¹⁶³.

326  Šventojo Rašto žodžiai „dangus ir žemė“ reiškia: visa, kas egzistuoja, visa kūrinija. Jie taip pat nurodo kūrinijos viduje esantį ryšį, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria dangų ir žemę: „žemė“ yra žmonių pasaulis;¹⁶⁴„dangus“ arba „dangūs“ gali reikšti dangaus skliautą,¹⁶⁵ bet taip pat Dievo buvimo „vietą“: mūsų „Tėvą danguje“ (Mt 5, 16),¹⁶⁶ tad ir „dangų“ – eschatologinę garbę. Pagaliau žodis „dangus“ reiškia ir dvasinių kūrinių, angelų, kurie yra apsupę Dievą, buvimo „vietą“.

327  Ketvirtojo Laterano Susirinkimo tikėjimo išpažinimas tvirtina, kad Dievas „laikų pradžioje iš nieko sukūrė drauge vieną ir kitą, dvasinę ir kūninę kūriniją, tai yra angelus ir žemiškąjį pasaulį, o vėliau ir žmogų, tarsi bendrai – iš dvasios ir kūno – sudarytą“¹⁶⁷.

328  Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas paprastai vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa. Tai aiškiai tvirtina tiek Raštai, tiek ir visa Tradicija.

329  Šv. Augustinas apie juos sako : „'Angelas' reiškia ne prigimtį, o vaidmenį. Tu paklausi, kaip ši prigimtis vadinasi? – Dvasia. Tu paklausi, koks jos vaidmuo? – Angelas; pagal tai, kas jis yra, tai dvasia, pagal tai, ką veikia – angelas.“¹⁶⁸ Angelai visa savo būtimi yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai. Kadangi jie „visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10), jie vykdo „įsakymą, paklusnūs Jo tartam žodžiui“ (Ps 103, 20).

330  Kaip grynai dvasiniai kūriniai, jie turi protą ir valią, yra asmenys¹⁶⁹ ir nemirtingi¹⁷⁰. Tobulumu jie pranoksta visus regimus kūrinius. Tai rodo jų garbės spindesys.¹⁷¹

331  Kristus yra angelų pasaulio centras. Angelai yra Jo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai...“ (Mt 25, 31). Jie yra Jo, nes sukurti Jo ir Jam: „Nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 16). Dar labiau jie yra Jo dėl to, kad Jis juos padarė savo išganymo plano skelbėjais: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14).

332  Angelai veikia nuo pat pasaulio sukūrimo¹⁷² ir visoje išganymo istorijoje; iš tolo ar iš arti jie skelbia tą išganymą ir tarnauja dieviškajam planui, jį vykdydami: uždaro žemiškąjį rojų,¹⁷³ globoja Lotą,¹⁷⁴ išgelbsti Hagarą ir jos vaiką,¹⁷⁵ sulaiko Abraomo ranką,¹⁷⁶ tarpininkauja skelbiant Įstatymą,¹⁷⁷ veda Dievo tautą,¹⁷⁸ praneša apie gimimus¹⁷⁹ ir pašaukimus,¹⁸⁰ patarnauja pranašams¹⁸¹ – tai vis jų veiklos pavyzdžiai. Pagaliau Angelas Gabrielius praneša apie paties Jėzaus ir Jo pirmtako gimimą.¹⁸²

333  Įsikūnijusiojo Žodžio gyvenime nuo pat Įsikūnijimo iki Dangun žengimo angelai Jį garbina ir Jam tarnauja. „Įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, Jis [Dievas] sako: 'Tepagarbina Jį visi Dievo angelai'“ (Žyd 1, 6). Jų šlovinimo giesmė Kristui gimus nesiliauja skambėjusi Bažnyčios šlovinime: „Garbė Dievui aukštybėse...“ (Lk 2, 14). Jie globoja Jėzaus kūdikystę,¹⁸³ tarnauja Jam dykumoje,¹⁸⁴ stiprina Alyvų sodo agonijoje,¹⁸⁵ Jis galėtų būti jų išgelbėtas iš priešų rankų,¹⁸⁶ kaip kadaise Izraelis.¹⁸⁷ Taip pat angelai skelbia¹⁸⁸ Gerąją Įsikūnijimo Naujieną¹⁸⁹ ir Kristaus Prisikėlimą¹⁹⁰. Kristui sugrįžtant – kaip yra skelbę – jie vėl Jį lydės¹⁹¹ ir tarnaus Jam teisiant pasaulį.¹⁹²

334  Iki to laiko visą Bažnyčios gyvenimą lydi paslaptinga ir galinga angelų globa.¹⁹³

335  Liturgijoje Bažnyčia prisijungia prie angelų, šlovindama triskart šventą Dievą;¹⁹⁴ ji šaukiasi jų pagalbos (mirusiųjų liturgijos¹⁹⁵ maldoje In paradisum deducant te angeli... ar Bizantijos liturgijos¹⁹⁶ „Cherubinų himne“), ypač gerbia kai kurių angelų (šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rafaelio, angelų sargų) atminimą.

336  Nuo gyvenimo pradžios¹⁹⁷ ligi mirties¹⁹⁸ jie žmones saugo¹⁹⁹ ir juos užtaria²⁰⁰. „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą.“²⁰¹ Dar žemėje gyvendamas, krikščionis tikėjimu dalyvauja palaimingoje su Dievu susivienijusių angelų ir žmonių bendruomenėje.

337  Dievas pats sukūrė regimąjį pasaulį su visu jo turtingumu, įvairove ir tvarka. Šventasis Raštas Kūrėjo veikimą vaizduoja simboliškai kaip šešias Dievo „darbo“ dienas, kurios baigiasi septintos dienos „poilsiu“.²⁰² Šventasis tekstas apie sukūrimą moko tiesų, kurias Dievas apreiškė mūsų išganymui²⁰³ ir kurios leidžia „įžvelgti visos kūrinijos giliąją prasmę, jos vertę ir paskirtį tarnauti Dievo garbei“²⁰⁴.

338  Nėra nieko, kas nebūtų gavęs buvimo iš Dievo Kūrėjo. Pasaulis prasidėjo, kai Dievas savo Žodžiu pašaukė jį iš nebūties; visos egzistuojančios būtys, visa gamta, visa žmonijos istorija kyla iš to pirminio įvykio: tai pati pradžia, nuo kurios atsiranda pasaulis ir prasideda laikas.²⁰⁵

339  Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ veikimą yra pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera“. „Kaip tik dėl to, kad buvo sukurti, visi daiktai įgijo savo patvarumą, tiesą, gerumą, savus dėsnius ir tvarką.“²⁰⁶ Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Dėl to žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.

340  Dievas panorėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. Saulė ir mėnulis, kedras ir lauko gėlė, erelis ir žvirbliukas – jų nesuskaitomi skirtumai ir nevienodumas reiškia, kad jokiam kūriniui neužtenka vien jo paties. Jie egzistuoja tik priklausydami vienas nuo kito, kad papildytų vienas kitą, tarnaudami vienas kitam.

341  Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir harmonija pagrįsta būtybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus juos tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus. Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Jis turi įkvėpti Jam pagarbą ir palenkti Jam žmogaus protą bei valią.

342  Kūrinių hierarchiją išreiškia „šešių dienų“ seką, kai kūriniai vis pasirodo nuo mažiau tobulo ligi tobuliausio. Dievas myli visus savo kūrinius.²⁰⁷ Jis rūpinasi kiekvienu, neišskiriant nė žvirblio. Vis dėlto Jėzus sako: „Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 7), arba: „Kaip daug už avį brangesnis žmogus!“ (Mt 12, 12).

343  Žmogus yra kūrinijos viršūnė. Įkvėpto autoriaus pasakojimas tai išreiškia, aiškiai skirdamas žmogaus ir kitų kūrinių sukūrimą.²⁰⁸

344  Visi kūriniai yra tarpusavy susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei:

Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai,
ypač sesuo puikioji Saulė,
kuria Tu dieną švieti mums,
jinai graži ir spindi nuostabiai,
ir primena Tave ji, o Aukščiausias...

Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis,
labai naudingas ir romus,
brangintinas, skaistus...

Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė,
kuri nešioja mus ir pamaitina,
gausybę vaisių,
žiedus marguosius ir žolę išaugina...
Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį,
Dėkokit Jam
ir nusižeminę giliai tarnaukit.²⁰⁹

345  Šabas – „šešių dienų“ veikimo pabaiga. Šventasis tekstas sako, kad „septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs“, „buvo atbaigti dangus ir žemė“; septintą dieną Dievas „ilsėjosi“, palaimino tą dieną ir padarė ją šventą (Pr 2, 1–3). Tie įkvėpti žodžiai yra labai pamokantys:

346  Kūrinijai Dievas davė patvarų pagrindą ir dėsnius,²¹⁰ kuriais tikintysis gali patikimai remtis ir kurie jam yra nepajudinamai ištikimos Dievo sandoros ženklas ir laidas.²¹¹ Savo ruožtu žmogus privalo būti ištikimas tam pagrindui ir gerbti Kūrėjo jame įrašytus dėsnius.

347  Kūrinija yra sukurta Šabui, vadinasi, Dievo kultui ir garbinimui. Kultas įrašytas į kūrimo tvarką.²¹² „Nieko nelaikyti svarbesniu už Dievo garbinimą“, sakoma šv. Benedikto reguloje,²¹³ nurodant teisingą žmonių veiklos tvarką.

348  Šabas yra Izraelio įstatymų šerdis. Laikytis įsakymų reiškia elgtis pagal Dievo išmintį ir Jo valią, išreikštas Jo kūrimo darbe.

349  Aštuntoji diena. Mums išaušo nauja diena: tai Kristaus Prisikėlimo diena. Septintoji diena užbaigia pirmąją kūriniją. Aštuntoji diena pradeda naują kūriniją. Kūrimo darbo kulminacija tampa dar reikšmingesnis atpirkimo darbas. Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį.²¹⁴

350  Angelai yra dvasiniai kūriniai, kurie be paliovos garbina Dievą ir patarnauja, vykdydami Jo išganingus planus kitų kūrinių atžvilgiu: „Angelai prisideda prie viso to, ką mes darome gera.“²¹⁵

351  Angelai yra apsupę Kristų, savo Viešpatį. Jie Jam patarnauja, ypač Jam vykdant žmonių išganymo misiją.

352  Bažnyčia teikia pagarbą angelams, kurie jai padeda žemiškosios kelionės metu ir globoja visus žmones.

353  Dievas panorėjo, kad Jo kūriniai būtų skirtingi ir kad kiekvienas būtų savaip geras, kad jie priklausytų vieni nuo kitų pagal tam tikrą tvarką. Visus medžiaginius kūrinius Jis skyrė žmonių labui. Žmogus, o per jį ir visa kūrinija, yra skirti Dievo garbei.

354  Gerbti kūrinijoje įdiegtus dėsnius ir daiktų prigimčiai būdingą tvarką yra išminties gairės ir moralės pagrindas.